Dovanas pasiūlė įteikti patiems
Lina sako, kad viskas prasidėjo nuo paprastos, bet gražios idėjos – darbovietėje surinkti lėšas vaikams, augantiems sudėtingomis sąlygomis.
„Mūsų bendrovė nuolat prisideda prie pagalbos tiems, kam jos reikia. Tarą aukojame „Maltiečiams“, remiame įvairias iniciatyvas. Šįkart norėjome nuveikti ką nors naujo – pasiūliau paremti organizaciją „Vaikų svajonės“, – pasakoja „Citco“ įmonių grupėje („Citco“), pasaulinėje fondų paslaugų, įmonių valdymo ir susijusių turto paslaugų pirmaujančioje įmonėje, dirbanti SPV apskaitos vadovė Lina Balych.
Darbuotojams pavyko surinkti nemažą sumą, kurią bendrovė padvigubino, – iš viso susidarė penkiaženklė parama. Organizacija „Vaikų svajonės“ pasirūpino, kad už šias lėšas būtų nupirktos kuprinės ir kiti vaikams būtini daiktai mokykloje.
„Iš pradžių nuvažiuoti pas vaikus reikėjo įkalbinėti mus, dabar aš pati įkalbinėju kitus – važiuokite, jūs suprasite, kad gyvenime jau turite viską ir galite pasidalyti su kitais“, – savo įspūdžius pasakoja Lina.
Suaugę anksčiau laiko
Kuprinės, penalai, dailės reikmenys – tai dovanos, kurias retas sostinės paauglys laikytų svajonėmis. Tačiau jos labai pradžiugino Terapinio ūkio programas lankančius vaikus.
Moteris prisipažįsta pati nesitikėjusi, kad iš pirmo žvilgsnio paprasta gerumo akcija „Citco“ kompanijoje virs tokia stipria patirtimi. Ją ir kartu į Terapinį ūkį važiavusius kolegas labiausiai sujaudino tai, kad sudėtingos aplinkybės privertė šiuos vaikus suaugti anksčiau laiko – jie ne tik drąsiai kalba apie savo tikslus, bet ir aktyviai jų siekia.
„Vaikai jau dabar mąsto kaip suaugę. Vienas 15-metis pasakojo, kad svajoja atidaryti auskarų vėrimo saloną – mokosi šio amato ir aistringai dalijasi visomis subtilybėmis. Kita mergina svajoja tapti manikiūro meistre, bet dar neturi reikalingų priemonių. Grįžusi į Vilnių jų nupirkau ir netrukus vėl planuoju ją aplankyti. Jaunuoliams vos 13–16 metų, bet jie jau turi labai aiškius tikslus, stiprybės ir noro kabintis į gyvenimą“, – pasakoja Lina.
Finansavimo stygius – didžiausias iššūkis
Terapinio ūkio įkūrėjas, psichologas Kristijonas Žičkus sako, kad čia patenka vaikai ir jaunuoliai, susiduriantys su dideliais socialiniais ir psichologiniais iššūkiais. Paprastai jie auga sudėtingomis finansinėmis ir fizinėmis sąlygomis, dažnai stokoja socialinių įgūdžių, emocinės paramos. Ūkyje vaikai mokosi pažinti savo jausmus, apie juos kalbėti, įgyja bendravimo įgūdžių. Prie to prisideda ne tik psichologai ir socialiniai darbuotojai, bet ir čia gyvenantys ūkio gyvūnai: ožkos, vištos, jūrų kiaulytės. Kartu rūpindamiesi gyvūnais jaunuoliai mokosi suteikti globą kitam, prisiimti atsakomybę, būti švelnūs, atsargūs.
„Kartais, kai kviečiame paauglius į terapinę grupę, juos mokantys ar auginantys suaugę įspėja: gal nepriimkite jo – jis nesaugiai elgiasi. O aš atsakau – ši vieta ir yra sukurta būtent tokiems vaikams, kuriems gali būti nelengva elgtis tinkamai, reikšti jausmus be destrukcijos. Ir čia juos dažnai pamatome visiškai kitokius. Pamenu paauglį, kuriam buvo sunku suvaldyti pyktį, kartais elgdavosi nesaugiai, įskaudindavo kitus dalyvius žodžiais. Praėjo treji metai, ir šiandien tas pats jaunuolis kalba apie tai, kad nori tapti socialiniu darbuotoju, padėti kitiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje, kurioje pats buvo anksčiau“, – dalijasi K. Žičkus.
Pasak jo, Terapinis ūkis nuolat susiduria su finansavimo trūkumu. Valstybės parama tokioms paslaugoms – labai nenuosekli ir trumpalaikė, todėl tenka nuolat rengti naujus projektus, ieškoti kitų šaltinių, rėmėjų.
„Neslėpsiu, dabar tikrai vargstame su finansavimu – ieškome galimybių, kad vaikai gautų ne fragmentuotą, bet nuoseklią pagalbą. Po metų bendravimo matau, kaip tinkama aplinka juos keičia – jaunuoliai užauga, subręsta, tampa draugiškesni. Tačiau tam labai svarbus nuoseklumas, trumpalaikės programos tokio rezultato neduoda“, – sako psichologas.
Palyginimui jis pateikia Norvegijos pavyzdį – šalyje, kur gyvena apie 5 mln. gyventojų, yra net 1 100 tokių ūkių. Lietuvoje jų vos keli ir dauguma jų veikia tik entuziastų dėka. „Emocinio palaikymo netrūksta, gauname daug gražių žodžių ir net apdovanojimų, tačiau praktinės paramos sistema vis dar neveikia“, – priduria pašnekovas.
Svajonė – terapinė bendruomenė
Per metus Terapiniame ūkyje apsilanko keli šimtai vaikų. Tačiau, kaip pabrėžia įkūrėjas, norint realaus pokyčio, kiekvienas jaunuolis čia turėtų praleisti bent 40 dienų per metus – nuo ryto iki vakaro.
„Vieniems užtenka atvykti kartą per savaitę, bet yra septyniolikmečių, kurie per savo gyvenimą jau 25 kartus pateko į psichiatrinę ligoninę. Jiems pagalba reikalinga kasdien, kitaip esminio pokyčio nebus“, – aiškina K. Žičkus.
Terapinio ūkio vizija – kurti bendruomenę, kur vaikai ir paaugliai galėtų gyventi nuo pirmadienio iki penktadienio, gauti ilgalaikę ir nuoseklią pagalbą.
„Turime grupę jaunuolių, kurie pas mus lankosi jau trečius metus, ir pokytis yra didžiulis – jie pradeda kelti sau realius tikslus, imasi iniciatyvos veiklose. Ką tai reiškia? Jų gyvenime jau įvyko didžiulis pokytis – atsirado viltis, kad jie patys pajėgūs keisti savo sudėtingas gyvenimo situacijas“, – sako pašnekovas.
Pasak K. Žičkaus, pokytį labiausiai lemia du dalykai – santykis ir struktūra. „Kai pavyksta užmegzti pagarbų terapinį santykį ir užtikrinti nuoseklią, aiškią, jaunuolių poreikiams pritaikytą aplinką bei veiklas – tai veikia gydančiai. To jiems labiausiai reikia“, – pabrėžia Terapinio ūkio įkūrėjas, psichologas K. Žičkus.
Paaukoti pinigus – lengviausia
Iniciatyvos „Vaikų svajonės“ vadovė Ramunė Baltaduonienė pasakoja, kad prieš 15 metų pradėjus šią veiklą vaikų svajones daugiausia pildydavo pavieniai žmonės ir tik viena kita įmonė. Maždaug prieš septynerius metus į svajonių pildymą aktyviai įsitraukė ir įmonės.
„Ilgą laiką širdys ir piniginės atsirišdavo tik prieš Kalėdas – tada visi puldavo aukoti. Tačiau pamažu ši tendencija keičiasi. Aš nuolat kartoju: vaikams pagalbos reikia ne tik šventiniu laikotarpiu, bet ir visus metus, ypač prasidedant naujiems mokslo metams“, – sako ji.
Ramunė pabrėžia, kad paaukoti pinigus – paprasčiausia. Tikras stebuklas nutinka tada, kai įmonių atstovai ar pavieniai žmonės patys susitinka su vaikais.
„Paaukoti neužtrunka daug laiko – pervedei 5 ar 100 eurų ir viskas. Bet aš visada sakau – nuvažiuokite pas tuos vaikus ir pažiūrėkite jiems į akis. Jie jūsų labai laukia. Tie, kurie nors kartą apsilanko pas vaikus iš itin sudėtingų socialinių sąlygų, atranda būdų, kaip padėti ir toliau“, – teigia ji.
Vienas gražiausių dalykų, pasak R. Baltaduonienės, yra tai, kad su šia iniciatyva užaugę vaikai vėliau patys sugrįžta pildyti kitų vaikų svajonių.
„Pernai viena įmonė, turinti automobilių plovyklų tinklą, sugalvojo akciją – visos dienos uždarbį skyrė „Vaikų svajonėms“. Paklausiau, kaip jie mus atrado. Jie paaiškino: pas mus dirbti atėjo jauna mergina, o kai pradėjome kalbėti, kam galėtume padaryti gerą darbą, ji pasakė – yra „Vaikų svajonės“, aš pati užaugau su jomis. Gal dabar mes galime padėti kitiems vaikams?“ – istorija dalijasi R. Baltaduonienė.
Iniciatyva „Vaikų svajonės“ per 15 veiklos metų išpildė jau daugiau kaip 152 tūkst. svajonių.
