Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 12d. 19:08

M.Matulaitytė-Feldhausen. Kaip apsaugoti savo vaikus nuo galimos savižudybės?

Vaikai Ypatingos
123RF.com nuotr. / Vaikai

Pavasaris – ievų žydėjimo metas? Deja, ne visiems. Pavasariais, kuomet viskas bunda ir atgimsta, savižudybių kreivė šokteli į viršų – pavasaris, deja, yra ir savižudybių piko metas. Kodėl, ir visų pirma, ar tikrai pavasaris laikytinas savižudybių piko laikotarpiu, mokslininkų nuomonės išsiskiria.

Manoma, kad kylanti oro temperatūra, dirginanti mūsų nervų sistemą, turi įtakos ir sprendimams dėl savižudybės, kita vertus, šiltesniais metų mėnesiais mūsų organizme yra energijos perteklius, virstantis vienokiais ar kitokiais mūsų veiksmais, tarp jų – ir savižudybėmis.

Nepaisant to, kokį būdą žmogus pasirenka norėdamas nutraukti savo gyvenimą, kiekviena savižudybė, ypač vaikų ar jaunuolių, yra siaubinga, traumuojanti ne tik nusižudžiusiojo artimiausius.

Šis mano straipsnis šia tema brendo lygiai ketverius metus. Ketveri metai – tiek laiko man prireikė nugalėti baimei. Baimei ryte rasti tuščią dukters kambarį, baimei naktį rasti negulėtą lovą. Baimei – o gal ir mano vaikui yra negerai, tik aš to nesugebu pamatyti?

Ketveri metai, kai iš gyvenimo savo noru pasitraukė dukters draugas, šešiolikmetis gimnazistas, vieną šiltą, bet tamsią balandžio naktį išėjęs į niekur.

Jo kūną kitą dieną apie pietus rado su malūnsparniu. Gyvenimo džiaugsmu trykštantis, linksmas, energingas, perspektyvus vaikinas pasirinko nebūti. Palikęs būti visus kitus. Būti nežinioje, dvejonėse, su kaltės ir beviltiškumo jausmu. Išėjęs ir pasirinkęs neaiškinti savo sprendimo. Nesiaiškinti. Tiesiog tyliai užverti duris.

Nesvarbu, koks buvo žmogus, nutraukęs savo gyvenimą. Linksmas ar liūdnas, draugų mėgstamas ekstravertas ar uždaras ir tylus introvertas. Toks žmogaus pasirinkimas palieka sumaištį, nerimą ir klausimą: ar galima buvo jam padėti, kaip galėjau nematyti, o juk atrodė taip mylįs gyvenimą. Klausimas „kodėl“ dažniausiai lieka artimųjų galvose visam gyvenimui...

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

„Kodėl?“

Kodėl mūsų vaikai renkasi nebūti, išeiti? Vaikystėje ir paauglystėje mirties tema yra natūrali ir priklauso sveikos asmenybės raidai – tai yra tapimo suaugusiu dalis. Jaunuoliai (dažnai) galvoja apie savižudybę, dauguma jų netgi apie tai šneka garsiai. Mintys apie savižudybę kai kuriems jų gali atrodyti vienintelė išeitis, kuomet gyvenimas atrodo visiškai nepakenčiamas.

Nepaisant vaikų ar jaunuolių kalbų apie savižudybę, tik retas kalbančiųjų išties ryžtasi tokiam žingsniui. Ir visgi aplinka turėtų labai rimtai reaguoti į bet kokius – tiesioginius ar netiesioginius – vaiko ar paauglio pasisakymus apie savižudybę ir nenumoti į tai ranka, nurašant paauglystės „kvailiojimams“ ar tikintis, kad tai „praeis“.

Šis mano straipsnis šia tema brendo lygiai ketverius metus. Ketveri metai – tiek laiko man prireikė nugalėti baimei. Baimei ryte rasti tuščią dukters kambarį.

Savižudybė nėra veiksmas, tai – procesas

Mes esame įpratę manyti, jog savižudybė – tai spontaniškas veiksmas, kuomet žmogus pasirenka vienu ar kitu būdu greitai nutraukti savo gyvenimą. Tačiau savižudybė taip pat yra visiško nusivylimo, beviltiškumo, vidinių dvejonių ir abejonių išraiška, besitęsianti kurį laiką, kuomet gyvenimas tampa nepakeliama kančia. Dauguma tokių žmonių nenori išties mirti, tačiau nemato (ar nebepajėgia) toliau gyventi kaip iki šiol.

Dažnai tokia būsena yra apibūdinama ir kaip „paklaikus nuo skausmo“, kuomet žmogus nebemato kitos galimybės, jokio kito sprendimo ar kelio, kaip tik iš tokios būsenos išeiti nutraukiant savo gyvenimą. Beje, dauguma bijo išsakyti savo nenorą gyventi ar kalbėti apie savo suicidines minties dar ir dėl to, kad negautų „išprotėjusio“ ar kokią kitą etiketę – todėl tikrai ne visi ryžtasi apie tai garsiai kalbėti.

Kalbėti su vaiku apie savižudybę tolygu paskatinti jį tokiam žingsniui?

Ne, ne ir dar kartą ne – sako ekspertai ir teigia, jog nerimauti, kad pradėjus su vaiku ar jaunuoliu kalbėtis apie savižudybes jūs jį tiesiogiai paskatinsite tokiam žingsniui, nėra jokio pagrindo. Atvirkščiai, mat jei jūsų vaiką išties kankintų tokios mintys, kalbėdamasis su juo tokia tema, jūs jam duosite ženklą, kad jis yra svarbus ir su savo mintimis jis nėra paliekamas vienas likimo valiai.

Mokslininkai, tyrinėjantys smegenis, atrado, jog žmogus, patiriantis suicidinę krizę, yra neurobiologinėje „ypatingojoje padėtyje“. Kitaip tariant, racionalusis mąstymas praranda kontrolę ir nebegali kontroliuoti emocinių impulsų – ne veltui žmonės, bandę žudytis, pasakoja apie „transo būseną“. Todėl tokiais atvejais žmogui yra būtina pagalba iš išorės, mat jam vienam jau yra labai sunku (ar net neįmanoma) suvaldyti tokią būseną.

Jei jūsų vaiką kankintų tokios mintys, kalbėdamasis su juo tokia tema, jūs jam duosite ženklą, kad jis yra svarbus ir su savo mintimis jis nėra paliekamas vienas likimo valiai.

Tačiau kaip atpažinti, jog jūsų vaiką kamuoja suicidinės mintys? Specialistai pataria atidžiai stebėti pasikeitusį vaiko elgesį, kaip antai, atsisveikinimo laiškai, kuriuos staiga rašo jūsų vaikas, slaptas tablečių rinkimas, o galbūt jis „tik“ ieško ar renka informaciją ta tema internete.

Aliarmo signalą turėtų sukelti ir skubios pagalbos jūs turėtumėte ieškoti tuo atveju, jei pastebite, jog vaikas turi susidaręs konkretų planą, kaip antai, kur ir kaip jis ketina nusižudyti ar pradeda išdovanoti jam buvusius ypač vertingus ir brangius daiktus.

Tačiau net ir tuo atveju, jei jūsų vaikas nekalba apie konkrečius savižudybės veiksmus ar ketinimus, tačiau šiuo metu jo gyvenime yra sunkus periodas, jūs turėtumėte bandyti su juo kalbėtis – jūsų vaikui yra svarbiausia jausti, jog jūs jį suprantate, kad šalia jo yra kažkas, kas jo klauso, ramiai reaguoja į situaciją ir su juo kartu eina per jam sunkų laikotarpį.

Išgyvenusieji savižudžiai. Laimė ar...

Išgyvenusieji po bandymo nusižudyti pasakoję, kad vis dėlto vėliau jie džiaugėsi, jog juos išgelbėjo. Patys žmonės pasakoja, kad ilgainiui jie vis mažiau bepajėgė matyti alternatyvas jų pasirinktajam žingsniui ir kad pagalba iš išorės jiems buvo būtina – tik nauji sprendimai ir artimųjų ar specialistų pagalbos dėka jie pamatė naujas galimybes, tuomet, kaip jie patys sako, suicidinės mintys tapo „perteklinėmis“, nebereikalingomis.

Tačiau visų pirma jūs turėtumėte atpažinti ženklus, kurie gali reikšti, kad jūsų vaikas galvoja apie savižudybę.

Jei jūsų vaikas jaučiasi per daug apkrautas, jo pečius slegia per didelė ar ne pagal amžių pareigų ir reikalavimų našta, jei jūsų vaikas jaučiasi, jog jis yra įstrigęs kažkokioje gyvenimiškoje situacijoje be išeities, jei jam sunku pakęsti, išgyventi dabartinę situaciją, kurioje jis yra, nebemato prasmės gyvenime, o taip pat nemato savo ateities, jaučiasi vienišas ar mano, jog yra našta kitiems – į šiuos vaiko pojūčius jokiu būdu negalima numoti ranka, bandant vaiką pavaizduoti tiesiog nuobodžiaujančiu, kaprizingu ar išlepintu. „Mano laikais to nebuvo“ – tikrai nėra ta parama, kuri šiuo metu yra reikalinga jūsų vaikui.

Jei jūsų vaikas vartoja tokius sakinius kaip „aš daugiau nebegaliu“, „man visko per daug“, „vis tiek čia nėra jokios prasmės“, „niekas manęs nesupranta“, „geriau jau manęs išvis nebūtų (nebūčiau gimęs ir pan.)“, „nekenčiu savo gyvenimo – aš tik našta“ – tai gali būti netiesioginiai signalai apie tai, ką galvoja jūsų vaikas, net jei šiuos sakinius jis sako tarsi ir „netyčia“, probėgšmais.

Išgyvenusieji po bandymo nusižudyti pasakoję, kad vis dėl to vėliau jie džiaugėsi, jog juos išgelbėjo.

Tačiau ir pasikeitęs vaiko elgesys ar asmenybė gali būti pavojaus ženklas jums. Tokie netipiški jūsų vaiko poelgiai, kaip pavyzdžiui, bėgimas iš pamokų (ar namų), labai pablogėję vaiko pažymiai, vaikas staiga pradėjo vartoti alkoholį ar narkotikus, o taip pat tarsi netyčiniai susižeidimai ar savęs žalojimas gali signalizuoti vaiko suicidinius ketinimus.

Tačiau ką daryti, jei jūsų vaikas jokiu būdu nenori su jumis kalbėtis? Galbūt jūsų vaikas dar nėra pasiruošęs, todėl nespauskite jo ir nepriekaištaukite jam. O gal jis ir išties apie tai nenori kalbėtis būtent su jumis, tačiau pagalba iš šono jam tikrai padėtų? Gal jis mieliau kalbėtųsi su artimais draugais, giminaičiais ar profesionalais?

123RF.com nuotr./Paauglys maištauja
123RF.com nuotr./Paauglys maištauja

Kad ir kas būtų, visų pirma, būkite kantrus su savo vaiku ir bandykite išlikti ramiu bet kokioje situacijoje, tačiau „pasiekus“ savo vaiką ir pokalbiui vystantis, su vaiku kalbėkite tiesiai šviesiai, o ne sukdami „aplink“. Tačiau net ir žinodamas, jog jūsų vaikas konkrečiai planuoja savižudybę, kalbėkite apie ją, o ne apie konkrečius žingsnius ar konkrečias detales – tai yra profesionalų darbas ir tai jūs turėtumėte palikti jiems.

Jūsų užduotis – stiprinti savo emocinį ryšį su savo vaiku, suteikti jam saugumo jausmą. Jūs šiuo momentu labiau nei bet kada jam esate reikalingas kaip tėvas ar motina. Ir svarbiausia – kad ir kaip jūs pats bijotumėte, netildykite vaiko, leiskite jam kalbėti ir bandykite išlikti ramus bet kokioje situacijoje. Labiausiai jūsų vaikas bijo pats savo minčių, todėl jam yra svarbu jausti, jog jūs esate šalia, išliekate ramus.

Kad ir kaip jūs pats bijotumėte, netildykite vaiko, leiskite jam kalbėti ir bandykite išlikti ramus bet kokioje situacijoje.

Užtikrinkite savo vaiką, jog tai yra labai gerai, jog jis su jumis kalbasi, nesvarbu, kiek laiko jis jau nešiojasi tokias mintis savo galvoje. Būkite jam saugumo uostu – jūsų vaikas turi žinoti, kad jis jums gali pasakyti viską, net ir savo „blogiausias“ ar „baisiausias“ mintis ir užtai jis nebus kaltinamas, pašiepiamas ar smerkiamas.

Už visų mūsų vaikus.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

05:21
01:30
01:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką