Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 13d. 14:58

Psichologė išvardijo ženklus, kurie signalizuoja, kad vaikiški žaidimai daro žalą vaiko psichikai

Trys berniukai žaidžia paplūdimyje
123rf.com / Trys berniukai žaidžia paplūdimyje

Ikimokyklinio amžiaus vaikai žaidžia daug, nes taip ne tik linksmai leidžia laiką, bet ir mokosi pažinti aplinką. Deja, vaikų žaidimai gali būti ne tik naudingi, bet ir žalingi. Dažnai tėvai ar ugdymo pedagogai net neatkreipia dėmesio į reikšmingas detales, kurios jau signalizuoja pavojaus varpais. Pasak darželio „Istorijų namai“ įkūrėjos bei vaikų psichologės Giedrės Sujetaitės-Volungevičienės, neužbėgus įvykiams už akių, padariniai gali reikšmingai paveikti vaikų pasitikėjimą savimi, kūrybingumą arba santykius su kitais žmonėmis.

Kas pirmesnis, tas šaunesnis?

Lenktyniavimo žaidimus esame žaidę turbūt visi. Natūralu, jog ir savo vaikus skatiname ar net patys pamokome juos žaisti. Visgi su ankstyvos konkurencijos ugdymu reikėtų būti atsargiems. Maži vaikai (2,5–5 metų) dar nėra pajėgūs suvaldyti savo emocijas, o dažni varžybomis paremti žaidimai „kas greičiau“, „kas stipresnis“ gali vaikus lengvai pastūmėti į perfekcionizmą – norą pasirodyti ar būti geriausiam, su kuriuo vaikai dar nėra pajėgūs susitvarkyti.

Ilgainiui konkurencija paremti žaidimai gali sukurti priešingą nei norima rezultatą. Tikimės užauginti savimi pasitikintį nugalėtoją, tačiau galime užauginti tik bijantį suklysti ir savimi abejojantį vaiką. Jei vaikas nuolat patiria skatinimą su kuo nors varžytis, tačiau patiria pralaimėjimą, jo noras žaisti mažėja. Dar blogiau – jis vengia žaidimų ar kitokios veiklos, nes bijo suklysti ir pralaimėti.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Emocijų bomba pralaimėjus – rimtas signalas

Pagrindinis signalas, parodantis žaidimo daromą žalą, – vaiko reakcija į pralaimėjimą. Tokiais atvejais vaikus ištinka labai stipri reakcija, pyktis, intensyvus verksmas, galimi net lengvo smurto protrūkiai, kai pyktį dėl pralaimėjimo išlieja į save arba kitus. Kitas svarbus momentas – vaiko supratimas apie pralaimėjimą, tiksliau, kai vaikas nesupranta pralaimėjimo fakto ar visiškai nemoka to pripažinti.

Jei intensyvi reakcija ištiko vieną ar kitą kartą, tai dar toleruotina, bet jei tai kartojasi dažnai ar vyksta nuolat, reikėtų sunerimti ir imtis naujos žaidimų taktikos.

Lenktynes keiskite į grupines misijas

Ugdyti konkurencijos suvokimą nėra nieko bloga, tačiau svarbu išlaukti tinkamo momento. Mažiems vaikams (2,5–5 metų) rekomenduotina konkurencinius žaidimus keisti į grupines užduotis. Pavyzdžiui, geriau pakvieskite vaikus įveikti tam tikrą užduotį per tam tikrą laiko tarpą. Taip būsite įgyvendinę konkrečią misiją kartu. Tai reiškia, jog jūs visi kartu tikrinsite savo galimybių ribas.

Nuo 6–7 metų vaikai jau yra geriau pasirengę žaisti individualius konkurencinius žaidimus. Šiuo tikslu gali pasiteisinti stalo žaidimai, kuriuose kiekvienas žaidžia už save, bet iki šio amžiaus geriau skatinti bendradarbiavimą ir komandinę veiklą.

Skamba drastiškai, bet vaikai tikrai moka būti žiaurūs.

Susidūrus su stipriomis emocinėmis reakcijomis, jas įveikti padeda fantazijos. Jei vaikas labai supyksta, emocijas galima nukreipti priminus jam gerai žinomą istoriją su pasakų herojais. Pavyzdžiui, iš karto reaguoti: „O ar pameni, kaip kiškutis supyko ant meškučio?“ Tokio amžiaus vaikai dar nemoka pamatyti savęs iš šono, tad emocijas perteikti per situacijas su herojais tampa lengviau ir efektyviau.

Nuo draugystės iki paslėptų patyčių

Kitas aspektas, kurį svarbu stebėti vaikams žaidžiant, yra jų gebėjimas bendrauti grupėje. Skamba drastiškai, bet vaikai tikrai moka būti žiaurūs. Svarbu suprasti, kad darželyje ar žaisdami kieme jie pradeda vystyti savo žaidimo kultūrą.

Neskiriant dėmesio, kaip jie tai daro bei nepadedant jiems mokytis bendradarbiavimo, vaikai gana greitai perima hierarchinius bendravimo principus ir dažnai skirstosi į „kastas“. Pavyzdžiui, vyresnieji susigrupuoja tarpusavyje, o mažesniuosius aiškiai atskiria, jiems priskirdami prastesnį, pavaldų ar net žeminantį vaidmenį. Taip pradeda formuotis paslėptų patyčių kultūra, kuri ateityje gali pereiti ir į atvirą formą.

Blogiausia tokių žaidimų dalis yra ta, jog tiek vyresnieji, tiek mažesnieji aiškiai suformuoja savo požiūrį į komandą, o vėliau mažesnieji elgsis grupėje taip, kaip su jais elgėsi vyresnieji. Todėl labai svarbu nenumoti ranka, „jog vaikai patys geriausiai žino, kaip jiems žaisti“.

Vaikams reikia padėti nubrėžti ribas ir taisykles.

Ydinga praktika pastebima net ir švietimo sistemoje, kai manoma, kad laisvu metu vaikai turi būti paliekami žaisti „patys sau“, o suaugęs pedagogas yra pilnai įsitraukęs tik mokymo užduotyse, nors iš tiesų laisvo žaidimo metu stebėti vaikus ir laiku įsitraukti yra ypatingai svarbu.

Vaikų hierarchiją skaldykite keisdami vaidmenis

Norint išvengti paslėptų patyčių, reikia daugiau dėmesio skirti vaikų bendros veiklos formavimui. Vaikams reikia padėti nubrėžti ribas ir taisykles, kurios leistų ir mažesniems ar ne tokiems drąsiems vaikams tinkamai įsilieti į žaidimą.

Pavyzdžiui, pasiūlyti strategiją, pagal kurią ir mažesnieji gautų aiškų ir atsakingą vaidmenį. Kitas variantas – sutarti taisykles, jog vaidmenimis yra keičiamasi, bet net ir tokiu atveju svarbu užtikrinti, kad nebūtų aiškių galios įrankių vienų prieš kitus.

Greiti apdovanojimai – praraja žingeidumui

Kitas žalingas žaidimų akcentas – greiti apdovanojimai. Skamba kiek paradoksaliai, tačiau greiti apdovanojimai iš tikrųjų nedidina vaikų motyvacijos, o kaip tik tampa praraja jų žingeidumui ir kūrybiškumui. Didelė dalis „nuopelnų“ greitiems apdovanojimams tenka kompiuteriniams žaidimams ar filmukams.

Natūralu, jog technologinės pažangos neišvengsime ir ji yra naudinga, tačiau, kalbant apie vaikus, jų prieigą reikia smarkiai normuoti, ypač ikimokykliniame amžiuje. Vaikus tai veikia kaip tam tikras narkotikas – skatina priklausomybę ir jie pripranta, jog greitai gauna atlygį, apdovanojimą be didelių pastangų. Dažnu atveju jiems nereikia galvoti apie priemones, erdves, todėl jų motyvacija ir kūrybiškumas labai sumažėja.

Blogiausia padėtis pasiekiama tada, kada vaikas nebenori nieko daryti, jei nebus apdovanojimo (paskatinimo). Psichologai apskritai rekomenduoja vaikų iki 2 metų neprileisti prie technologinių „žaisliukų“ ir „ekranų“. Tai itin didelis stimuliacijos srautas, kuris lengvai išbalansuoja vaiko gebėjimą reguliuoti savo emocijas, jausmus, lūkesčius. Vyresniems vaikams pagrindinis vaistas – aiškiai normuotas laikas.

Esminis pokytis turi įvykti ir mūsų mąstyme – su vaiku reikia ne tik žaisti, bet ir stebėti jo individualų žaidimą. Nuo malonaus iki žalingo žaidimo kartais tėra tik vienas žingsnis. Užkirsdami kelią dabar, neleisite, jog patyčios ir žalingi bendravimo įpročiai augtų kartu su vaiku.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką