Dabar populiaru
Sportas gyvai
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 7d. 18:57

Psichologė įvardijo svarbiausius uždavinius iki 7-ojo vaiko gimtadienio – kitaip pažvelkite į vaiko „ne“, gėdos jausmą ar pyktį

Vaikas ir katinas
123RF.com nuotr. / Vaikas ir katinas

Pirmieji septyneri gyvenimo metai yra patys svarbiausi. Būtent tada formuojasi svarbūs kertiniai dalykai – prieraišumas, identitetas, charakteris, kurie vėliau lemia vaiko santykį su juo pačiu, kitais ir jį supančia aplinka, pasauliu, būsima profesine veikla. Kaip vaikui padėti ir ko kiekvienas amžiaus tarpsnis reikalauja, į ką reiktų atkreipti dėmesį?

Seminare „Vaiko uždaviniai pirmame septynmetyje – kaip padėti vaikui formuoti sveiką asmenybę“ žiniomis apie tai dalijosi darželių bei mokyklų tinklo „Pažinimo medis“ steigėja ir vadovė, psichologė, besispecializuojanti geštalto bei sisteminėje šeimų terapijoje, Audronė Kancė-Grdzelišvili. Audronė taip pat yra mama, pati praktiškai susidūrusi su tėvystės iššūkiais.

Lektorė rėmėsi prieraišumo kognityvinės ir psichosocialinės vaiko raidos teorijomis, savo asmenine bei profesine patirtimi, žiniomis, įgytomis įvairiuose mokymuose.

Ar pasaulis yra saugi vieta?

Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais – iki pusantrų-dvejų metų – vaiko tikslas yra formuoti saugų prieraišumą.

„Ir tai yra be galo svarbu visam tolimesniam gyvenimui, nes tai lemia jo santykius su savimi bei kitais, saugumo jausmą pasaulyje apskritai.

Ar jo norai ir poreikiai yra pakankamai svarbūs, kad juos pastebėtų visų pirma mama ar jį prižiūrintis asmuo? Ar pasaulis yra ta saugi vieta? Ar kiti žmonės yra patikimi, o gal nuviliantys ar išduodantys?

Kūdikis gimsta atsinešdamas tam tikrus refleksus – jis turi refleksą sekioti judančius objektus, čiulpti, griebti. Šiuos refleksus modifikuojant savo kūno ir aplinkinių objektų pažinimui, formuojasi pirmosios veiksmų schemos ir vysta kognityvinė raida.

Tačiau pagrindinis kūdikio tikslas yra saugaus prieraišumo santykio formavimasis. Jis vyksta tuomet, kai tėvai atliepia vaiko fiziologinius poreikius – maisto, miego, šilumos.

Mama yra maistas, maistas yra mama. Per maitinimosi procesą vyksta labai daug dalykų: sotumas, saugumas, bendravimas. Mamos palaiko su kūdikiu akių kontaktą, kalbina, šypsosi, rodo įvairias grimasas ir taip vyksta bendravimas su kūdikiu. Šį procesą lydi ramybė – tai šiame etape vaikui be galo svarbu. Saugus ryšys su pasauliu formuojasi per saugų ryšį su mama“, – kalbėjo lektorė.

Vyresnės kartos žmonės dažnai dalija patarimus nelepinti vaiko ir nepulti prie jo iš karto, vos tik jis pravirksta. Nes neva paaugęs labai šokdins. Pasak A.Kancės-Grdzelišvili, tai tik iš dalies tiesa ir reiktų atskirti, apie kokį amžiaus tarpsnį kalbame.

„Jei mes kalbame apie pirmąjį vaiko gyvenimo pusmetį, tai dar nėra laikas palaukti – vaiko poreikiai turi būti pirmoje vietoje. Tai galima paaiškinti labai paprastai – vaikas dar nemoka suvokti objektų pastovumo. Iš akiračio dingusi mama kiekvieną kartą tarsi „miršta“, todėl labai svarbu, kad išsiskyrimai būtų kuo trumpesni“, – kalbėjo A.Kancė-Grdzelišvili.

123RF.com nuotr./Kūdikis nešioklėje
123RF.com nuotr./Kūdikis nešioklėje

Svarbu, kad kūdikis turėtų veiklos

Vadinamojoje pirmojo mėnesio stadijoje kūdikiui įdomu, ką jis gali daryti su savo kūnu – jis yra susižavėjęs savimi, savo rankomis, burna ir ką galima su tuo padaryti. Pavyzdžiui, dar viena įdomi detalė – tyrimai rodo, kad 10 procentų kūdikių verkia dėl to, kad jiems patinka girdėti savo balsą.

5–6 savaitėmis kūdikis toliau tyrinėja, ką galima padaryti su savo kūnu, jo susidomėjimo objektu dar išlieka jo kūnas, o ne daiktai, esantys aplink.

„Tuo pačiu labai svarbu, kad jis turėtų veiklos. Dėl to prie lopšių tvirtinami įvairūs karoliai, judantys žaisliukai. Rekomenduojama, kad lopšio žaislai būtų įvairesnių faktūrų, o ne vien tik plastikiniai.

Saugus prieraišumas, vaiko poreikių atliepimas ir galimybė pagal amžių tyrinėti pasaulį – svarbiausi dalykai pirmąjį pusmetį.

Tai gali būti ir vilna, ir suverti kaštonai, medinės figūrėlės – kad būtų įvairesnės medžiagos pojūčiams. Visai tai, jei nėra perkrauta, jei nedirgina – yra gerai ir reikalinga vystymuisi, vaiko smegenų formavimuisi.

Saugus prieraišumas, vaiko poreikių atliepimas ir galimybė pagal amžių tyrinėti pasaulį – svarbiausi dalykai pirmąjį pusmetį.

Kai vaikas sulaukia 4–9 mėnesių, jis toliau tęsia potyrius, tik dėmesys krypsta nuo savo kūno prie objektų ir ką galima su jais padaryti. Pavyzdžiui, jis gali pastebėti, kad ranka pajudinus tam tikrą žaislą, šis skleidžia garsą, ir mėgsta kartoti tą veiksmą, nes tiesiog ranka mosuoti jam nebeįdomu. Veiksmus vaikai atranda atsitikinai ir juos kartoja – taip vystosi vaiko smegenys.

Atsiranda miglotas objektų pastovumo supratimas. Tai reiškia, kad kiekvienas mamos išnykimas už kampo jau neatrodo, kad jos apskirtai nebėra. Nuo 6–9 mėnesių jau kūdikis gali kiek ilgiau palaukti mamos“, – pasakojo lektorė.

123RF.com nuotr./Liūdintis vaikas
123RF.com nuotr./Liūdintis vaikas

Saugiai prisirišę, nesaugiai prisirišę arba to vengiantys kūdikiai

Tokiu metu formuojasi ir specifinis, konkretus prieraišumas. Pasak A.Kancės-Grdzelišvili, galima išskirti tris kategorijas: saugiai prisirišę, nesaugiai prisirišę arba vengiantys prisirišti kūdikiai.

„Kai šalia yra mama ir nauja aplinka – saugiai prisirišę kūdikiai jaučia akiračio zonoje esančią mamą ir pakankamai saugiai domisi ir tyrinėja naują aplinką, žaislus. Jei mama išeina – jie nuliūsta, netyrinėja aplinkos, nežaidžia, bet grįžusią mamą sutinka džiaugsmingai.

Nesaugiai prisirišę kūdikiai, net ir esant mamai, naujoje aplinkoje yra nerimastingi, aplinką tyrinėja nenoriai ir būna įsikibę į mamas, o jei mama išeina – labai nuliūsta, sunkiai nurimsta arba net grįžusią mamą piktai atstumia.

Nesaugus prieraišumas dažnai atsiranda tada, kai pačios mamos yra labai neramios ir savo nerimą perduoda kūdikiams.

Vengiantys prisirišimo kūdikiai dar skiriasi tuo, kad jie lygiai taip pat vengia tyrinėti, bet mamai išėjus ir sugrįžus, jie tarsi ignoruoja ir būna draugiškesni su nepažįstamais žmonėmis, nei su savo mama.

Nesaugus prieraišumas dažnai atsiranda tada, kai pačios mamos yra labai neramios ir savo nerimą perduoda kūdikiams. Toks prieraišumo tipas dažniausiai būna, kai tarp mamos ir vaiko nėra emocinio ryšio, mažai bendravimo, mažai lietimosi, paėmimo ant rankų, čiūčiavimo. Pasaulis tokiam vaikui atrodo labai atšiaurus ir jis jaučiasi galintis pasitikėti tik pats savimi“, – kalbėjo A.Kancė-Grdzelišvili.

Šiame etape tėvų uždaviniai yra tenkinti vaiko fiziologinius poreikius, stengtis pajusti, koks poreikis slypi po kūdikio verksmu (skausmas, išgąstis, nuobodulys, nuovargis, alkis).

„Mamų gebėjimas pajusti vaiko poreikius yra be galo svarbus, nes po to formuojasi vaiko savų pojūčių pajutimas.

Man yra tekę skristi lėktuvu, kai šalia sėdėjo mama su kūdikiu. Buvo karšta ir matėsi, kad kūdikis yra labai šiltai aprengtas. Jis verkė, muistėsi, tačiau viso skrydžio metu į visas vaiko emocijas buvo vienintelis mamos atsakas – ji tiesiog pradėdavo jį maitinti. Tai nėra labai gerai. Būtent mama, atliepdama vaiko poreikį, moko vaiką atpažinti, koks poreikis slypi po frustracija, kurią jis išgyvena ir neskiria pats. Tada, kai nėra atspėjami poreikiai, sudėtingai formuojasi ir vaiko savo pojūčių pajutimas“, – kalbėjo lektorė.

Kūdikio raidai svarbus tėvų bendravimas su juo – kalbėjimas, juokingos grimasos, akių kontaktas, lietimas.

123RF.com nuotr./Naujagimis
123RF.com nuotr./Naujagimis

Pirmieji vaiko gyvenimo metai lemia santykį su pasauliu, su kitais žmonėmis ir santykį su savimi. Jei nebuvo patenkinti vaiko emociniai ir fiziologiniai poreikiai, toks vaikas ateityje gali turėti valgymo sutrikimų, negebėti atskirti ribų santykiuose su kitais, neatskirti, kur yra jo, o kur – kito žmogaus poreikiai, jam bus sunku kurti intymų ryšį, taip pat su šiuo gyvenimo etapu gali būti susijusios alergijos, žarnyno ligos: „Ir gebėjimas kažko atsisakyti be pavydo irgi yra šio laikotarpio įdirbis. Nesąmoningas, kuris keliauja toliau. Kuo ankstesniame amžiuje įvyksta trauma, kuo vaikas labiau neturi galimybės daryti savo raidos uždavinių, tuo pasekmės yra sudėtingesnės.“

Prisirišimo sutrikimai pasireiškia jau mokykliniame amžiuje. Tai – mokymosi sunkumai, nebrandi kalba, sunku susidraugauti su kitais vaikais, priešiškumas tėvams ir panašiai.

Nuo 1 iki 1,5 metų: laikas, kuris gali lemti vidinės tuštumos jausmą

Tai – lavinimosi stadija. Vaikas, kažką atradęs atsitiktiniu būdu, galvoja, ką su tuo galima daryti, o pasaulį labai stipriai pažįsta per burną: būtent ji leidžia su mama palaikyti tiek fizinį, tiek emocinį ryšį.

„Įdomu tai, šioje stadijoje vyksta fiksacija ir, jei vaikas yra pakankamai nepamaitintas arba permaitintas, taip irgi formuojasi charakteris – oraliai pasyvus arba oraliai agresyvus.

Pirmu atveju gresia daug priklausomybių – pradedant nuo rūkymo, alkoholio, kramtymo, valgymo. Kitu atveju bus daug agresyvių impulsų – vadinamasis kandumas, vidinės tuštumos jausmas, meilės deficitas, tarsi jam niekada negana ir nėra dugno. Dažnai būna, kad vidinę tuštumą toks žmogus stengiasi kompensuoti fiziniais dalykais – godumu, persivalgymu, materialių daiktų įsigijimu, dideliu vartojimu“, – pasakojo lektorė.

Laikas nuo metų iki pusantrų svarbus norint išsiugdyti pasitikėjimą tėvais ir pasauliu, savimi, o padėti tai padaryti yra tėvų uždavinys.

Pasak A.Kancės-Grdzelišvili, svarbiausia savybė, kuri ateina įveikus šią stadiją, yra gebėjimas susitvarkyti su nusivylimu: „Sveiką vaiko raidą rodo, ar jis gali palaukti, kol, pavyzdžiui, maistas bus paruoštas ir paduotas. Jei vaikas pasidaro išvadą, kad mama ir tėtis yra netobuli, o jei jų nėra – vadinasi, jie tuojau bus, tai rodo gerai įveiktą 1–1,5 metų raidos etapą.“

Suaugus į asmenybės charakterį tai įsirašo kaip gebėjimas įveikti nusivylimus – reikalai gali būti sunkūs, bet jie išsispręs. Tai padeda įveikti sunkumus tiek meilėje, tiek karjeroje. Bet jei tėvai nepatikimi, jei jį skriaudžia, jei vietoje vaiko interesų tenkina savus – tada kūdikis išsiugdo nepasitikėjimą ir baimingumą, įtarumą.

Visos traumos iki pusantrų metų – dėl sutrikusio atsiskyrimo nuo mamos – keliauja į ribinį asmenybės išsivystymo lygį, kuris gali būti sunkus.

Tiesa, specialistė teigė, kad rimtas šio amžiaus traumas dažniausiai patiria vaikai, augantys socialinės rizikos šeimose arba valdiškuose namuose, patyrė prievartą, atstūmimą, atskyrimą nuo tėvų.

123RF.com nuotr./Vaikas valgo spurgą
123RF.com nuotr./Vaikas valgo spurgą

Atsiranda gėdos jausmas

Apie antruosius savo gyvenimo metus vaikai jau atsimena, pavyzdžiui, kur yra padėti saldainiai, formuojasi simbolinis mąstymas.

„Pagrindiniai simboliai yra žodžiai. Vaikas ima kalbėti ir tai rodo smegenų išsivystymą, bet mąstymas matomas žaidimuose. Tarkim, reikia mašinėlės? Ją gali atstoti batukas, o vairą – puodo dangtis. Ir mąstymo egocentrizmas: vaikai įsitikinę, kad visi kiti galvoja taip pat, kaip jie.

Tokiame amžiuje tikėtis empatijos iš vaiko dar neverta. Taip, jis gali suprasti, kad kitam irgi skauda, bet mąstymo egocentrizmas jam dar neleidžia turėti tokių bruožų. O apie trečiuosius gyvenimo metus yra atsiskyrimo nuo mamos ir socializacijos pradžia“, – kalbėjo A.Kancė-Grdzelišvili.

Tai yra ir sėdimosi ant puoduoko laikotarpis. Kai vaikas mokosi kontroliuoti tualeto reikalus, jis mokosi pakentėti, formuojasi jo ego funkcija, jo asmenybės vadybininkas, kuris bus atsakingas už poreikių tenkinimo atidėjimą ar tenkinimą visuomenei priimtu būdu.

Kai vaikas mokosi kontroliuoti tualeto reikalus, jis mokosi pakentėti, formuojasi jo ego funkcija.

Taip pat prasideda konfliktai su visuomene, o tai pasireiškia ir poreikiu kontroliuoti aplinką. Vaikas labai greitai pajaučia, kad kai jis viską tvarkingai padaro – tėvai labai džiaugiasi. Kai jam nepavyksta – nuliūsta. Jis santykius su tėvais aiškinasi per puodo reikalus.

Pasak A.Kancės-Grdzelišvili, šio laikotarpio fiksacijos gali formuoti kelių rūšių charakterį: „Pirmas, kai tėvai labai kontroliuoja vaiką ir gėdina, kai jam nepavyksta. Arba kai viską daro už jį.

„Tokie tėvai nudrąsina vaikus, kurie būdami 2–3 metų labai nori būti savarankiški ir viską daryti patys. Tokiu būdu vaikas nudrąsinamas ir nesusiformuoja jo vidinis jausmas „aš galiu“. Tai yra labai svarbu šiame amžiaus etape. Taip pat šiame raidos etape gali įvykti gėdos fiksacija – šis jausmas nėra įgimtas, o išmokstamas. Pirmojo tipo charakteriui bus būdingas siekis kompensuoti menkavertiškumą ir gėdą dideliu tvarkingumu, pedantiškumu, punktualumu, siekiu viską daryti tobulai, savikontrole. Formuojasi kompulsinis charakteris.

Kitas charakterio kraštutinumas 2–4 metų laikotarpyje: kai tėvai per daug leidžia. Tai ateityje lemia nepunktualumą, netvarkingumą, žemą impulsų kontrolę, labai didelį išlaidumą. Tai vadinama anališkai palaido charakterio fiksacija.

Teisinga ši amžiaus fazė formuoja vaiko savarankiškumą ir autonomiją, vidinės kompetencijos ir pasitikėjimo savo jėgomis jausmą, spontaniškumą“, – sakė lektorė.

123RF.com nuotr./Vaikas ant naktinio puoduko
123RF.com nuotr./Vaikas ant naktinio puoduko

Atsiskyrimo nuo mamos pradžia

Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikai apie save kalba trečiu asmeniu. Šiuo gyvenimo etapu vaiko tikslas yra formuoti ir identitetą.

„Tai ir ribų bandymo laikotarpis, atsiskyrimo nuo mamos pradžia. Kai vaikas gimsta – gimsta jo fizinis kūnas. Mes dar ilgai su vaiku esame surišti emocine bambagysle, kuri po truputį vis ilgėja. Mamų tikslas – auginti vaiką taip, kad galėtų ramiai numirti žinodamos, kad vaikas ne tik be jų išgyvens, bet ir klestės, bus laimingas. Todėl 2–3 metų laikotarpiu svarbu padėti vaikui atsiskirti, paleisti jį į socialinį pasaulį, – sakė A.Kancė-Grdzelišvili.

Šio laiko krizės simptomai yra negatyvizmas, tai reiškia, kad vaikas tiesiog iš principo priešinsis viskam, ką pasiūlė suaugęs žmogus.

Šis laikotarpis dažnai vadinamas 3 metų krize – vaikas į kiekvieną suaugusiojo pasakymą reaguoja žodžiu „ne“. Vaiko tikslas šiuo laikotarpiu suformuoti savą atskirą „aš“. Kai vaikas pasauliui sako „taip“, jis yra susiliejime, o „ne“ vaikui reikalingas savo „aš“ – kaip atskiro asmens – išgyvenimui, jo tapatumo formavimuisi.

Šio laiko krizės simptomai yra negatyvizmas, tai reiškia, kad vaikas tiesiog iš principo priešinsis viskam, ką pasiūlė suaugęs žmogus, taip pat užsispyrimas: jeigu jis nori kažką gauti, tai ir norės kažką gauti vien tik todėl, kad to pareikalavo.

„Atžagarumas. Negatyvizmas yra apskritai prieš suaugusį nukreiptas, o atžagarumas – prieš suaugusio siūlomas elgesio normas. Bus bandomos ribos, kad šito tai jau tikrai nedarysiu.

Taip pat savivaliavimas, kalbant apie norą daryti viską pačiam, protestas, despotizmas – visi šie dalykai tarsi kalba apie vaiko siekį tapti nepriklausomu.

Kodėl yra krizė? Turbūt todėl, kad vaikas išgyvena daugialypius jausmus. Viena vertus, jis nori viską daryti pats, būti nepriklausomas, savarankiškas ir jam svarbu sakyti ne. Antra vertus, jam baisu būti tuo atskiru, nes jis turi tokį pat stiprų poreikį priklausyti.

Atskyrimo nuo mamos laikotarpį žymi ir kovos su tėvais (ypač mama ir ypač tualeto reikalų srityje). Santykis su tėvais dažnai būna kraštutinis: arba myliu, arba nekenčiu. Labai gerai, kai vaikas turi du tėvus. Kai jis ant vieno pyksta, tada kitą gali mylėti. Ir atvirkščiai. Nes jei šeimoje yra vienas iš tėvų – tada dažnai pyktis būna slopinamas, o šiame laikotarpyje vaikas turi pykti“, – pasakojo lektorė.

123RF.com nuotr./Tėtis moko sūnų vairuoti žaislinį automobilį
123RF.com nuotr./Tėtis moko sūnų vairuoti žaislinį automobilį

Specialistė tėvams pataria įgarsinti vaiko emocijas

Tėvų uždavinys šiuo laikotarpiu – išverti vaiko pykti ir agresiją, nustatyti adekvačias ribas ir taisykles. Kas nutinka, kai tėvai labai išsigąsta vaiko prieštaravimų ar kartais tam tikro despotizmo? Pasak A.Kancės-Grdzelišvili, turbūt dažnam yra tekę girdėti: nedaryk taip, nes mamytei skauda širdį.

Tačiau vaikui labai svarbu suprasti, kad mama jį atlaikys, nes vaikui nereikia šiame amžiuje rūpintis mamos emocijomis: „Kai vaiko pykčio suaugęs neatlaiko, jis padaro išvadą, kad yra atsakingas už mamos ir tėvo jausmus, pradeda stabdyti savo „ne“ sakymą, o kai tai daro – jis pakenkia savo prigimtiniam poreikiui formuoti tapatumą.“

Iš čia vėlesniame amžiuje kyla problemos mezgant artimus santykius, nes žmogus yra išmokęs savo poreikius pakeisti kito žmogaus poreikiais. Turėti sveikus santykius tokioje poroje yra neįmanoma.

Specialistė tėvams pataria įgarsinti vaiko emocijas („Aš matau, kad tu dabar pyksti, kad tau nepatinka“), nustatyti adekvačias ribas ir taisykles – tai yra labai svarbu. Kas galima, ko negalima ir kodėl, kas nekenkia pačiam vaikui, kitiems žmonėms ir supančiai aplinkai.

„Svarbu palaikyti vaiko savarankiškumą, nes jis nori, ne viskas jam pavyksta, bet svarbu paskatinti, padrąsinti pabandyti dar kartą. Šiuo laiku labai lengva atimti vaiko iniciatyvumą ir jį sugėdinti, bet tikslas – kad jis formuotų vidinį jausmą, jog jis gali. Tos ribos labai reikalingos saugumo jausmui. Kai jų nėra – tai yra tas pats, kas būti tamsiame kambaryje, nežinant nei kur durys, nei kur langai“, – sakė A.Kancė-Grdzelišvili.

Kiekvienas žmogus yra ir geras, ir blogas

Taip pat labai svarbu neleisti vaikui apversti hierarchijos. Pavyzdžiui, kai vaikas krenta ant žemės parduotuvėje, reiktų jį pakelti ir be didelių moralų keliauti namo: „Vaikų darbas yra bandyti ribas, suaugusiųjų darbas – jas atlaikyti.“

Šiuo etapu formuojasi ir priklausomybė nuo kitų žmonių, priklausomai nuo to, kiek vaikui buvo leidžiama būti savarankišku. Jei buvo padarytos klaidos – vėliau tokie žmonės sunkiai prisiima atsakomybę, o dėl visų jų gyvenimo nesėkmių dažnai kaltina aplinką. Tokiam žmogui reikia kito žmogaus jo jausmų talpinimui, jis jaučia nerimą, baimes, kad jį paliks, jo nemylės ir panašiai.

„Tokie žmonės suskaldo kolektyvus, nes jų pasaulis yra juodas ir baltas. Kiekvienas žmogus yra ir geras, ir blogas. Bet su tokiais žmonėmis sudėtinga spręsti konfliktus, jie tikisi, kad kiti atspės mintis ir ko jie nori“, – kalbėjo A.Kancė-Grdzelišvili.

123RF.com nuotr./Vaikas lovoje
123RF.com nuotr./Vaikas lovoje

„Manęs nemylės, jei būsiu blogas“

3–6 metų laikas yra vadinamoji falinė arba iniciatyvumo ir kaltės stadija. Pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa savo kūno ir lyties tyrinėjimas, atsiranda smalsumas, kuo skiriasi berniukas ir mergaitė.

„Kyla klausimas, iš kur aš atsidarau, vaikai yra seksualūs, tyrinėja, aptinka lytėjimo malonumą. Bet vaiko smalsumas susiduria su griežtais visuomenės standartais ir apribojimais. Tai yra ego formavimosi laikas, o tai yra labai svarbu.

Tam tikra prasme vaikas jau ruošiasi mokykliniam etapui, kur bus svarbu mokėti laikytis susitarimo ir save kontroliuoti. Superego formuojasi baimės pagrindu („Manęs nemylės, jei būsiu blogas“), ir iš esmės šiame laike mes sau viduje susiformuojame griežtą mamą/tėtį, vidinę mamą/tėtį arba atlaidžia vidinę mamą/tėtį.

Pagal individualistinę psichologiją šiuo laikotarpiu vaikai realiai susikuria savo gyvenimo scenarijų iš išsikelia tikslus, tik bėda, kad jie tai padaro iš vaikiškos logikos.

Pavyzdžiui, daugiavaikėje šeimoje vaikas, kurį prie stalo vis tildė, nejautė priklausymo šeimai, bet jis vaikišku protu padaro tokią išvadą, kad kai aš užaugsiu, jau tada tai visi mane girdės ir manęs klausys.

Jis renkasi galios pozicijas, tampa vadovu, dėstytoju, lektoriumi, kurį visi gerbia ir klauso. Bet ta kartelė vis kyla ir kyla, o kažkas viduje taip ir neužsipildo. Todėl, kad vaikišku protu jis padarė ne tą išvadą, tikrasis nepatenkintas jo poreikis buvo priklausymo poreikis, kurio sėkmė karjeroje nepamaitina“, – pasakojo lektorė.

123RF.com nuotr./Mama ir vaikas
123RF.com nuotr./Mama ir vaikas

Užduotis – išmokyti iniciatyvos be per didelės kaltės

Šiuo laiku, jei tėvai gerai laiko ribas, jei tvirtas tėvų santykis, įvyksta tapatinimasis su savo lyties tėvu ir romantinė meilė mamai arba tėčiui.

Vaikas pasidaro išvadas, kad mamai svarbiausiais yra tėtis ir kai jis užaugs, bus toks pats kietas kaip tėtis ir susiras tokią pat nuostabią moterį, kaip mama. Ir nuo to momento jo dėmesys jau krypsta į savo amžiaus vaikus.

„5–6 metų vaikai gali pasakyti, kas yra stipresnis, kas greičiau bėga – atsiranda konkurencinė aplinka. Tai natūralu, to nereikia skatinti dirbtinai.

Užduotis yra išmokyti iniciatyvos be per didelės kaltės.

Užduotis yra išmokyti iniciatyvos be per didelės kaltės; tai yra žaidimų, o ne formalaus mokymosi laikas. Trejų metų vaikai gali žaisti iki 15 minučių, o 4 metų – iki valandos, 6 metų – valandomis, atsiranda serijiniai žaidimai“, – sakė A.Kancė-Grdzelišvili.

Vaikai perdirba tai, ką jie mato, girdi, kaip jie supranta pasaulį, jie mokosi derėtis, ieškoti kompromisų ir vyksta labai daug socialinių dalykų. Pagrindinis vaiko darbas žaisti, nes žaidimo metu vystosi įvairios kompetencijos.

123RF.com nuotr./Žaidžiantis vaikas
123RF.com nuotr./Žaidžiantis vaikas

Turi atsirasti tam tikros taisyklės

„Kas šiuo laiku formuojasi? Neteisingai įveikus falinio etapo uždavinius, gali fiksuotis narcistinės asmenybės bruožai, didelė kaltė, galimi įvairūs seksualiniai polinkiai, intymių santykių baimės, slopinimas.

Tėvų uždaviniai: laikyti sveikas ribas, taisykles ir aiškią hierarchiją, stiprinti vyro ir moters posistemį, pavyzdžiui, rekomenduojama tėvams eiti į pasimatymus, turėti reikalų, kurie yra tik tėčio ir mamos, be vaiko.

Turėtų atsirasi tam tikros taisyklės namuose. Pavyzdžiui, tam tikru metu yra uždaromos miegamojo durys. Tėvai turėtų užsidarę vonios kambaryje tvarkyti savo higienos reikalus. Reikėtų vengti vaiko seksualinės stimuliacijos matant nuogus tėvų kūnus, maudant vaiką vonioje priešingos lyties tėvui. Vaikas turėtų miegoti savo kambaryje, ne su tėvais vienoje lovoje. Jei vaikui labai įdomu – tegul klausia, atsakykite į jo klausimus verbaliai“, – kalbėjo A.Kancė-Grdzelišvili.

Labai svarbu padrąsinti vaiką, skatinti jo smalsumą, vaizduotę, išbandyti idėjas, įraukti vaiko pareigas ir priimti jo pagalbą – tam tinkamas laikas apie šeštuosius gyvenimo metus.

Šeštųjų gyvenimo metų patirtys vėliau lems vaiko gebėjimą išbūti su savo jausmais.

Vaikas turi turėti ir užduočių, tarkime, ne tik susidėti savo žaislus, bet ir išimti indus iš indaplovės: „Tai labai svarbu, nes taip vaikai mokosi santykio su atsakomybe. Reiktų ugdyti kompetencijas, kad pabaigtų darbą iki galo – tai vienas iš svarbiausių dalykų ruošiantis mokyklai.“

Šios šeštųjų gyvenimo metų patirtys vėliau lems vaiko gebėjimą išbūti su savo jausmais, aiškias „aš“, stabilų identitetą, iniciatyvumą ir drąsą – gebėjimą veikti nepaisant savo ribotumo suvokimo ir praeities nesėkmių. Padarius auklėjimo klaidų, vaikas gali turėti daug neurotinės asmenybės požymių – pasižymėti dideliu nerimastingumu, jautrumu, neatsparumu stresui, padidintu kaltės jausmu.

Apibendrintai: svarbu suprasti, kad patys svarbiausi yra pirmieji du metai vaiko gyvenime – ikiverbalinio laikotarpio traumos sunkiai arba beveik nekoreguojamos, o štai vėlesnių laikotarpių auklėjimo klaidos lengvai taisomos psichoterapijoje“, – sakė A.Kancė-Grdzelišvili.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

05:21
01:30
01:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką