Dabar populiaru
Publikuota: 2021 vasario 21d. 18:55

Neįtikėtina mamos kova už dukros gyvybę: „Nusimeti silpnumą ir stoji kovoti su kalaviju“

Neringa Stanevičienė, dukra Kotryna Remelytė ir šeima Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Kotryna Remelytė

Kaunietė Neringa Stanevičienė savo kailiu patyrė, ką reiškia išgyventi kone baisiausią gyvenimo košmarą – po avarijos jos dukrai nugrimzdus į komą, jai teko stovėti už reanimacijos durų, nematant, kas vyksta viduje, ir verkti iš skausmo taip, kad, rodos, žemė slysta iš po kojų. Neringos dukra Kotryna prieš pusketvirtų metų patyrė tokią sunkią galvos traumą, jog gydytojai abejojo, ar ji apskritai išgyvens. Vis dėlto mama nė akimirkai nenuleido rankų ir ryžtingai kovojo tam, jog dukra pasveiktų. Šiandien ji pati nežino, iš kur turėjo tiek stiprybės, tačiau tikina, kad atėjus sunkumams, kiekviena mama nusimeta moterišką silpnumą ir į rankas paima kalaviją.

Neringa Stanevičienė dalyvauja 15min YPATINGŲ Moters dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių moterų istorijos. Jeigu jūs pažįstate moterį, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: ypatingos@15min.lt

Nebijokite siūlyti ir pačios save – jei išgyvenote neįtikėtiną įvykį, jei gyvenime jums prireikė neeilinės drąsos ar stiprybės, jei kažkam padėjote ir tuo didžiuojatės, jei savo patirtimi norite pasidalinti ir įkvėpti, įspėti ar motyvuoti kitus, o gal tiesiog užsiimate išskirtine veikla – lauksime jūsų visų! Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins ir 15min portale pasidalins jūsų istorija.

TAIP PAT SKAITYKITE: YPATINGOS laukia ypatingų moterų istorijų: siūlykite save, mamas ar drauges

Avarijos metu dukra patyrė atvirą lūžį galvoje

Lemtingą liepos dieną Neringa prisimena taip ryškiai, lyg ji būtų įvykusi visai neseniai. Šeima netrukus planavo keltis gyventi į Airiją, jau buvo išsiuntę savo daiktus, radę darbus ir išnuomoję butą. Tą dieną visi kartu vyko pas vyro tėvus į Jonavą.

„Norėjome atiduoti nereikalingus daiktus ir atsisveikinti, kadangi po dviejų dienų laukė skrydis. Likus keliems kilometrams iki Jonavos, sustojome prie raudono šviesoforo signalo ir staiga į mūsų automobilio galą rėžėsi mikroautobusas“, – pasakoja N.Stanevičienė.

Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė
Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė

Dviejų vaikų mama sako, kad šeimos patirti sužalojimai, palyginti su dukros, buvo niekiniai: jai sužeista koja, vyrui praskelta galva, o sūnus traumų išvengė. Tarsi kažką nujausdamas, likus porai minučių iki avarijos, jis pasiėmė didžiulį pliušinį meškiną, į jį įsikniaubė ir pasakė, kad miegos kartu apsikabinę, todėl avarijos metu žaislas sugėrė visą smūgį.

„Dukrai nelūžo galūnės, vidiniai organai nebuvo sužaloti, tačiau ji patyrė didžiulę galvos traumą – kaktinėje srityje, šalia smilkinio, atsivėrė atviras lūžis“, – sako Neringa.

N.Stanevičienės vyras buvo ištiktas šoko, tačiau moteriai pavyko suimti save į rankas ir išlikti kuo ramesnei. Ji prisimena, kaip kartu su dukra greitosios automobiliu vyko į ligoninę, kai vienu momentu reanimobilis staiga sustojo. Neringa sustojimo priežasties nežinojo, tačiau vėliau gydytoja jai papasakojo, kad tuo metu medikai gaivino Kotryną.

„Už reanimacijos durų, laukdami žinių, praleidome kelias valandas. Galiausiai gydytojai atėjo ir pasakė, kad operacija baigta, tačiau dukros būklė labai sunki – jeigu išgyvens penkias paras, įvyks stebuklas. Dar dabar prisimenu, kaip maldavau Dievo, jog išsaugotų mums dukrą. Neprašiau stebuklo, kad ji iš karto atsikeltų sveika, žinojau, jog reikės daug dirbti ir buvau pasiryžusi tą daryti“, – prisimena Neringa.

Prisimenu, kaip maldavau Dievo, jog išsaugotų mums dukrą. Neprašiau stebuklo, kad ji iš karto atsikeltų sveika, žinojau, jog reikės daug dirbti ir buvau pasiryžusi tą daryti.

N.Stanevičienė pripažįsta, kad penkios paros buvo sunkiausios gyvenime. Tuo metu jai atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, o situacijos rimtumą suvokė ne iš karto – tam prireikė laiko.

„Mano vaiko kaukolėje buvo skylė, pro kurią matėsi smegenys, tačiau aš nesuvokiau, kaip tai rimta. Laukdama reanimacijoje, draugei, pas kurią turėjome vykti į Airiją, parašiau, jog penktadienį negalėsime atskristi, bet tikriausiai pavyks po mėnesio. Tik paskui, kai išgirsti, kad vargu, ar tavo dukrai pavyks išgyventi, galvoje viskas pradeda dėliotis. Penkias paras kriokėme – nebuvo nė vienos šviesios dienos. Verkdavai, nusiramindavai, vėl verkdavai ir stengdavaisi save susirinkti“, – prisimena Neringa.

Po penkių parų gydytojai tėvams pranešė, jog Kotrynos būklė stabili ir, panašu, kad mergaitė gyvens. Vis dėlto jie nežinojo, ko galima tikėtis, todėl buvo neaišku, ar dukra tik gulės lovoje, ar bus pajėgi normaliai gyventi. Bandydami padėti Kotrynai, tėvai ieškojo informacijos internete ir įvairiausiomis priemonėmis bandė žadinti mergaitės receptorius.

„Kai šalia nebūdavo gydytojų, dukrai į ausis įdėdavau ausinukus ir paleisdavau jos mėgstamą muziką, pasakojau istorijas, skaičiau knygas, dainavau. Nuo pat pirmos minutės turėjome griežtą taisyklę – prie dukros lovos verkti negalime. Jeigu jausdavome, kad darosi blogai, bėgdavome pro duris“, – sako N.Stanevičienė.

Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė
Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė

Nuo pat pradžių tikėjo, kad dukra pasveiks

Kad ir kaip buvo sunku, Neringa nuo pirmos minutės tikėjo, jog viskas bus gerai. Kaip pati sako, vidine stiprybe ji tikriausiai buvo apdovanota nuo gimimo, kadangi kiekvienoje blogoje situacijoje visada stengiasi įžvelgti gerąją pusę.

„Kai sugebi situaciją priimti ir jos nebeneigi, viduje pradedi gyti, imi ieškoti stiprybės, kad galėtum žengti kitus žingsnius. O jeigu viską neigsi, verksi, kenksi ne tik sau, aplinkiniams, bet ir gulinčiam vaikui. Taip niekuo jam nepadėsi. Aš niekada neturėjau minčių, kad jau viskas, reikia ruoštis laidotuvėms“, – tikina N.Stanevičienė.

Neringa su siaubu prisimena akimirkas, kai jai teko stovėti už reanimacijos durų ir nematyti, kas vyksta viduje. Gniuždanti nežinomybė jos galvoje kūrė įvairiausius galimus scenarijus, todėl kiekviena slenkanti minutė jai kėlė didžiulį nerimą.

Meldžiausi, kad kuo ilgiau niekas neišeitų pro reanimacijos duris, nes kol neišeina, vadinasi, vyksta veiksmas.

„Bijojau kiekvieno durų rankenos palenkimo, kiekvieno žmogaus su chalatu išėjimo. Mes esame matę daugybę filmų, kur ateina gydytojas, nusiima kepurę ir pasako: „Mums nepavyko.“ Šito scenarijaus aš bijojau labiausiai. Meldžiausi ir prašiau Dievo, kad kuo ilgiau niekas neišeitų pro duris, nes kol neišeina, vadinasi, vyksta veiksmas“, – atvirai sako N.Stanevičienė.

Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė
Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė

Nors Kotryna atsimerkė po trijų savaičių, kurį laiką į nieką nereagavo – kaip pasakoja Neringa, jos žvilgsnis buvo šaltas, bereikšmis. Vis dėlto po kelių mėnesių į dukros akis sugrįžo gyvybė. Nors jos būklė pamažu gerėjo, visa šeima sunkiai taikėsi su realybe, todėl neužstrigti liūdesyje padėjo jų taip mėgstamas juodas humoras.

„Kol vyras masažuodavo dukrą, mes juokaudavome. Būdavo, paprašau vyro ką nors paduoti, o jis sako: „Kotryna, nueik, atnešk.“ O ji gi guli, negali vaikščioti. Juodas humoras mums padėjo ją pirmą kartą prajuokinti. Su juokavimu jai buvo lengviau išgyventi sunkumus – Kotryna niekada nematė verkiančių, susirūpinusių, ją laidojančių veidų. Mes visada skleidėme pozityvą“, – tikina mama.

Rugsėjį Kotryna buvo perkelta į reabilitacinę ligoninę Kaune, kurioje ji gydėsi iki gruodžio. Mergaitės kalbos centras stipriai pažeistas, todėl gydytojai prognozavo, kad ji negalės kalbėti. Vis dėlto šiandien, nors ir turi sunkumų, Kotryna kalba.

„Mus net norėjo išmokyti gestų kalbos, tačiau vyras stojo piestu ir pasakė, kad nesimokysime, nes dukra kalbės. Labai daug medikų sukiojo pirštą prie smilkinio ir klausė, ar mes juokaujame. Perlipome visus stereotipus bei įrodėme smegenų plastiškumo galimybes. Dukra kartais pamiršta kai kuriuos žodžius, šneka lėčiau, tačiau ji gali kalbėti, o tai yra svarbiausia“, – teigia N.Stanevičienė.

Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė
Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė

Kotryna susiduria ir su sunkumais vaikščiodama, turi išlikusį paralyžių, jai krypsta stuburas. Nors sveikata gerėja, anot Neringos, šimtaprocentinis atsistatymas yra neįmanomas. Tačiau tėvai nenuleidžia rankų ir deda visas pastangas tam, kad ateityje dukra galėtų gyventi kuo savarankiškiau.

„Mes nesame užsidėję rožinių akinių ir suprantame, kad tikrai niekada nebus taip, kaip buvo anksčiau. Jos smegenų pažeidimai yra dideli, todėl reikia džiaugtis, jog iš karsto ištrauktas žmogus tiek pasiekė – mums tai yra stebuklas“, – pripažįsta Neringa.

Mes nesame užsidėję rožinių akinių ir suprantame, kad tikrai niekada nebus taip, kaip buvo anksčiau.

Dėl dukros traumos atsisakė karjeros

Šiandien šeima savo pomėgius ir laisvalaikį turi derinti prie dukros, tačiau tikina, kad tai yra įmanoma. Visi kartu jie stengiasi kuo dažniau vaikščioti ir džiaugiasi per pirmą karantiną atrastais miškais bei gamta. Pasivaikščiojimai itin reikalingi Kotrynai, kadangi vis daugiau žingsniuojant, ji tobulėja, o kartu didėja ir nueinami atstumai.

„Ji negali važiuoti dviračiu ar riedučiais. Jeigu nori mokytis važiuoti paspirtuku, einame visi kartu: brolis važiuoja kartu su ja, o mes bėgame šalia ir prižiūrime. Stengiamės viską daryti tiek, kiek įmanoma“, – sako N.Stanevičienė.

Asmeninio albumo nuotr./Neringa Stanevičienė su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Neringa Stanevičienė su šeima

Dėl dukros traumos Neringai teko atsisakyti karjeros ir susitelkti į gyvenimą namie. Ji neslepia, jog tą padaryti buvo itin sunku. Visada save versle, intensyvioje veikloje bei kūryboje įsivaizdavusi moteris sako, kad jai nusėdėti vienoje vietoje tikrai nelengva.

„Sunku suprasti, kad gyvenimas keičiasi ne tada, kada nori, o tada, kai kažkas nusprendžia ir išmeta tave iš komforto zonos. Visada galvojau, jog būsiu ta mama, kuri derina karjerą su vaikų auginimu, viskas bus gražu ir faina, deja, atsitiko kitaip. Kai jaučiu, kad visko prisikaupia per daug, išvažiuoju į mišką, pasivaikštau, nusiraminu, susidėlioju mintis ir suprantu, jog vis tiek galiu įgyvendinti savo planus, tik šiek tiek iš kitos pusės“, – pasakoja N.Stanevičienė.

Neringa atrado fotografiją, kuri šiuo metu jai yra mylimas hobis ir savirealizacija. Be to, ji įkūrė organizaciją „Išgyvenau“, skirtą padėti šeimoms, susidūrusioms su galvos smegenų trauma. Neringa apie savo patirtį nori kalbėti garsiai, todėl Kotrynos istorija dalinasi ir instagrame – viskas tam, kad informacija pasiektų kuo daugiau žmonių, kuriems to reikia.

„Geros patirtys gali įkvėpti kitus – patys ieškojome istorijų Amerikoje, sakydavome: „Žiūrėk, jam buvo dar blogiau, bet pasveiko, vadinasi, galime ir mes.“ Tai įkvepia nenuleisti rankų, – tikina N.Stanevičienė. – Gydytojai ne visada būna teisūs – mums sakė, kad Kotryna liks daržovė. Jeigu aš būčiau silpna arba mano vyras nebūtų buvęs šaunus tėtis, kuris vaiką statė ant kojų, gal taip ir būtų atsitikę. Nėra abejonių, ar verta stengtis. Visada reikia gailėtis dėl to, ką padarei ir tau nepasisekė, bet ne dėl to, ko nepadarei.“

Svarbiausia niekada neprarasti tikėjimo

Neringa prisimena, kaip sunku buvo iš pradžių perlipti per save ir kitiems žmonėms įvardyti, kad jos vaikas yra neįgalus, turintis tam tikrų poreikių. Kurį laiką ji stengėsi visus įtikinti, jog Kotryna tokia pati kaip visi, ir tik vėliau atėjo suvokimas, kad dukra yra ypatinga.

„Aš esu 100 proc. susitaikiusi su pasikeitusiu gyvenimu. Kai manęs paklausia, ar suprantu, kas įvyko, atsakau, kad taip. Žinau, jog ateityje bus šiek tiek geriau, bet suvokiu esminį faktą, kad niekada nebebus taip, kaip buvo anksčiau“, – sako N.Stanevičienė.

Neringa pripažįsta, kad sunkiausiu periodu nepalūžti ir dėl šeimos išlikti stipriai jai buvo nepaprastai sunku. Tačiau ji žinojo, jog būdama mama, negali pasiduoti emocijoms – anot N.Stanevičienės, moterys namie prilaiko visus keturis kampus, todėl nuleidus rankas, viskas sugriūtų.

Tada paėmiau ir pasakiau – jau atsitiko. Kas iš to, jog dabar svarstome, kas būtų, jeigu būtų?

„Aš džiaugiuosi, kad man pavyko susidoroti pačiai, tačiau jeigu matai, jog tau sunku ir nesusitvarkai, nesigėdyk kreiptis pagalbos – nebūtinai į psichologus, galima susisiekti su mamomis, išgyvenusiomis tą patį. Turėjau nemalonią patirtį su Kotrynos psichologe, kai ji pasakė, jog supranta, ką aš patyriau.

Paklausiau jos, ar pati turi vaikų, atsakė, kad ne. Kai pasiteiravau, ar yra patekusi į avariją, po kurios vaikas atsidurtų komoje, taip pat atsakė neigiamai. Kaip ji mane gali suprasti? Ji net neturi teisės sakyti tokio sakinio, nes tai melas. Tik mama gali suprasti, koks tai yra jausmas“, – pasakoja N.Stanevičienė.

Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė
Asmeninio albumo nuotr./Kotryna Remelytė

Neringa yra iš tų žmonių, kurie negalvoja apie praeitį ar ateitį ir gyvena tik šia diena. Kaip pati sako, reikia džiaugtis šiandiena, daryti, ką nori, ir niekada neatidėlioti svajonių. Vis dėlto ji neslepia, kad po avarijos aplankė mintys apie tai, kaip buvo galima išvengti įvykio.

„Prisimenu, kaip sakiau vyrui, kad gal man reikia nevažiuoti, likti namie su vaikais, nes tėvai vis tiek dar atvažiuos atsisveikinti į oro uostą. Buvau prašiusi savo tėčio, jog pasiliktų su vaikais, kol mes nuvešime daiktus, o jis sakė, kad negali, nes turi išvykti.

Kai stovėjome prie reanimacijos durų, mano tėtis vis svarstė, kad jeigu būtų pasilikęs, nebūtų taip atsitikę. Tada paėmiau ir pasakiau – jau atsitiko. Kas iš to, jog dabar svarstome, kas būtų, jeigu būtų? Mes planavome ateitį, iš mūsų žiauriai pasijuokė, bet viskas, jau įvyko, nebeverta galvoti, ką buvo galima padaryti“, – sako mama.

N.Stanevičienei niekada nekilo klausimų, kodėl ir už ką skaudus įvykis supurtė jos šeimą. Jos manymu, jie buvo pasirinkę netinkamą kelią, todėl kažkas iš viršaus juos sustabdė. Tokiu požiūriu ir Neringos stiprybe žavisi daug nepažįstamų mamų, kurios rašo asmeniškai ir nesupranta, kaip ji išlaiko ramybę bei nenuleidžia rankų.

„Kitos moterys man rašo, kad jeigu taip atsitiktų joms, nepakeltų sunkumo. Aš visada sakau, jog tai yra netiesa. Kiekvienoje mamoje gyvena Ksena arba Žana d'Ark, kuri dėl savo vaiko stos piestu. Jeigu reikia, nusimeti moterišką silpnumą ir lieki su kalaviju, žinodama, kad prireikus tu kovosi.

Nepamirškite tikėti žmonėmis, nenuleiskite rankų net jei medikai nesuteikia jokių vilčių. Kitų žmonių patirtys motyvuoja eiti į priekį. Svarbiausia net sunkiausią akimirką neprarasti tikėjimo“, – pataria Neringa.

Prisidėti prie VšĮ „Išgyvenau“ veiklos, padedančios šeimoms, susidūrusioms su galvos smegenų trauma, galite šiais būdais:

PayPal: isgyvenau@gmail.com

Pervesdami paramą į sąskaitą VšĮ „Išgyvenau“ (Įmonės kodas 304780419, Swedbank LT547300010154552773)

SMS žinute Nr. 1670, Tekstas: Herojus2 – auka 2 Eur. Herojus5 – auka 5 Eur.

Komentarai: 6

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką