Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Patyčias patyrusi kėdainietė: „Bijodavau, kad nauja diena mokykloje nebūtų blogesnė už vakarykštę“

Mergaitė
123rf.com nuotr. / Mergaitė
Šaltinis: rinkosaikste.lt
0
A A

„Labai norėjau kuo greičiau eiti į mokyklą. Nekantraudama žingsniavau naujų draugų ir žinių link. Tačiau greitai nusivyliau – patyčios prasidėjo nuo pat pirmos klasės ir tęsėsi iki paskutinės“, – praeities skaudulius nuoširdžiai atveria kėdainietė Ligita (vardas pakeistas).

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Tokių istorijų kaip Ligitos Lietuvoje šimtai. Gausybė vaikų kasdien pro mokyklos duris žengia būgštaudami, kad ir šiandien bus užgauliojami bendraklasių. Jie skaičiuoja minutes iki paskutinės pamokos pabaigos norėdami kuo greičiau grįžti namo – ten, kur nuo patyčių pailsės bent iki kito ryto.

Neseniai pasibaigusios „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Aurelija Jocaitė „Rinkos aikštei“ sakė, kad Lietuva jau daugybę metų yra tarp šalių, turinčių didžiausią patyčių paplitimą. Naujausio 2013–2014 m. atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria apie 28 proc. mokinių.

Liko visam gyvenimui

„Augau gražioje ir laimingoje šeimoje, – savo istoriją pasakoti pradeda Ligita. – Kaip ir daugelis vaikų, labai norėjau kuo greičiau pradėti eiti į mokyklą. Tai atrodė didelis stebuklas, tad nekantraudama žingsniavau į pirmą klasę sutikti naujų draugų ir įgyti žinių. Deja, teko labai greitai ir skaudžiai nusivilti.

Patyčios prasidėjo jau pirmoje klasėje. Turbūt daugelis žmonių gali pagalvoti: „Na, nejaugi įmanoma prisiminti tai, kas įvyko daugiau nei prieš 20 metų?“ Galima ir tai lieka visam gyvenimui.“

Užkliuvo išvaizda

Ligita prisimena, kad ilgai lauktos pirmosios dienos mokykloje buvo nejaukios.

„Neturėjau draugių, todėl dažniausiai sėdėdavau viena arba žaisdavau lauke su berniukais. Viena priežasčių buvo ta, kad nėjau į tą patį darželį kaip kiti vaikai, todėl pritapti buvo labai sunku. Kita priežastis – buvau kilusi iš kaimo, tad teko susitaikyti su „kaimietės“ pravarde. Na, ir, žinoma, pagrindinė priežastis patyčioms – išvaizda, – sako mergina. – Labai daug kam užkliūdavo, kad visada buvau apvalutė ir putli mergaitė.“

Ligita atvirauja niekada nepraradusi vilties, kad viskas pasikeis ir patyčios liausis vyresnėse klasėse. „Klydau, – trumpai taria pašnekovė. – Su kiekvienais metais darėsi vis blogiau. Po truputį pripratau. Labiausiai bijodavau, kad atėjusi į klasę galiu sulaukti blogesnės dienos, nei buvo praėjusi. Visi mano prisiminimai iš mokyklos laikų yra lydimi to, kaip iš manęs juokdavosi, ieškodavo „atpirkimo ožkos“ arba tiesiog elgdavosi negražiai bandydami iškrėsti pokštą, kuris nėra juokingas.“

Vienatvė, tyla ir ašaros

Patyčias Ligitai kęsti teko iki pat paskutinės klasės. Iš pradžių mergina bandydavo apsiginti ir neigdavo bendraklasių skleidžiamą melą, tačiau laikui bėgant ji mieliau pasilikdavo viena su savo mintimis.

„Turėjau kelias klasės drauges, su kuriomis būdavau per pertraukas arba po pamokų, tačiau vyresnėse klasėse supratau, kad tos merginos nėra man tinkamos draugės, todėl atsitraukiau.

Fotolia nuotr./Patyčios.
Fotolia nuotr./Patyčios.

Paskutiniai keleri metai mokykloje pasidarė smagesni, bet ne dėl to, kad nebuvo patyčių, visada visi šaipydavosi dėl mažiausių dalykų. Smagiau tapo todėl, kad susipažinau su viena mergina ir tapome draugėmis. Tai labai padėjo nekreipti dėmesio į visokias replikas ir erzinimus.

Kiekviena situacija būdavo skirtingo pobūdžio, todėl ne visada reaguodavau vienodai. Kartais užsidarydavau savyje, kartais labai supykdavau, bet nutylėdavau, o kartais namo pareidavau prapliupusi ašaromis. Yra buvę, kad bendraklasis patraukė kėdę man besėdant. Kritau ant grindų ir tik prisimenu visos klasės juoką, kurį lydėjo žodžiai „storulės kėdė neišlaikė“, – skaudžius įvykius atpasakoja Ligita.

Bėdos ieškojo savy

„Yra buvę ir daug blogesnių situacijų. Pavyzdžiui, kai kuprinė atsirasdavo berniukų tualete, o viduje – vanduo. Niekada negalėjau suprasti, kodėl taip reikėjo elgtis su žmonėmis. Pradėjau manyti, kad kažkas su manimi negerai, nes niekaip negaliu pritapti prie kitų, neturiu tokių pačių interesų. Tačiau supratau, kad būtent tie asmenys neturėjo kuo užsiimti arba tiesiog jautėsi „kieti“ žemindami kitus.

Dabar prisimindama visas situacijas ir įvykius, kurie buvo nutikę, jaučiuosi, kad praradau labai daug gražaus vaikystės laiko, kai visi žaisdavo, o aš turėjau galvoti, kad tik niekam neužkliūčiau ir nesutrukdyčiau. Tai nėra normali vaikystė, – prie išvados prieina pašnekovė. – Vis dėlto mes praleidžiame labai daug metų besimokydami ir tai turėtų sukelti maloniai nostalgiškus prisiminimus. Deja, ne man.“

Išbraukė iš gyvenimo

Mergina pasakoja ją įžeidinėjusius bendramokslius išbraukusi iš gyvenimo.

„Neturiu noro su jais bendrauti ar palaikyti kokį nors ryšį. Baigus mokyklą baigėsi ir bendravimas su bet kuriuo žmogumi iš tų laikų. Kartais sulaukiu žinučių su klausimais, kaip laikausi ir kaip gyvenu, tačiau niekada niekam nesu atrašiusi.

Tai buvo žmonės, kurie kaip įmanydami stengėsi mane žeminti kiekviename mano žingsnyje, o dabar domisi mano gyvenimu bandydami būti draugais – visiška nesąmonė, nes taip nebūna“, – įsitikinusi Ligita.

Būti savimi – tik namie

„Man labai pasisekė, kad turiu nuostabią šeimą, kuri visada mane palaikė ir buvo šalia. Taip pat draugė, kuri niekada nepaliko manęs vienos, kai reikėjo paramos, – siaurą žmonių ratą, kurie merginos gyvenime skleidė šviesą, išvardija ji. – Tokia buvo vienintelė pagalba, kai galėjau išsikalbėti ir būti suprasta. Su vienintele drauge, kurią turėjau, galėjau dalytis savo mintimis ir išgyvenimais. Tai žmogus, kuriuo visada besąlygiškai pasitikėjau ir nenusivyliau.

Neseniai pasibaigusios „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Aurelija Jocaitė „Rinkos aikštei“ sakė, kad Lietuva jau daugybę metų yra tarp šalių, turinčių didžiausią patyčių paplitimą.

Žinojimas, kad grįžusi namo galėsiu būti savimi ir mane mylės už tai, kokia esu, nesmerks, nesityčios, guodė mane, leido gyventi, eiti į priekį, neprarasti vilties ir tikėti, kad esu geresnė už tuos žmones, esu brandesnė ir visų svarbiausia – mylima. Tai jausti svarbu kiekvienam vaikui. Žinoma, jaustis mylimas bei vertinamas jis turėtų ir mokykloje. Deja, ne visiems taip nutinka.“

Ištvėrė ir tapo stipresnė

Ligita tiki, kad 12 metų mokykloje kęstos patyčios paliko pėdsakų ir formavo jos asmenybę.

„Išgyvenusi bendraamžių patyčias ir žeminimus nepalūžau. Atvirkščiai – tapau tvirtesnė, drąsesnė ir nebijanti gyvenimo smūgių asmenybė. Esu pasiruošusi gyvenimo iššūkiams ir permainoms, nusivylimams ir tikslų siekimui, nes, kaip visada sakiau, jei būdama vaikas galėjau išgyventi visa tai, vadinasi, būdama suaugusi moteris galiu dar daugiau.

Kiekvieno žmogaus patirtis patyrus patyčias yra skirtinga. Įsiklausykite į save. Raskite jėgų savyje, bendraudami su artimiausiais, patikimais žmonėmis. O patyčios tėra todėl, kad kiti paprasčiausiai neturi ką veikti. Tai kvaila ir liūdna, kad kažkas iš neturėjimo kuo užsiimti apkartina tau tuos gyvenimo metus, kurie turėtų būti bene gražiausi, kuriuos kiti prisimena su didžiausiu džiaugsmu ir nori sugrįžti.

Patiriant patyčias svarbiausia yra nepulti į depresiją ir nepradėti kaltinti savęs. Tai tik ankstyva patirtis gyvenimui. Svarbiausia nepasiduoti, išlikti savimi ir sąžiningam su pačiu savimi. Daryti tai, kas būtent tau atrodo tinkamiausia ir geriausia. Gyventi dėl savęs ir didžiuotis, kad tu nesi toks kaip kiti. Pasaulis įdomus ir gražus tik todėl, kad kiekvienas esame skirtingas ir unikalus“, – pozityviomis mintimis pokalbį užbaigia Ligita.

Dėl patyčių kreipiasi dažniausiai

Kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Aurelija Jocaitė sako, kad vaikų patyčių situacija stebima nuosekliai jau daugiau kaip du dešimtmečius.

Pasaulinė sveikatos organizacija kas ketverius metus atlieka tarptautinę mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studiją, kurioje apklausiami 11–15 metų moksleiviai. Šiame tyrime nuo 1994 m. yra stebimas ir patyčių mastas bei jo pokyčiai.

123rf.com nuotr. / Elektroninės patyčios
123rf.com nuotr. / Elektroninės patyčios

„Kaip rodo tyrimo rezultatai, Lietuva jau daugybę metų yra tarp šalių, turinčių didžiausią patyčių paplitimą. Naujausio, 2013–2014 m. atlikto, tyrimo duomenimis, mūsų šalyje patyčias patiria apie 28 proc. mokinių. Nors 1994–2014 m. tyrimo duomenų palyginimas rodo, kad patyčių apraiškų dažnis reikšmingai sumažėjo ir pastaruoju dešimtmečiu mažai kinta. Vis dėlto, palyginti su kitomis šalimis, patyčių dažnis Lietuvos mokyklose kol kas lieka vienas didžiausių.

Patyčios jau daug metų yra vienas dažniausių sunkumų, dėl kurio vaikai ir paaugliai skambina arba rašo į „Vaikų liniją“. Praėjusiais metais beveik ketvirtadaliu išaugo skambučių skaičius patyčių tema“, – sako A.Jocaitė.

Prieš patyčias – kasdien ir visus metus

Pastaruoju metu mokyklose ir visuomenėje daugėja įvairiausių kūrybingų iniciatyvų kovai su patyčiomis. Ar jos duoda naudos? Pašnekovė mano, kad bet kokia iniciatyva, skirta patyčių problemai spręsti, yra labai svarbus žingsnis į priekį.

„Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad trumpalaikių iniciatyvų nepakanka. Nuosekliai įgyvendinama Smurto ir patyčių prevencijos programa ugdymo įstaigoje teikia naudos, kurią pamatuoti galima jau po metų nuo įgyvendinimo pradžios. Visos iniciatyvos, akcijos tik primena mums, kad ši problema egzistuoja ir turime imtis ilgalaikių prevencinių veiksmų.

„Vaikų linija“ šių metų kovo 20–26 d. jau aštuntus metus organizavo „Veiksmo savaitę BE PATYČIŲ“, kuria kvietė sutelkti dėmesį į patyčių problemą, pasidalyti patyčių prevencijos patirtimis taip primenant, kad patyčios turi būti stabdomos kasdien ir ištisus metus“, – dėmesį atkreipia A.Jocaitė.

Nauja erdvė patyčioms

Kintant pasauliui, kai vis daugiau mūsų, o drauge ir vaikų, gyvenimo persikelia į virtualią erdvę, patyčios išsikerojo ir ten.

„Tikimybė patirti patyčias gali kilti tose erdvėse, kurios yra mažiau stebimos suaugusiųjų, tikrinamos puslapių administratorių ar kitaip prižiūrimos, – aiškina pašnekovė. – Svarbu paminėti, kad 83 proc. mokinių, kurie tyčiojasi elektroninėje erdvėje, tyčiojasi ir „tradiciškai“. Taip pat net 84 proc. mokinių, iš kurių tyčiojosi elektroninėje erdvėje, patyrė ir „tradicines“ patyčias. Vadinasi, labai svarbu stabdyti patyčias virtualioje ir kasdienėje aplinkose. Patyčios nepersikelia, o plinta, didinant agresorių, stebėtojų mastą.

Pasaulinė sveikatos organizacija kas ketverius metus atlieka tarptautinę mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studiją, kurioje apklausiami 11–15 metų moksleiviai.

Berniukai dažniau

Patyčios Lietuvoje vykdomos įvairiomis formomis: nuo fizinių iki socialinių. „Įvairių formų patyčios yra itin didelė problema mūsų šalyje. Tai patvirtina Pasaulinės sveikatos organizacijos jau 30 metų vykdoma Tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studija. Pastarojo tyrimo naujausiais duomenimis, dažnai patiria patyčias 31,2 proc. berniukų ir 27,7 proc. mergaičių, o patys dažnai tyčiojosi iš kitų 29,8 proc. berniukų ir 15,3 proc. mergaičių“, – statistiką pateikia pašnekovė.

Patyčių formos, anot A.Jocaitės, skiriamos pagal tai, kokiais būdais vieni vaikai tyčiojasi iš kitų – fiziškai ar emociškai silpnesnių.

„Patyčių iniciatoriai skriaudžia auką ir stiprina savo pozicijas tarp bendraamžių įvairiomis formomis, todėl jas klasifikuoti yra itin sudėtinga. Vis dėlto galima išskirti keturias patyčių formas: žodines, fizines, socialines ir elektronines. Dažniau pastebimos suaugusiųjų yra žodinės ir fizinės patyčių formos. Pastarosios lengviau pastebimos, nes vyksta tiesiogiai konfrontuojant. Mažiau pastebimos netiesioginės patyčių formos – socialinės ar elektroninės“, – aiškina pašnekovė.

Portreto nenupieši

A.Jocaitės teigimu, patyčias patirti ar pats imti tyčiotis gali bet kuris vaikas. Tad negalima nupiešti portreto, kuris aiškiai apibūdintų agresorių ar patyčias patiriantįjį.

„Tyčiotis gali ir itin gerai besimokantis, ir suaugusiųjų mėgstamas vaikas, kaip ir vaikas, kuris nelanko mokyklos ar yra linkęs smurtauti. Labai svarbu suaugusiojo supratimas, kad norint pastebėti patyčias, svarbu palikti išankstinius stereotipus ir stebėti situaciją. Patyčių apibrėžimas jau sufleruoja, kad tyčiojasi stipresnis vaikas, o patyčias patiria fiziškai ar emociškai silpnesnis.

Keičiantis vaikų kartoms keičiasi kai kurios patyčių formos. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus mažiau kalbėjome apie elektronines patyčias, o šiandien tai akcentuojame dažniau“, – naujausią situaciją „Rinkos aikštei“ pristato pašnekovė.

Kintant pasauliui, kai vis daugiau mūsų, o drauge ir vaikų, gyvenimo persikelia į virtualią erdvę, patyčios išsikerojo ir ten.

Skriaudžiamieji atsitveria tyla

A.Jocaitė sako, kad daugelis vaikų nepasakoja apie patiriamas patyčias. To priežastys įvairios. „Vaikai nenori mūsų, suaugusiųjų, liūdinti, įskaudinti, bijo pasirodyti silpni, negebantys susidoroti su sunkumais ar bijo impulsyvaus suaugusiųjų reagavimo. Kartais tėvai, bandydami apsaugoti savo vaikus, ima drausti jiems bendrauti su kai kuriais vaikais ar naudotis internetu, mobiliaisiais telefonais ir kt. Tai yra ta tėvų reakcija, kurios vaikai dažnai bijo, todėl mažieji gali vengti pasakoti tėvams apie patiriamas patyčias“, – aiškina pašnekovė.

Pastebėti, kad vaikas išgyvena patyčias gali būti nelengva. Vis dėlto, pasak A.Jocaitės, vaiko tėvai tikrai pastebi, kad vaiko elgesys, emocijos pakito – vaikas tapo uždaresnis, liūdnesnis, nenori bendrauti su kitais vaikais, eiti į kiemą, pasakoti apie savo dieną mokykloje ar kt.

„Šie požymiai nėra patyčias atspindintys, tačiau verčia mus suklusti, kad kažkas yra pasikeitę. Šiuo atveju labai svarbus nuoširdus pokalbis su vaiku, siekiant suprasti, kodėl taip pakito vaiko elgesys ir kaip mes galėtume jam padėti.

Būtina suprasti, kad vaiko negalima palikti vieno spręsti patyčių. Jam reikalinga suaugusiųjų pagalba. Labai svarbu kalbėti su savo vaiku ir išklausyti jį, be kritikos ir kaltinimų. Pasakyti, ką mes, tėvai, pastebėjome ir paprašyti vaiko papasakoti apie tai daugiau. Vaikui svarbu jaustis išgirstam ir priimtam.

Supratę, kad vaikas patiria patyčias, tėvai galėtų paaiškinti vaikui, kaip jis galėtų išvengti patyčių. Pavyzdžiui, pranešti apie smurtą suaugusiajam, kuriuo jis pasitiki, mokykloje ar neatsakinėti į provokuojančias žinutes, blokuoti siuntėją, pranešti apie netinkamą kitų elgesį ir įžeidinėjimus bei kt. Sutarus su vaiku svarbu kreiptis į įstaigos personalą ir pasikalbėti apie kylančius sunkumus“, – pataria A.Jocaitė.

Kokį pavyzdį vaikams rodome?

Neretai nutinka taip, kad tėvai, kiti suaugusieji sudrausmina besityčiojančius vaikus, tačiau, žiūrėk, susėda šeima prie televizoriaus ekrano stebėti kokio nors šou ar laidos ir pasipila replikos iš suaugusiųjų lūpų: „Oho, koks atlėpausis“, „Na ir stora, ko į tą sceną dar lipa“, „Jau kad nusišnekėjo, kaip visiška kvaiša“. Ar tokios suaugusiųjų replikos veikia vaikus?

A.Jocaitė sako, kad suaugusiųjų pavyzdys labai svarbus, nes vaikai mato mus ir modeliuoja savo elgesį.

„Vaikai gimsta nemokėdami daugelio dalykų. Mes, suaugusieji, juos visko mokome, tad svarbu suprasti, kad reikalaudami iš vaiko, turėtume pastebėti ir save, savo poelgius“, – paaiškina pašnekovė.

123rf.com nuotr./Vaikas ir tėvai
123rf.com nuotr./Vaikas ir tėvai

Sunku ir su suaugusiaisiais

Kai kada suaugusieji patyčių rimtai nevertina. Numoja ranka: „Mokykloje visad buvo ir bus patyčių. Mes taip augome ir dabar taip yra. Nieko tokio.“ A.Jocaitė atskleidžia, kad kalbėti su suaugusiaisiais išties būna sunku, nes jie turi tam tikrų klaidingų įsitikinimų. Pavyzdžiui, kad iš tavęs tyčiojasi, nes pats „leidiesi“, neva tai nerimta ir praeis ar pan.

„Deja, dažnai patys vaikystėje patyrę patyčias suaugę išmokstame „normalizuoti“, kitaip sakant, pateisinti reiškinius, kurie kėlė neigiamus jausmus. Patyčios negrūdina vaiko, o suteikia jam daug skausmo, nepasitikėjimo savimi, nerimo bei kitų neigiamų jausmų. Išgyvenant patyčias patiriamas stiprus nesaugumo ir bejėgiškumo jausmas, nukenčia savivertė. Tokius jausmus išgyvenęs žmogus gali būti nedrąsus, labiau užsidaręs ir nepasitikintis savimi.

Patardami vaikui nekreipti dėmesio į patyčias, paliekame jį vieną spręsti šį sunkumą. Jeigu vaikas pasipasakojo suaugusiajam apie patiriamas patyčias, vadinasi, tikisi pagalbos ir negali pats to sustabdyti“, – akcentuoja pašnekovė.

Pagalbos reikia abiem pusėms

A.Jocaitė pabrėžia, kad patyčios kelia neigiamus padarinius visiems dalyviams.

„Kalbėdami apie pagalbą turime minėti ir vaiką, kuris tyčiojasi ar stebi patyčias. Tyrimų duomenimis, nesustabdę agresyvaus vaiko elgesio, jam augant, elgesys stiprėja ir gali išaugti į kitas agresijos formas. Patyčias stebintiesiems gali kilti daug įvairių jausmų, pavyzdžiui, nepasitikėjimas suaugusiais, jausmas, kad nesi saugus ir kt. Visi šie jausmai nepadeda vaikui jaustis geriau. Tad labai svarbu padėti visiems ir nenumoti ranka“, – sako „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė.

Vaikai gimsta nemokėdami daugelio dalykų. Mes, suaugusieji, juos visko mokome, tad svarbu suprasti, kad reikalaudami iš vaiko, turėtume pastebėti ir save, savo poelgius.

Visai be patyčių – nerealu

Anot pašnekovės, tikėtis, kad mokykloje visiškai nebeliks patyčių, nėra realu. Tai A.Jocaitė lygina su lūkesčiais, jog nė vienas mokinys niekada nevėluos į pamokas. Vis tik kovoti su patyčiomis išlieka svarbu.

„Padėdami vaikui, kuris patiria patyčias, tyčiojasi ar stebi, taip pat aktyviai, nuosekliai ir ilgą laiką vykdydami patyčių prevenciją mes galime itin sumažinti šio smurto patyrimo mastą. Taip leistume mūsų vaikams pasijausti geriau ir saugiau. Tai suaugusiųjų pareiga“, – įsitikinusi pašnekovė.

Apie ką kalbėti su vaiku?

A.Jocaitė pataria, kaip auklėti vaiką, apie ką su juo kalbėtis, kad šis nesityčiotų iš kitų.

„Vaikai mokosi iš mūsų, tad suaugusiųjų reakcijos, tolerancija, pagarba yra itin svarbu. Savo pavyzdžiu, mes mokome, kaip galima reaguoti tam tikrose situacijose, kokių veiksmų imtis, kas yra tinkamas elgesys, o koks netoleruotinas, – vardija pašnekovė. – Taip pat svarbu su vaiku kalbėti, diskutuoti smurto, patyčių ar kitokio agresyvaus elgesio temomis, bandyti suprasti jo požiūrį į šiuos dalykus bei informuoti, koks yra mūsų, suaugusiųjų, požiūris. Argumentuoti, kalbėti su vaiku apie agresyvaus ar smurtinio elgesio pasekmes. Vaikas turėtų žinoti, kad patyčios ar kitas agresyvus elgesys nėra tinkamas, netgi jei tai iš pažiūros atrodytų tik nekalti pajuokavimai.“

Kalbant su vaiku A.Jocaitė pataria nepraleisti ir diskusijos, kaip vaikas elgtųsi, jei stebėtų patyčias, ką darytų, kaip reaguotų, jei tyčiotųsi iš jo ir kt.

„Tokio pobūdžio diskusijose labai svarbu aptarti kiekvieną vaiko pasirinktą ar tėvų pasiūlytą elgesio alternatyvą, aptarti kiekvieno įvardinto varianto teigiamas puses bei galimą riziką, nemalonias pasekmes. O jei vaikas tyčiojasi – svarbu imtis priemonių, kad toks elgesys būtų sustabdytas. Pagalbos kreiptis galima į mokyklos ar kitus specialistus, galinčius patarti, padėti. Labai svarbu, kad tėvai padėtų vaikui sustabdyti jo destruktyvų elgesį“, – akcentuoja pašnekovė.

rinkosaikste.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką