„Mūsų šeimai tai yra tragedija“, – nesulaikydama ašarų portalui 15min sako moteris. Dalindamasi istorija apie savo 7-erių metų augintinį, šiurkščiaplaukį taksą Ūsą, Jelena viliasi, kad piktavalius kaip nors pavyks pažaboti. Nors didelių vilčių ir nepuoselėja.
Pavojaus neįtarė ir patys gydytojai
Kaip pasakoja Ūso šeimininkė Jelena, sausio 25-ąją, sekmadienį, ji kaip įprastai išėjo su savo augintiniu pasivaikščioti – kasdien kartu jie žingsniuodavo bent po 2 valandas. Žinodama apie Naujamiestyje gyvūnams vis kylantį žiurknuodžių pavojų, moteris visuomet atidžiai sekdavo, kur eina ir ką daro jos šunelis. Visgi tą lemtingą dieną nutiko nelaimė.
„Kaip ir dabar, visur buvo sniegas, balta. Dozė turbūt buvo tikrai nedidelė – tai nebuvo kažkokie akivaizdūs mėsos gabalai. Aš būčiau pamačiusi tuos žiurknuodžius. Tai reiškia, kad ten buvo arba kažkokie trupiniai, arba jie buvo gerai užmaskuoti“, – prisimena vilnietė.
Sugrįžus namo, po kiek laiko Ūsas pirmą kartą išvėmė nesuvirškintą maistą. Tačiau Jelena to per daug nesureikšmino – juk, kaip žino šunų šeimininkai, toks vienkartinis įvykis nebūtinai kažką reiškia. Be kita ko, kitą dieną šunelis atrodė visai sveikas, tad moteris nieko blogo nepagalvojo.
Visgi antradienį situacija ėmė blogėti, augintinis nebenorėjo ėsti. O trečiadienį jau buvo visai blogai – Ūsas ėmė viduriuoti su krauju. Moteris nieko nelaukdama kreipėsi į veterinarijos kliniką. Visgi ir ten didelio pavojaus gydytojai nematė, dėl žiurknuodžių nebuvo jokio įtarimo.
„Kaip paaiškėjo vėliau, tie žiurknuodžiai, kurie būtent jam papuolė, yra vadinamieji antikoaguliantai, kurie skystina kraują. Kuomet šuo praryja tokių žiurknuodžių, atsiranda mėlynės ant kūnelio, nes kapiliarai nebeatlaiko ir sproginėja nuo bet kokio prisilietimo.
Deja, bet pasitaikė mums toks nedėkingas sutapimas: pirmadienį buvo be galo slidu, ir kai mes vaikščiojome su Ūsu lauke, jis kelis kartus paslydo ir natūraliai ant pilvuko galėjo atsirasti mėlynių. Gydytojas tą patį sakė – kad čia turbūt susižeidė šiek tiek. Niekas neturėjo net minties apie žiurknuodžius.
Buvo dar ir kitas sutapimas: aš sekmadienį jam viriau sultinį ir buvo jame mėsos atraižų, kremzlių. Gydytojas pasakė, kad Ūsas nebe toks jaunas šuo ir tiesiog taip sureagavo skrandis, nes kremzlės gali suerzinti, jeigu tai nėra nuolatinis šuns ėdalas“, – dalinasi Jelena.
Visa tiesa išaiškėjo kitą dieną. Ketvirtadienį mėlynas buvo visas šunelio pilvas ir ausyčių vidinė dalis. Gydytojai skubiai ėmėsi veiksmų: nusiuntė Ūsą į ligoninę ir padarė kraujo krešėjimo tyrimą, gavę rezultatus pastatė jam lašinę su vitaminu K, kuris atstato krešėjimą, ir perpylė šuns donoro kraujo. Visgi jau buvo per vėlu – gyvūnėlis mirtinai nukraujavo.
„Gydytojai darė viską, bet jau nieko negalėjo pakeisti. Dar sakė man jie: „Palaukit, jis visai gerai atrodo“. Ir iš tiesų, jis tikrai gerai atrodė, bet tai tik patvirtinimas, kokia aš jam buvau svarbi – jis iki paskutinių akimirkų vizgino uodegą, mane linksmino“, – atvirauja Jelena.
Staigi mylimo šunelio mirtis sukrėtė visą vilnietės šeimą, įskaitant 21, 17 ir 13 metų vaikus. Toks jausmas, kad Ūsas dar linksmai įšlepsės pro duris, pradžiugins savo šypsena... Ir nors atsiranda moteriai sakančių, kad tai tik šuo, kad galima įsigyti kitą, Jelena tvirtai taria – Ūsas jiems buvo ne paprastas augintinis, o tikras šeimos narys.
„Dabar taip tuščia... Šokas visiems, nežinau, kada atsigausim. Pastaruosius beveik 8-erius metus mano ir vaikų gyvenimas, darbai, atostogos, absoliučiai viskas buvo derinama prie Ūso. Iš vienos pusės, jis buvo dar vienas mano vaikas, o iš kitos pusės – jis buvo man kompanionas.
Ūsas važiuodavo su manimi į darbą, mes su juo eidavome iš Naujamiesčio į visokius koncertus, vasarą nuolat kavinėse prisėsdavome... Negaliu atsigauti. Jis nesirgo, jis buvo sveikas šuo. Jis buvo pragyvenęs dar tik pusę savo gyvenimo, dar tiek pat būtų išsilaikęs... Labai save kaltinu, nežinau, kaip su ta kalte gyventi“, – graudinasi pašnekovė.
Už nuodijimą gresia baudžiamoji atsakomybė
Anot Jelenos, vilčių, kad pavyktų surasti Ūsą pražudžiusį žmogų, ji nepuoselėja. Dėl to ir į policiją neketina kreiptis – esą jie turi svarbesnių darbų, nesinori pareigūnų apkrauti.
„Tiesiog neįmanoma tokių žmonių susekti. Jie eidami pro šalį nepastebimai iš kišenės tuos žiurknuodžius išmeta. Net jei ir būtų kameros, nesimatytų. Tiesiog reikia susitaikyti, kad mūsų miestas šiuo klausimu nėra saugus ir patiems šeimininkams reikia kuo labiau saugoti savo augintinius“, – tikina Jelena.
Portalas 15min su klausimu dėl šunų nuodijimo atvejų Naujamiestyje kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Komunikacijos poskyrio vyresnysis specialistas Tomas Bražėnas atsakyme raštu pabrėžė:
„Pastaruoju metu Vilniaus apskrities policija pranešimų dėl galimo augintinių nuodijimo Naujamiesčio rajone nesulaukia. Tokia konkreti statistika nėra vedama. Ankstesniais metais (2021 ir 2023 m.) Naujamiesčio gyventojai jau yra pranešę pareigūnams apie panašius incidentus, t. y. kiemuose rastas išmėtytas medžiagas, kurias suėdę jų gyvūnai sunegalavo. Tuomet buvo pradėti tyrimai, bet įtariamųjų nustatyti nepavyko.“
T.Bražėnas patikino, kad už augintinių nuodijimą gresia ne tik administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. Radus įtarimą keliančių medžiagų, reikėtų kuo skubiau susisiekti su policija.
„Baudžiamoji byla gali būti iškelta, jeigu gyvūnas buvo suluošintas arba nužudytas. Gyventojai, radę galimai pavojingų objektų ar medžiagų, turėtų neliesti įtartino maisto, nedelsdami kviesti policijos pareigūnus ir laukti pareigūnų atvykimo. Labai svarbios ir pačių gyventojų iniciatyvos, kad gyvenamojoje aplinkoje būtų saugu tiek jiems, tiek jų augintiniams“, – rašoma pateiktame atsakyme.
Apie galimą pavojų įspėjantys ženklai
Viešojoje erdvėje pasirodant vis daugiau istorijų apie bandymus nunuodyti šunis, labai svarbu žinoti pagrindinius simptomus, į kuriuos dėmesį turėtų atkreipti kiekvienas šeimininkas. Apie tai portalui 15min pasakoja veterinarijos gydytojas onkologas Paulius Morkūnas.
– Pauliau, ar jūsų praktikoje dažni atvejai, kuomet šuo apsinuodija žiurknuodžiais?
– Tokie atvejai nėra dažni, tačiau vis pasitaiko, kad žmonės randa lauke numestus nuodus – gražiai ir skaniai supakuotus, kad apsigautų augintinis. Visos nelaimės dažnai nutinka vakarais, kai lauke tamsu ir šeimininkas ne visada pastebi, ką jo augintinis paima nuo žemės.
Dažnai būna naudojami nuodai pelėms ir žiurkėms, kuriuos lengva įsigyti ir kurie yra prieinami visur. Ir ne tik nuodai – dažnai būna ir stiklo šukių, supakuotų ir apvyniotų taip, kad gyvūnui būtų skanu.
– Kaip šios medžiagos veikia gyvūno organizmą – kas konkrečiai sukelia mirtį?
– Antikoaguliantiniai nuodai sutrikdo kraujo krešėjimą organizme ir prasideda vidiniai kraujavimai. Gyvūnas gali nugaišti dėl masyvaus kraujo netekimo ar kvėpavimo nepakankamumo.
Neurotoksiniai nuodai veikia nervų sistemą – sukelia traukulius, paralyžių, kvėpavimo centro slopinimą. Mirtis dažniausiai įvyksta dėl kvėpavimo sustojimo.
Kai kurie nuodai pažeidžia kepenis ar inkstus – vystosi ūmus organų nepakankamumas, organizme kaupiasi toksinai, vystosi šokas ir mirtis.
Mechaniniai pavojai (stiklo šukės) sukelia vidaus organų pažeidimus, kraujavimą, infekcijas ir gali baigtis mirtimi dėl kraujo netekimo ar sepsio.
– Ar tam, kad augintiniui kiltų pavojus, pakanka suėsti labai mažą tokių nuodų kiekį, ar visgi reikia didesnės dozės?
– Antikoaguliantiniai graužikų nuodai yra labai stiprūs. Net suėdus nedidelį kiekį, gali prasidėti kraujavimo procesai, kurie progresuoja kelias dienas. Kartais simptomai gali prasidėti tik po kelių dienų nuo nuodų suėdimo. Gyvūnas 1–2 dienas gali atrodyti normaliai, o simptomai gali prasidėti labai stiprūs, kai jau atrodo, kad viskas praėjo.
– Kokie yra pirmieji apsinuodijimo požymiai?
– Pirmieji apsinuodijimo požymiai gali būti gana neryškūs: gyvūnas tampa vangus, mažiau ėda, gali vemti, viduriuoti, atsiranda silpnumas.
Vėliau gali pasireikšti sunkesni simptomai: dusulys, blyškios gleivinės, kraujavimas iš nosies ar dantenų, kraujas šlapime ar išmatose, mėlynės ant odos, traukuliai ar koordinacijos sutrikimai. Čia jau priklauso nuo nuodų tipo.
– Kiek laiko yra „auksinė valanda“, kai dar galima išgelbėti gyvūną?
– Tikslios vienos „auksinės valandos“ nėra, tačiau dažniausiai saugiausia laikoma pirmos 1–2 valandos po nuodų suėdimo.
Per šį laiką dažnai dar galima sumažinti nuodų pasisavinimą iš virškinamojo trakto ir pradėti gydymą, kol toksinai nepateko į kraujotaką ir nepradėjo veikti organų.
Tačiau net jei praėjo daugiau laiko, pagalba vis tiek gali būti labai veiksminga, ypač jei greitai pradedamas specifinis gydymas.
Svarbiausia taisyklė: kuo greičiau gyvūnas patenka pas veterinarijos gydytoją, tuo didesnė išgyvenimo tikimybė. Svarbu skambinti savo gydytojui ir konsultuotis. Kai gyvybės ir mirties klausimas, namuose gyvūnui galima sulašinti vandenilio peroksido.
– Ką veterinarai daro atvežus apsinuodijusį gyvūną?
– Atvežus apsinuodijusį gyvūną, pirmiausia įvertinama jo bendra būklė – kvėpavimas, širdies darbas, sąmonės būklė, gleivinių spalva, kraujotaka.
Jei apsinuodijimas įvyko neseniai, gali būti taikomos priemonės sumažinti nuodų pasisavinimą iš virškinamojo trakto, skatinamas staigus vėmimas. Toliau atliekami kraujo tyrimai ir kiti reikalingi tyrimai, kad būtų įvertinta, kaip paveikti vidaus organai ir kokio sunkumo apsinuodijimas.
– Kaip dažnai pavyksta išgelbėti apsinuodijusius šunis?
– Išgyvenamumas labai priklauso nuo kelių veiksnių: kokia medžiaga buvo suėsta, koks kiekis, per kiek laiko gyvūnas pateko pas veterinarijos gydytoją ir kokia jo bendra sveikatos būklė.
Jei pagalba suteikiama anksti, daugeliu atvejų gyvūnus pavyksta išgelbėti. Bet čia kalbama apie laiką iki 10 minučių, ypač jei tai antikoaguliantiniai graužikų nuodai ir gydymas pradedamas laiku.
– Ką daryti, jei įtariame, kad šuo kažką prarijo – ar galima kažką padaryti namuose, ar geriau iškart važiuoti į kliniką?
– Reikia kuo greičiau skambinti gydytojui ir tartis, ar reikia sukelti vėmimą šuniui. Kuo greičiau tai padaroma, tuo geriau, nes vėliau viskas gali būti tik blogiau. Rekomenduojama turėti savo veterinarijos gydytoją, kuris galėtų visada atsiliepti telefonu, nes skubiu atveju tai gali išgelbėti gyvūnui gyvybę. Taip pat nepamirškite į automobilio pirmosios pagalbos dėžutę įsidėti nedidelį vandenilio peroksido buteliuką – maža ką, gal niekada ir neprireiks, bet bent jau turėsite…
