– Ketvirti metai, kaip esate tėvai. Ar yra kas nors, ką būtumėte norėję žinoti prieš susilaukdami vaikų, bet nežinojote? Ir apskritai, ar tėvystei įmanoma pasiruošti?
Milda: Gimus vaikui, ir pats gimsti kaip jo tėtis ar mama. Vaikų gimimas yra didžiulė transformacija, ir išties iki galo negali žinoti, kaip tave tai pakeis. Esu skaičiusi, kad po gimdymo keičiasi moterų smegenų struktūra, sumažėja tam tikrų neuroninių jungčių, kad atsilaisvintų erdvė ryšio su kūdikiu kūrimui.
Man pačiai vieneri metai po kiekvieno gimdymo buvo toks miglos laikas, per kurį buvo intensyvių išgyvenimų, atrasdavau kažkokių sau pačiai netikėtų asmenybės pusių. Tam turbūt nepasiruoši... Sakyčiau, kad verta nusiteikti, jog būsi „išverstas iš kojų“, ruoštis nuotykiui ir netikėtumams, neturėti kažkokių pernelyg griežtų įsitikinimų, paleisti perfekcionizmą, priimti savo pažeidžiamumą ir apsispręsti mėgautis prasmingu šeimos laiku.
Taip pat kartais pastebiu, kad yra tendencija labai intensyviai ruoštis materialiu, buitiniu požiūriu, įsigyti įvairių daiktų, kurių vėliau net neprireikia, ir pan. Vietoje buteliukų ar žindukų, mano nuomone, geriau investuoti į žindymo kursus. Aš pati iki jų tikrai neturėjau pozicijos ir buvau sutrikusi, tai padėjo susidėlioti mintis, apgalvoti praktines strategijas.
Vietoje buteliukų ar žindukų, mano nuomone, geriau investuoti į žindymo kursus.
Nei vienas mūsų vaikas nėra gavęs buteliuko, mažąją žindau iki šiol (jau 1 m. 6 mėn.). Apsisprendimas žindyti pagal poreikį paprastai eina kartu su kitais reikalais – požiūriu į kūdikio migdymą, raminimą, prieraišumą ir kt. Tai labai svarbus motinystės principas. O visa kita atrandama: tėvystė auga su vaiku.
Audrys: Prieš gimstant pirmai dukrai buvom kursuose, kur aptarėme, kas vyksta gimdymo metu, kaip pasiruošti, kuo vyras gali padėti. Kito susitikimo metu kalbėjome apie pirmųjų dienų priežiūrą: kaip laikyti, nuprausti. Šie kursai padėjo jaustis užtikrinčiau pačioje pradžioje, o paskui augom kartu su vaiku. Kai iškildavo kažkoks klausimas, susėsdavom vakare, aptardavom ir per kasdienes patirtis kūrėm būdus, kaip tvarkysimės su iššūkiais: nuo aprengimo, žaislų iki auklėjimo, tarpusavio santykių. Svarbiausia nusiteikimas, kad ateina visa keičianti dovana. Ir ji tikrai viską pakeičia, tada lieka kūrybinis procesas susidoroti su naujais iššūkiais.
– Milda, savo tinklaraštį pavadinote „Švelni tėvystė“. Ką jums reiškia šie du žodžiai, kokią prasmę į juos sudedate?
Milda: Tinklaraštis „Švelni tėvystė“ gimė gana impulsyviai. Tuo metu mūsų antrajai dukrai Liucijai buvo keli mėnesiai. Mano viduje virė daug įvairių kūrybinių minčių, norėjosi jas užsirašyti, paleisti į platesnius vandenis. Bet pats pavadinimas ir sprendimas susikurti paskyrą atėjo per vieną dieną, nebuvau su niekuo to aptarusi ir priėmiau kaip sau pačiai netikėtą dalyką.
Apskritai, švelnumas man visada buvo siekiamybė ir kažkoks gerumo pradas, kuris manyje ir visuose žmonėse yra. Jis ne visuomet skleidžiasi taip, kaip norėčiau, kartais jį užgožia problemos, trūksta ramybės, poilsio ar meilės sau bei kitiems, bet jį visad galima pažadinti.
Per tėvystę savyje ir savo sutuoktinio bendravime atpažinau naujus švelnumo „klodus“. Kol neturi vaikų, turbūt net nežinai, kiek kantrybės ir meilės tavyje yra. Aišku, švelni tėvystė nėra nuolatinė mūsų šeimos būsena, tai labiau kaip trumpos pilnatvės akimirkos ir siekiamybė, dėl kurios visada yra ką nuveikti.
Per tinklaraščio gyvavimo metus nutiko labai daug gerų dalykų, tai tapo man brangia veikla, atradau daug bendraminčių, naujų veiklos perspektyvų, pvz., periodiškai įrašinėjame tinklalaides („podcast’us“) tėvystės temomis. Įdomu, kur toliau ši veikla nuves.
Visad kirbėjo nuojauta, kad čia Dievo pirštas pridėtas. Smagu, kad švelnumas dabar „madingas“. Taip sutapo, kad ir popiežius Pranciškus pastaraisiais metais dažnai kalba apie švelnumą.
– Audry, kaip galvojate, kokia tėvo vieta šeimoje? Ar yra kokia nors sritis, kur tėčio vaidmuo ypač svarbus, gal net nepakeičiamas?
Audrys: Pagrindinis vaidmuo – tai išlikti tvirtam, kai sunkumai užpuola, namuose atiduoti save 110 procentų, įsiklausyti į Mildą, ją mylėti ir rūpintis pirmiau nei vaikais.
Kol mergytės dar mažesnės buvo, kai Milda dar nedirbo, tai jaučiau, kad viena pagrindinių pareigų yra padėti namuose su buitimi, kartais duoti mamai pailsėti nuo vaikų, kartais atrasti progą visiems pabūti kartu prasiblaškant nuo namų sienų. Nors dažniau būnu tas, kuris prisideda prie vaikų šėlimo ir vėjavaikiškų idėjų įgyvendinimo, dabar jau reikia atrasti save drausminančiojo ir struktūruojančio vaidmenyje.
Kol neturi vaikų, turbūt net nežinai, kiek kantrybės ir meilės tavyje yra.
– Gana dažnai tenka išgirsti, kad būnant su vaiku, ypač svarbu būti visu 100 procentų, tai yra dėmesį skirti tik jam. Kita vertus, žmonės, atrodo, yra paveikti begalinio naujienų ir pramogų srauto, todėl negeba ilgesniam laikui susikaupti, be to, turi daugybę užsiėmimų, įsipareigojimų, dažnas skundžiasi pervargimu. Kaip manote, ar šiais laikais dar galima suderinti sėkmingą karjerą su tėvyste?
Audrys: Matematiškai aritmetika sudėtinga, jei nori daug pasiekti profesinėje erdvėje, turėti didelę šeimą, gyvai tikėti, būti visuomeniškas, tobulėti savo hobyje, išlaikyti gerus santykius su draugais, pramogauti ir keliauti. Taip skaičiuojant prieš atsirandant vaikams tikrai gali susidaryti įspūdis, kad teks per daug atsisakyti. Tačiau aš nepriešinčiau šių dalykų, visi jie yra teisingi, o kuo daugiau darai, tai tuo daugiau ir padarai.
Atsiradus vaikams, jų daugėjant, atsiranda daugiau darbų, bet laikas kažkaip stebuklingai pasidaro talpesnis, spėji daugiau nuveikti. Ištirta, kad moterys, grįžusios į darbą po dviejų vaikų, dirba efektyviau. Tai kaip dovana, kuri kartu ateina su vaikais. O dovanų vaikai atsineša ir daugiau.
Draugai pasakoja, kaip išnyra netikėti darbo pasiūlymai, atranda gerą vietą gyventi ir panašiai. Kita vertus, vaikai savyje atneša daug prasmės, ir dalykai, kurie iki tol atrodė labai reikšmingi, kartais nublanksta ir atsisijoja. Visa įmanoma, kai į tėvystę ateinama nusiteikus esmingai keistis, pasitikint Dievu.
Dar, kas padeda viską suspėti, – močiutės. Šalia turim močiučių, kurios pasirengusios visada padėti, džiaugiasi mergytėmis. Tai mums suteikia daug saugumo, jaučiam, kad jei kas ir nutiktų, visada atsirastų, kas padeda. Ačiū močiutėms!
O 100 procentų nuolatinis dėmesys nei reikalingas, nei įmanomas. Vaikai jau nemažai yra gavę su atėjimu į šeimą, per tėvų atvirumą naujai gyvybei. Tikiu, kad svarbu atrasti kuo daugiau progų būti pilnu protu ir širdimi su sutuoktiniu ir vaikais.
Milda: Natūralu, kad tėvams nusibosta rutina, kad norisi laiko sau, kad pavargsti ir kartais pasidarai piktas kaip širšė. Man buvo labai svarbu suvokti savo ribotas galimybes mamystėje ir pripažinti, kad labiau mėgstu tvarkytis nei žaisti su vaikais. Dabar tai puikiai kompensuoja antrosios dukters gimimas: jos žaidžia dviese, prisigalvoja įdomiausių dalykų (įsivaizduoja, kad plaukia laivu, kad eina į koncertą, kad darosi pikniką), ir mano dėmesio šiuo klausimu kartais visai nebereikia.
Vaikai savyje atneša daug prasmės, ir dalykai, kurie iki tol atrodė labai reikšmingi, kartais nublanksta ir atsisijoja.
Kalbant apie šiuolaikinius tėvus, tikrai didelė dalis mūsų keliame sau per didelius, neįgyvendinamus reikalavimus ir norime būti tobuli tėvai, sutuoktiniai, darbuotojai, draugai, per daug lyginamės su kitais. Jei leistume sau būti tiesiog pakankamai geriems, viską suderinti būtų lengviau.
O kalbant apie gerą karjerą ir gerą tėvystę, manau, kad tikrai galima ir tikrai svarbu jas derinti. Tikiu, kad vaikų patirtys išmoko daugybės dalykų, atveria naujas perspektyvas, iš esmės įgalina ir karjeros srityje. O kūrybiškai ar profesiškai laisvi, save realizavę tėvai per tai gali labai daug dovanoti savo vaikams.
– Viešojoje erdvėje garbinama lyderystės – varžymosi su kitais ir pirmavimo – kultūra. Žmonės vaikus veda į krūvas įvairiausių būrelių, spaudžia visokeriopai tobulėti. Ar manote, kad reikia vaikus ugdyti tokioje lyderystės dvasioje?
Audrys: Tie varžymaisi ir konkurencija iš tiesų šiek tiek gąsdina. Kartais pagalvoju, kad reikia važiuoti tokiu atveju į vienkiemį gyventi. Bet kol kas džiaugiamės Elžbietos pozityvia lyderyste, nes mergaitė apie save suburia vaikus, užveda žaidimus.
Milda: Iš vienos pusės, manau, kad efektyvus šiuolaikinių vaikų laiko struktūravimas, turint omenyje visą kompiuterizaciją, yra svarbus uždavinys tėvams. Geriau skatinti vaiką dainuoti, mokytis kalbų ar karatė triukų nei leisti „kaboti“ prie televizoriaus ar kompiuterio.
Iš kitos pusės, tikiu, kad bent jau mažų vaikų – ikimokyklinukų ar pradinukų – pagrindinė mokymosi priemonė yra žaidimas. Netgi nuobodžiavimas gali labai daug ko išmokyti. Kai vaikų dienotvarkę pernelyg užpildome pareigomis, mokslais, vaidinimais, jie gali pervargti, užaugti per anksti. Bet jei tik vaikas nori lankyti būrelius, jei yra entuziastingai nusiteikęs – tėvų pareiga yra leisti tam kūrybiškumui skleistis, nes mėgstamas būrelis ir bus jo žaidimas.
– Dažnai pastebiu, kad, norėdami nuraminti savo vaikus, tėvai jiems duoda žiūrėti animacinius filmus ar žaisti žaidimus telefonuose – ar vaikai valgytų, ar leistų laiką artimųjų apsuptyje, ar reikėtų ramiai pabūti koncerte. Milda, kaip mama ir psichologė, gal galėtumėte įvardinti, kokie gali būti to padariniai vaiko psichikai? Ar esama tokio tėvų elgesio alternatyvų? Kokias telefonų, planšetinių kompiuterių ar televizoriaus naudojimo taisykles jūs taikote savo šeimoje? Kada savo mergytėms žadate pirkti mobiliuosius telefonus?
Milda: Neseniai buvo atliktas tyrimas, kuriame 6 metų vaikai buvo suskirstyti į dvi grupes: žiūrinčius filmukus daugiau ir mažiau nei 1 val. per parą. Šių vaikų buvo paprašyta nupiešti žmogų, ir rezultatai labai iškalbingai atskleidė pažintinius skirtumus.
Kai vaikų dienotvarkę pernelyg užpildome pareigomis, mokslais, vaidinimais, jie gali pervargti, užaugti per anksti.
Mažiau laiko prie išmaniųjų technologijų praleidžiantys vaikai žmogų piešė išraiškingiau, vaizdavo daugiau smulkių detalių, pvz. blakstienas ar antakius, aprangos aksesuarus. Tie, kurie daugiau laiko kasdien praleisdavo žiūrėdami filmukus, dažniausiai žmogų piešė daug paprasčiau, kaip galvažmogį iš brūkšniukų. Kompiuteris, televizorius ar išmanusis telefonas vaikų nelavina. Tai gali būti malonus laiko praleidimas ar apdovanojimo forma, bet per ilgas laikas prie jų stabdo pažintinių funkcijų ugdymąsi.
Mūsų šeimoje filmukus vyresnioji žiūri vakare, ne ilgiau nei 30 min., tačiau tik tuomet, kai pati apsirengia miegui, susitvarko žaislus ir pan. Paskutiniu metu jau prisijungia ir sesė. Neleidžiame naudotis mūsų telefonais, nebent su labai retomis išimtimis. Dar nesame nusprendę, kada pirksime mergaitėms mobiliuosius telefonus, bet turbūt kuo vėliau, tuo geriau.
– Susituokę esate jau daugiau nei 4 metus. Ar spėjote susikurti kokių nors šeimyninių tradicijų?
Milda: Kiekvieną vakarą, užmigdę vaikus, vakarojame dviese. Geriame arbatą, valgome vakarienę, žiūrime filmus / serialus ar tiesiog kalbamės bei juokaujame.
Visi kartu labai mėgstame krapštytis kieme, kepti pyragus, lankyti draugus, eiti į koncertus ar teatrą, vaikščioti po parkus, keliauti po Lietuvą, maudytis ežeruose ir jūroje. Galima sakyti, esame tikri gastrolieriai. Kalbant apie žiemos laikotarpį, turime tradiciją už terasos lango pastatyti lesyklėlę, į kurią vyras su vyresnėle vis beria sėklų paukščiams. Valgai pusryčius ir matai už metro taip pat pusryčiaujančių paukščių pulkelį.
Taip pat kasmet papuošiame lemputėmis didžiulę tują, o smagiausia tai, kad Audrys tų lempučių valdymą prijungia prie vieno iš virtuvės šviesos jungiklių. Tad vaikai atsikėlę patys užžiebia lauko eglutę ir ja džiaugiasi.
– Praūžė didžiosios žiemos šventės. Kaip savo mergytėms aiškinate apie Kalėdų Senelį? Pamenu, labai ant mamos supykau sužinojęs, kad tiek metų man „melavo“.
Milda: Manau, esame gana neutralūs ir tradiciniai Kalėdų Senelio idėjos propaguotojai. Apie jį pasakojame kaip apie gerą senučiuką, kuris atneša dovanų, vaikų negąsdiname ir nedisciplinuojame jo vardu. Tačiau tuo pačiu metu vaikai mato, kaip tariamės, ką dovanosime artimiesiems, kaip pakuojame dovanas.
Manau, Kalėdų Senelio vaidmuo mūsų namuose bus kaip mielas žaidimas, kai vaikai puikiai žinos tiesą, bet vis tiek norės žaisti. Jei kada vaikai klaus, ar išties Kalėdų Senelis atneša dovanas, nesiruošiu meluoti. Žinia, kad kasmet Kalėdų Seneliais dirba patys tavo tėvai, taip pat yra nuostabi žinia.
Audrys: Mergytės dar ne iki galo supranta, ką tas Kalėdų Senelis veikia. Bet pasakojam, kad per šv. Kalėdas po eglute palieka dovanų, kad atkeliauja su elnių tempiamomis rogėmis. Vertinu tai kaip vaikišką pasaką, kuria dabar tegul džiaugiasi.
– Kai susituokėte ir susilaukėte vaikų, ar pasikeitė bendravimas su aplinkiniais? Ar šeimai svarbu turėti savo artimame rate kitų šeimų?
Milda: Bendravimas su aplinkiniais tikrai kažkiek pasikeitė. Po pirmosios dukters gimimo mane apimdavo šioks toks vienišumo jausmas, nes aplinkoje beveik nebuvo kitų artimų draugų, auginančių vaikus, keitėsi interesai, ankstesnės pokalbių temos tapo ne tokios įdomios, o žindymo, migdymo ir kiti motinystės strategavimo klausimai pasidarė prioritetiniai. Vėliau šeimų su vaikais artimame rate daugėjo. Su dalimi žmonių santykiai atšalo, tačiau atsirado naujų gilių draugysčių, kurios labai džiugina.
Vaikų gimimas buvo ir yra galimybė perkainoti tam tikrus dalykus, kartais gali būti nelengva suprasti, kad kažkokias temas ar santykius „išaugai“, kad ryšys nutrūko, bet natūralu, kad šeimos namų sienos po vaikų atsiradimo įsicementuoja. Į taip baisiai apjauktus namus gali pakviesti tik saviausius.
Su dalimi žmonių santykiai atšalo, tačiau atsirado naujų gilių draugysčių, kurios labai džiugina.
Kitas svarbus momentas yra tas, kad ir mes ne visad turime galimybę parodyti savo draugams bei artimiesiems tiek dėmesio, kiek norėtume. Kiekvienas išėjimas iš namų yra aukso vertės, ypač kai prasideda vaikų slogų ar kosulių sezonas.
Audrys: Kai tampi tėvu, susitinki su draugais ir jie klausia, kaip sekasi, jiems natūraliai ir pradedi pasakoti apie savo vaiką, kaip jam sekasi, nes tam tikru metu jis gyvenime yra visa apimantis. Nėra taip lengva atskirti save nuo vaiko patirties.
Po vaikų gimimo keitėsi ir interesai, galbūt dėl to dalis žmonių iš draugų rato atkrito, bet atsirado naujos pažintys, žmonės, taip pat sukūrę šeimas. Iš to yra daug džiaugsmo, mums tikrai svarbu savo artimame rate turėti kitų šeimų. Vis jaučiu poreikį suorganizuoti pikniką draugų šeimoms, o vasarai atėjus gal ir kokį vaikišką žygį surengti.
– Audrys dirba gydytoju skubios pagalbos skyriuje, o jūs, Milda, dėstote universitete. Taigi, didelę savo laiko dalį atiduodate pagalbai kitiems. O kaip, baigus darbus, sekasi atitrūkti nuo darbinių rūpesčių ir atsipalaiduoti? Galbūt turite kokių kokybiško poilsio patarimų?
Audrys: Aš visada ilsiuosi. Namie nuo darbo. Darbe nuo namų.
Milda: O iš tiesų laiko paroje kartais labai trūksta. Vaikai vis dar prabunda naktimis, dienomis nebegaliu pailsėti, kartu tenka ruoštis paskaitoms, rašyti straipsnius ar dėstyti studentams. Audrys dažnai budi ligoninėje 12 val. ar ilgesniais intervalais.
Atrandame, kad labai svarbu planuoti poilsio laiką, eiti miegoti anksčiau. Laisvomis nuo darbų dienomis man labai patinka eiti į parkus su vaikais, susitikti su draugėmis mamomis, smagu rūpintis namais, juos puoselėti. Rašau, kartais einu padainuoti, man tai puiki iškrova, o Audrys keliauja pažaisti krepšinio ar snukerio.
Esame atradę, kad mums šeimoje labai gera keliauti kartu, taip paliekame visus reikalus nuošalyje ir būname „čia ir dabar“.
