Nuo santuokos anuliavimo dėl impotencijos iki neįtikėtinų bausmių už nesantuokinius ryšius – tai tik dalis to, ką istorikai išnagrinėjo neseniai Lietuvos istorijos instituto išleistame tritomyje „Vilniaus istorija“. Prie pirmojo leidinio tomo sukūrimo prisidėjusi istorikė J.Sarcevičienė savo įžvalgomis apie vilniečių šeimų istorijas mielai pasidalijo ir su 15min skaitytojais.
Už „išmainytą“ religiją sulaukdavo bausmės
Kaip pasakoja istorikė J.Sarcevičienė, XVIII amžių Vilnius pasiekė „pritilęs, su mažiau gyventojų, su išardytomis socialinėmis ir šeiminėmis struktūromis“. Tai lėmė keletas veiksnių: visų pirma, Šiaurės karas, per miestą viena po kitos žygiavusios Rusijos ir Švedijos kariuomenės, vėliau – maro epidemijos ir miestą niokoję gaisrai.
Pasakyti, kiek žmonių tuomet gyveno Vilniuje, sudėtinga – oficialūs gyventojų surašymai tuomet dar nebuvo pradėti. Visgi, anot ekspertės, viena yra aišku – „Vilnius buvo daugiatautis, daugiakultūris miestas“, kuriame gyveno ne tik lietuviai, bet ir lenkai, žydai, rusėnai, armėnai, totoriai, vokiečiai bei daug kitų mažesnių etninių grupių.
Kurdami šeimas, skirtingų tautybių ir religijų atstovai neretai maišėsi. Visgi, ypač tikėjimo klausimu, tai ne visuomet artimųjų būdavo sutinkama palankiai. Ypač turint omenyje, kad XVIII amžiuje civilinės santuokos dar nebuvo, tik bažnytinė.
„Daugelio religinių bendruomenių požiūriu, tuoktis skirtingas religijas išpažįstantiems žmonėms buvo nepageidaujama arba netgi draudžiama. Čia nekalbama apie tokias „egzotines“ santuokas, kaip, pavyzdžiui, katalikų ir totorių, bet ir apie santuokas tokių, regis, labai arti esančių tikinčiųjų, kaip katalikai ir ortodoksai.
Man yra tekę šaltiniuose skaityti istoriją, kaip žydų kilmės mergina atsivertė į krikščionybę ir ištekėjo už krikščionio. Keletą metų jie kartu gyveno, susilaukė palikuonių. Kadangi šeima užsiėmė pirkliavimu, moteris iškeliavo į dabartinės Baltarusijos teritoriją verslo reikalais. Kaip dokumentai sako, nepalankiai aplinkybėms susiklosčius, ji apsistojo užeigoje, kurioje buvo apsistoję ir jos broliai. Jie, savo seserį pamatę, pagrobė ją iš užeigos, atsivežė čia, į Vilnių, ir nukankino“, – dėsto pašnekovė.
Kraičio ir įkraičio klausimai
Nors vienareikšmiškai negalima sakyti, kad XVIII amžiaus Vilniuje žmonės tuokėsi tik dėl pinigų, visgi santuokos tuomet išties daugiausia buvo sudaromos ekonominiu pagrindu, teigia humanitarinių mokslų daktarė. Diduomenės atstovai rūpindavosi, kad jų vaikų sutuoktiniai būtų to paties luomo ir atitiktų įvairius giminės interesus.
Miestiečių gretose tėvai taip pat smarkiai prisidėdavo prie to, kaip buvo sudaromos santuokos, mat vedybų keliu pereidavo turtas, tam tikra vieta miesto bendruomenėje, amato paveldėjimas ir panašūs dalykai.
Neatsiejama santuokos dalis tuo metu buvo kraitis, kurį ištekėjusi moteris atsinešdavo į savo naują šeimą. Tai galėjo būti drabužiai, papuošalai, baldai ar knygos. XVIII amžiuje išliko galioti ir už gautą nuotakos kraitį skiriamas įkraitis, tam tikra socialinė garantija moteriai sutuoktinio mirties atveju.
„Socialinių institucijų tais laikais nebuvo. Ką žmogus pats užsidirbo per gyvenimą, iš to jis ir gyveno. Moterys oficialiai negalėjo dalyvauti versle, amatu galėjo užsiimti labai ribotai. Vyrui mirus, moteris likdavo be pajamų šaltinio. Įkraitis buvo skirtas moteriai apsaugoti po vyro mirties, kad našlė su vaikais neatsidurtų gatvėje, kad giminaičiai neatimtų iš jos turto ir kad ji turėtų iš ko pragyventi“, – aiškina istorikė ir priduria, kad ši tradicija gyvavo tarp labiau pasiturinčių gyventojų.
Mokyklą lankydavo retas vaikas
Pasak J.Sarcevičienės, XVIII amžiaus Vilniuje šeimos gausios anaiptol nebuvo. „Mūsų įsivaizdavimas, kad anksčiau, kol nebuvo kontracepcijos, vaikų buvo daug, po keliolika, yra klaidingas“, – tvirtina ji. Tuo metu šeimose buvo įprasta turėti po 2–3 palikuonis. Tokį santykinai nedidelį jų skaičių lėmė keli veiksniai. Pirmasis iš jų – mažas išgyvenamumas. Dėl neišsivysčiusios medicinos ir prastų sanitarijos sąlygų iš 100 gimusių vaikų pilnametystės sulaukdavo tik 25.
Kitas svarbus aspektas – santuokos tuo laikmečiu būdavo sudaromos santykinai vėlai, sulaukus 25–27 ar daugiau metų. „Remiantis turimais tyrimais, Vilniuje, kaip ir daugelyje Vakarų Europos miestų, dominavo vakarietiškas santuokos modelis. Žmonės tuokdavosi jau gerokai perkopę 20-metį. Prieš tai jie būdavo sukaupę tam tikrą kapitalą, vaikinai būdavo jau kažkur tarnavę, pasimokę amato, merginos galbūt irgi būdavo dirbusios samdomą darbą“, – dėsto pašnekovė.
Pagrindiniu šeimos išlaikytoju anuomet vienareikšmiškai būdavo laikomas vyras. Nors dalis ištekėjusių moterų taip pat dirbo: pavyzdžiui, užsiimdavo mažmenine prekyba, būdavo samdomos kaip auklės, tarnaitės, virėjos ar smuklininkės, visgi daugiausia laiko jos praleisdavo namuose, prižiūrėdamos buitį ir augindamos vaikus.
„Pirmuosius 7 metus visuose sluoksniuose, pradedant nuo diduomenės iki miestiečių, vaiku daugiau rūpindavosi motina. Kalbant iš pedagogikos pusės, tėvai buvo skatinami, visų pirma, vaikui įdiegti tikėjimo tiesas, supažindinti jį su pačiomis bendriausiomis buvimo bendruomenėje taisyklėmis.
Kalbant apie miestiečių lavinimą, mokyklas lankydavo labai nedaug vaikų – tai buvo labai brangu. Tad mokymas vykdavo daugiau namuose, perimant įgūdžius iš suaugusiųjų. Labiau pasiturinčiose šeimose nuo maždaug 7 metų labai aiškiai išsiskirdavo berniukų ir mergaičių edukacija. Berniukai buvo ruošiami būsimai profesijai, dalyvavimui viešajame gyvenime, turto valdymui. Tuo tarpu mergaitės pirmiausia turėjo būti mokomos dalykų, kurie joms praverstų kaip namų šeimininkėms, žmonoms, mamoms“, – kalba istorikė.
Testamentai atskleidžia šeimų dinamiką
Anot J.Sarcevičienės, apie XVIII amžiaus vilniečių emocinius ryšius šeimoje žinoma gana nedaug. Daugelis išlikusių šaltinių susiję tik su įvairiomis konfliktinėmis situacijomis, pasiekusiomis magistrato teismą. Pavyzdžiui, vienoje byloje tėvas rašo norintis savo vaiką nušalinti nuo paveldėjimo, kitoje skundžiamasi, kad brolis atsisako po tėvų mirties išmokėti seseriai priklausančius pinigus.
Visgi, tikina ekspertė, šilti emociniai ryšiai šeimose tuo metu, be abejo, turėjo egzistuoti. Tai iš dalies iliustruoja ir archyvuose randamų testamentų tekstai. „Nors jie būdavo surašomi pagal tam tikrą kanoną ir tam tikros frazės juose kartojosi kaip „Tėve mūsų“, vis dėlto tai kažkuria prasme buvo ir žmogaus valios, nuomonės išraiška.
Testamentuose galima rasti šiltų žodžių sutuoktiniams. Tiek moterys, tiek vyrai apie vieni kitus gražiai atsiliepia, pabrėžia, kad rūpinosi vienas kitu, kad bendrai dirbo, kad užgyveno bendrą turtą. Taip pat yra ir su vaikais. Kai kurie tėvai, rašydami testamentą, pabrėžia, kad žmona turi rūpintis vaikais, juos globoti, skiria pinigų dukterų arba sūnų išlavinimui. Akcentuojama, kad naują šeimą sukūręs sutuoktinis rūpintųsi vaikais iš pirmosios santuokos, kad jų neapleistų“, – pasakoja pašnekovė.
Kaip pabrėžia ji, mirus vyrui ar žmonai, sukurti naują šeimą tuomet buvę įprasta – taip tiesiog būdavo lengviau išsilaikyti finansiškai. „Retas miestietis nugyvendavo visą amžių su vienu sutuoktiniu. Turime daugybę informacijos, kad miestiečiai per savo gyvenimą buvo sudarę po dvi, netgi po tris santuokas. Pirmosios santuokos trukmė buvo maždaug 10–15 metų, nes žmonės tiesiog mirdavo nuo ligų, moterys labai dažnai mirdavo gimdydamos“, – tvirtina humanitarinių mokslų daktarė.
Skyrybų, kaip tokių, nebuvo
XVIII amžiaus Vilniuje, pasak J.Sarcevičienės, skyrybų, kokias jas įsivaizduojame šiais laikais, nebuvo. Dėl nesutarimų šeimoje santuokos nutraukti žmonės negalėjo. Visgi labai speficiniais atvejais santuoką Bažnyčia galėdavo anuliuoti.
„Santuoka yra sakramentas, o sakramentas yra neatšaukiamas, nebent gali paaiškėti, kad sakramento teikimo metu nebuvo išpildytos tam tikros sąlygos: pavyzdžiui, nebuvo vieno iš jaunųjų sutikimo, vienas iš jaunųjų jau buvo susituokęs (daugpatystė).
Taip pat kiekviena religinė bendruomenė numatė, iki kokio giminystės laipsnio negali tuoktis biologiniai giminaičiai ir vadinamieji dvasiniai giminaičiai – žmonės, susigiminiavę krikštynų metu. Pavyzdžiui, krikštatėvis negalėjo vesti savo krikšto dukters motinos. Jeigu paaiškėdavo, kad sutuoktiniai yra per artimi giminaičiai, santuoka galėjo būt paskelbiama negaliojančia.
Taip pat santuokos anuliavimui svarbi priežastis buvo vyro impotencija, bet tiktai tuo atveju, kada jis negalėdavo atlikti lytinio akto. Jeigu paaiškėdavo, kad jis negali atlikti lytinio akto ir niekada jo neatliko, moteris galėjo prašyti, kad santuoka būtų anuliuota. Bet šis būdas būdavo ilgas, sudėtingas ir brangiai kainuojantis“, – pasakoja istorikė.
Tuo metu dar egzistavo ir vadinamoji separacija, kuomet žmonėms po taip pat pakankamai ilgo ir nuodugnaus tyrimo per bažnytinį teismą būdavo leidžiama pasukti skirtingais keliais. Separaciją suteikti būdavo galima paaiškėjus, kad vyras labai smurtauja prieš žmoną, žmona yra neištikima vyrui ir kitais atvejais, kai „nėra pagrindo santuokos anuliavimui, bet žmonės niekaip negali sugyventi ir laužo pamatines bendražmogiško bendravimo taisykles“. Visgi, gyvendami separacijoje, naujos santuokos žmonės negalėdavo sudaryti.
Nesantuokiniai ryšiai buvo draudžiami
Kaip pažymi ekspertė, XVIII amžiaus Vilniuje smurtas šeimose buvo išties dažnai reiškinys, o iš principo nebuvo jokios institucijos, kuri kaip nors smurtaujančius sutuoktinius, ypač vyrus, galėtų sutramdyti.
„Bendruomenė arba žmonos giminaičiai, jeigu norėdavo ir turėdavo pakankamą autoritetą, galėdavo bandyti vyrą atvesti į protą. Bet nebuvo įstaigos, kuri, pavyzdžiui, pasakytų tam vyrui išsikraustyti iš namų ar apribotų bendravimą su šeima. Separaciją buvo galima gauti, bet tada jau turi žmoną taip velėti, kad mažai nepasirodytų, ir turi būti įrodymų“, – kalba pašnekovė.
Atsižvelgiant į tokius gana sudėtingus būdus išsilaisvinti nuo sutuoktinio, anot J.Sarcevičienės, žmonės, ypač iš vargingesnių sluoksnių, ieškodavo kitų būdų santuokai nutraukti: „pabėgdavo ir kažkur toli sukurdavo šeimą arba, aišku, imdavosi smurtinio kelio atsikratyti sutuoktinio, su kuriuo nenorėdavo būti“.
Ne paslaptis, kad XVIII amžiaus Vilniuje santykiaujama būdavo ir už santuokos ribų. Vadinamas svetimavimas, anot J.Sarcevičienės, tuo metu būdavo tiek smerkiamas visuomenės, tiek baudžiamas piniginėmis baudomis. „Svetimautojams būdavo liepiama savaitgaliais arba šventinėmis dienomis viešai gulėti kryžiumi bažnyčioje“, – teigia istorikė.
Pasitaikydavo atvejų, kai moterys, turėjusios nesantuokinių ryšių, teisme aiškindavo, kad su vyru santykiavo dėl to, kad šis žadėjo ją vesti. Anot pašnekovės, tai būdavo laikoma „šiek tiek labiau pateisinama priežastimi tokiems santykiams“.
„Moteris galėjo sakyti teisme, kad pasitikėjo vyru ir su juo buvo dėl to, kad jis pasižadėjo ją vesti. Jeigu vyras pripažindavo, kad iš tikrųjų žadėjo ją vesti, jis turėdavo galimybę savo pažadą ištesėti ir moterį vesti. Už tai, kad melavo ir netesėjo savo pažado, jam būdavo skiriama bauda“, – sako humanitarinių mokslų daktarė.
