Bet kuriuo atveju, ši istorija iškėlė į paviršių tai, ką reikėtų taisyti, į ką atkreipti dėmesį, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, o tėvai mokytųsi susikalbėti su vaikais. Su psichologe Milda Karklyte-Palevičiene palietėme kelis svarbius klausimus, kuriuos iškėlė diskusijos dalyviai: ar tikrai žinome, kas yra bausmė? Ar tikrai su vaikais negali dirbti žmonės, patys neturintys vaikų? Ar vaiko paėmimas iš šeimos, kad ir kokia ji bebūtų, nėra didesnė trauma nei pasilikti su šeima?
„Visada yra dvi medalio pusės. Vaikas, kad ir iš kokios šeimos paimtas, nesvarbu, šeima buvo rizikos grupėje ar ne, patiria vienokią ar kitokią traumą.
Vaiko pasaulis yra supurtomas, labai stipriai sušlubuoja saugumo jausmas, nes jis pasijaučia nesaugus. Jam gali atrodyti, kad pasaulis nepatikimas, atsirasti nepasitikėjimas savimi ir kitais žmonėmis. Vaikas gali pradėti kaltinti save, kad tai, kas nutiko, yra būtent jo kaltė, kad jis elgėsi blogai, užtat jį paėmė“, – sako psichologė.
– Kaip paveikiama vaiko psichologinė būsena?
– Jau paminėti faktoriai gali paveikti vaiką taip, kad jis neišsakys savo jausmų, tačiau pasąmonėje giliai kirbės, kad paėmimas iš tėvų – jo kaltė. Taip pat vaiko viduje liks įvairių sunkių jausmų, kurių jis nesupras, nemokės išreikšti, ir tai grauš vaiką iš vidaus.
Savijauta priklauso nuo ryšio šeimoje – jeigu jo nebuvo, vaikas jausis blogai, tačiau galimai ne taip stipriai išgyvens, o jeigu ryšys labai glaudus, tokie vaikai išsiskyrimą išgyvena kur kas sudėtingiau. Vaikams kyla labai daug klausimų, kas yra šeima, koks yra pasaulis, atsiranda nežinomybė, iš kurios išplaukia nerimas, kaip toliau reikės gyventi, baimė, savo jausmų slėpimas.
Jeigu kalbėtume apie vaikus iki trejų metų, jų saugumo poreikis yra dar didesnis, todėl atskyrimą nuo šeimos jie išgyvena stipriau. Tuo metu jų visas pasaulis – šeima.
Sakyčiau, kad vaiko paėmimas – tai kraštutinė priemonė, visgi, iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikrai ne visiems tėvams rūpi paimtas vaikas – jie į patį paėmimą žiūri labai abejingai, taip pat nelanko vaiko ir su juo nesusitinka.
Tada kyla klausimas – kokia trauma vaikui didesnė? Būti paimtam iš šeimos, kuriai jis nerūpi ir kasdien kenčia smurtą (fizinį ar psichologinį), ar būti paliktam smurtinėje aplinkoje? Būna tokių šeimų, kurios išoriškai atrodo puikiai, tačiau vaikas kasdien kenčia smurtą, ir tos pasekmės ilgainiui gali būti daug didesnės nei vienkartinis paėmimas. Riba yra labai slidi.
Kartais vaikai labai stipriai kenčia ir prieinama iki psichikos ar net raidos sutrikimų būtent dėl tėvų elgesio. Fizinį smurtą įrodyti yra kur kas paprasčiau, tačiau emocinis lygiai taip pat palieka vaiko viduje skausmingas žaizdas, turinčias lemiamos įtakos ateityje.
Kartais vaikai labai stipriai kenčia ir prieinama iki psichikos ar net raidos sutrikimų būtent dėl tėvų elgesio.
Jeigu valstybė, kuri gina vaikų teises, tėvams siūlo keistis, lankytis kursus, tačiau tėvai atšauna, kad jūs mums neaiškinkite, mes vaikus auginsime taip, kaip norime, nevykdo net ir nesudėtingų rekomendacijų, kurias atlikus galėtų susigrąžinti vaikus, reikalingas STOP ženklas, kad žmonės susimąstytų.
Tenka girdėti tėvus kalbančius, jog vaikai priklauso mums, darysime, elgsimės, kaip mes norime. Šioje vietoje labai noriu visus pakviesti pagalvoti, jog vaikas nėra daiktas, jis nėra nuosavybė. Vaikas yra ŽMOGUS, kuriam mes turime padėti užaugti.
Žinoma, tėvų svarba ir didžiulis skausmas jų netekus ar esant sudėtingiems santykiams su tėvais net nekvestionuojamas. Tačiau jei tėvai dėl vienų ar kitų priežasčių negali padėti vaikui augti sveika asmenybe, privalome jam padėti.
– Kaip ateityje vaikui gali atsiliepti tai, kad jis buvo paimtas iš šeimos?
– Viskas priklauso nuo pačios šeimos, elgesio, bendravimo, vaiko asmenybės. Kaip jau minėjau, gali pasireikšti nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas savimi, o visa tai veda į disfunkcinį gyvenimą, sunkumus socialinėje erdvėje, santykių kūrimo, psichikos ir net raidos problemas, gali prasidėti nerimas, depresija, panikos priepuoliai.
Kyla didelė baimė reikšti savo jausmus, dažniau pasirenkama nutylėti, o nutylėtos emocijos gali atsiliepti psichologiniais ir psichikos sutrikimais.
– Jeigu jau iš tėvų paimami vaikai, kokia būtų teisingiausia pačių tėvų pozicija? Kaip jie turi elgtis, kad atgautų vaikų?
– Natūralu, kad tėvai reaguoja audringai, sutrinka, pradeda panikuoti. Ką jiems daryti vėliau, kai jausmai aprimsta? Reikėtų pagalvoti ramiai ir racionaliai, kas nutiko. Jeigu už mus kalbėjo emocijos, o ne mes patys, tai reiktų paaiškinti ir atsiprašyti už tai, kas nutiko. Visada galime ieškoti sprendimų, kaip ištaisyti savo klaidas. Jeigu yra siūloma pagalba, visada galime ją priimti.
To nereikėtų traktuoti kaip pažeminimo. Juolab, kad tikrai kiekvienam mūsų yra ko pasimokyti gyvenime. Konfrontacija, pyktis ir agresija problemų neišspręs – šiuo atveju turi bendradarbiauti abidvi pusės, nes padėti vaikui jaustis gerai bei saugiai ir yra pagrindinė visų mūsų užduotis. Visada galima apsilankyti pas psichologą ir pasikalbėti, kas jaudina, suteikia daugiausiai nerimo, išsakyti savo problemas.
Jeigu šeimoje yra sutrikęs ryšys, jį tikrai galima atstatyti padedant specialistams, tik rekomendacijos neturėtų būti tiesiog surašytos ant lapo – jas įgyvendinti galėtų padėti jau minėti specialistai.
Vaikams taip pat reikia paaiškinti jų kalba, kas nutiko, kad tokia situacija laikina (išsiskyrimas su tėvais), pabandyti įsiklausyti į jų jausmus, padėti juos suprasti ir įveikti. Šis patarimas tiks visiems – nustokime kasti duobę giliau, o geriau visi pagalvokime, kaip iš jos išlipti. Visuomenės supriešinimas nieko gero neduoda.
– Paminėjote, kad emocinis smurtas gali sukelti psichikos sutrikimus. Kas išduoda, kad vaikas namuose patiria emocinį smurtą?
– Jeigu vaikas patiria emocinį smurtą, tai gali išduoti tam tikri pokyčiai jo elgesyje. Pavyzdžiui, jūs bendraujate ir nuolat matote vaiką, kuris yra aktyvus ir linksmas, tačiau staiga jis pasikeičia, tampa niūrus, prislėgtas, užsidaręs. Arba atvirkščiai – ramus vaikas tampa nerimastingas, perdėtai aktyvus, agresyvus ir panašiai.
Jeigu vaikas patiria emocinį smurtą, tai gali išduoti tam tikri pokyčiai jo elgesyje.
Vaiko socialiniai įgūdžiai gali būti sutrikę, jis nenori arba nemoka bendrauti arba kaip tik yra labai agresyvus, egocentriškas, dirglus, nemoka sutelkti dėmesio, nesusikoncentruoja. Labai svarbu pastebėti tą pokytį, kai vienoks buvęs vaikas tampa kardinaliai kitoks.
Kitas požymis, kai vaikas kalbėdamas su suaugusiais, specialistais, nuolat kartoja, kad bijo tėvų, prašo jiems nieko nesakyti. Pastaruoju atveju gali būti ir kitų priežasčių, tačiau negalima atmesti ir emocinio smurto tikimybės.
Kartais vaikai pradeda kalbėti tėvų žodžiais, pavyzdžiui, „koks tu nevykėlis“, „kaip tu užknisai mane, eik iš čia“ ir panašiai. Vaikas atkartoja tai, ką girdi, ir mes iš jo žodyno ir elgesio galime susidaryti įspūdį, kaip yra elgiamasi su juo.
– Pasigirdo nuomonių – neva kaip su vaikais gali dirbti žmonės, kurie patys neturi vaikų. Ką apie tai manote?
– Užduosiu kitą klausimą. Tai ne mano citata, tačiau joje yra tiesos – kaip gali vėžiu sergančius žmones gydyti tas, kuris vėžiu nesirgęs? Arba - kaip ginekologu gali būti vyras?
Aš galiu suprasti, kodėl žmonės mano, kad vaikų neturintys nemoka dirbti su vaikais, tačiau iš kitos pusės, tokia nuomonė yra visiškai nepagrįsta. Dažniausiai yra nesuvokiama, ką specialistai veikia, kaip mokosi ir kas apskritai yra psichologija.
Galiu suprasti, kodėl žmonės mano, kad vaikų neturintys nemoka dirbti su vaikais, tačiau iš kitos pusės, tokia nuomonė yra visiškai nepagrįsta.
Teko skaityti ne vieną tyrimą, kuris teigia, jog jauni, pradedantys dirbti specialistai, turintys vaikų, dažniau situaciją vertina per emocijas, o ne racionaliai, remdamiesi mokslu. Kyla rizika, kad savo patirtį jie perkels klientui, todėl šiai nuomonei, kad vaikų neturintys specialistai negali dirbti su vaikais, jų nesupranta, visiškai nepritariu. Psichologija yra kur kas daugiau nei tai, ką mes perskaitėme namuose.
– Minėjote, kad tėvai nesupranta, kad baudžia vaikus, nes nesuvokia, kad jų elgesys su vaikais yra ydingas. Tad kas ta bausmė?
– Pabandysiu paaiškinti, kokia turėtų būti pasekmė. Jeigu ta elgesio pasekmė nesukelia fizinio ir emocinio skausmo, pažeminimo kitam žmogui, tuomet jūsų elgesys yra tinkamas.
Štai pavyzdys: jūsų vyras jums pliaukšteli per rankas. Ar jūs jausitės pažeminta? Greičiausiai taip, net jeigu jam ir atrodo kitaip. Arba grįžote iš darbo, o jūsų vyras jums sako, kad blogai išplovėte grindis, užtat šiandien negalėsite žiūrėti televizoriaus. Ar jūs jausitės gerai? Vėlgi ne. Tai jau yra bausmė.
Tačiau jeigu jūs esate su vyru susitarę, kad kasdien išjungiate televizorių 21 val., o tas, kas, neišjungia ir nesilaiko šios taisyklės, kitą dieną jo nežiūri, tai jau nėra bausmė. Tai nėra malonu, tačiau jūs nesijaučiate pažeminta. Svarbu ir nenukrypti, nelaikyti drausminimo emociniu smurtu ir bausme.
Jeigu susitariate su vaiku, kad jis turi laiku išjungti kompiuterį, tačiau jis taisyklių nesilaiko, galime paimti kompiuterį. Toks elgesys nepažemins ir neįskaudins vaiko, nes viskas buvo paaiškinta ir aptarta dar iki naudojimosi.
Kyla klausimas: jeigu bausti negalima, kaip susitvarkyti su vaiku, kuris mušasi, rėkia, pyksta, su kuriuo negalime atrasti bendros kalbos?
Kyla klausimas: jeigu bausti negalima, kaip susitvarkyti su vaiku, kuris mušasi, rėkia, pyksta, su kuriuo negalime atrasti bendros kalbos? Labai svarbu suprasti ir nuo to reikėtų pradėti, kodėl vaikas taip elgiasi, kokia priežastis slypi po tuo nemaloniu elgesiu, – teigia M.Karklytė-Palevičienė.
- Aptarkite situacijas iš anksto – koks elgesys yra tinkamas? Pavyzdžiui, naujoje vietoje vaikas elgiasi nepriimtinai. Reikia suprasti, kad ta vieta vaikui nepažįstama ir jis paprasčiausiai nesupranta, kaip elgtis ir ką daryti. Pasikalbėkite su vaiku, kas bus, kokio elgesio tikitės ir tiesiog paaiškinkite, kas jo laukia. Vaikas, jeigu taip elgsitės nuolatos, jausis tikrai daug geriau.
- Leiskite vaikui patirti natūralias savo elgesio pasekmes – tai yra labai svarbu. Kas yra natūrali pasekmė? Ji susijusi su tam tikra veikla, pavyzdžiui, vaikas išeina į lauką ir negrįžta, vadinasi, jis kitą dieną negalės išeiti į lauką arba jame turės būti trumpiau. Tačiau jeigu vaikas vėliau grįžo ir mama nusprendė už tai jam neduoti kompiuterio – tai jau bausmė. Per natūralias pasekmes vaikas supranta, kad nieko blogo neatsitinka, jo niekas neįžeidžia, tačiau jis mokosi prisiimti atsakomybę ir supranta, kad tai, kaip jis gyvena, priklauso ir nuo jo paties.
- Pagalvokime kaip dažnai sakome NE ir kaip dažnai vaiką pozityviai pastebime? Esmė tame, kad į netinkamą elgesį visada sureaguojame, o štai į gražų – ne, tarsi tai turėtų būti savaime suprantama. Vaikas galvoja, kad jeigu jis elgiasi gražiai, dėmesio nesulaukia, o štai kai blogai – sulaukia. Štai ir atsakymas. Dažniau girkite savo vaiką paprastose situacijose – už tai, kad žaislus susitvarkė, gražiai pasisveikino. Dažniau TAIP, rečiau NE vaiko elgesyje tikrai įneš pokyčių.
- Su kokiomis emocijomis giriame arba drausminame vaiką? Pastaruoju atveju dažnai pakeliame balsą, kalbame griežtai ir nesusimąstome, kokios vaikui yra svarbios emocijos. Jeigu jų negaunama pozityviu būdu, tuomet vaikas emocijų pasiims neigiamu būdu. Patariu: stenkitės reaguoti į gerus dalykus džiaugsmingai, naudokite grimasas, o į blogus – kuo ramiau ir neutraliau.
- Tvirtai laikykimės savo žodžio. Nesvarbu, teigiamas ar neigiamas dalykas, laikykitės savo žodžio. Dažnai gąsdiname savo vaikus, pavyzdžiui, sakome, kad nenupirksime žaislo, nevažiuosime į parduotuvę, pas senelius, tačiau tie gąsdinimai būna nepagrįsti ir dažniausiai nėra išpildomi. Tokiu būdu išmokome vaiką mūsų neklausyti. Jis supranta, kad tėvai pasakė, o savo pažadų nepildo, nesilaiko savo žodžio.
- Suteikime vaikui laisvės pasirinkimo alternatyvas. Kai vaikas yra laisvas ir turi galimybę pasirinkti, kyla kur kas mažiau negatyvaus elgesio ir jo pasekmių. Vaikas jaučiasi svarbus, taip pat nukreipiame vaiko mintis nuo to, ar daryti, ar nedaryti, o priverčiame mąstyti, kurį variantą pasirinkti. Pavyzdžiui, vaikai nenori autis batų. Sakykite, „taip, aš suprantu, kad nenori autis batų. Bet kaip tu manai, ant kurios kėdutės būtų patogiau autis batus?“ Vadinasi, dėmesį nukreipiame į kėdutę ir vaikas tuos batus dažniausiai apsiauna.
- Prieš kurį laiką įspėkime vaiką apie tai, kad jam reikės kažką padaryti. Dažniausiai nežinomoje situacijoje vaikas pasimeta ir supyksta, todėl jį vertėtų įspėti, kas jo laukia. Pavyzdžiui, jis žaidžia, ir jeigu pasakysime, kad jau turime eiti namo, greičiausiai sulauksime pasipriešinimo. Tada verta pasakyti, kad jam liko dešimt minučių, po kiek laiko įspėti, jog liko penkios minutės. O laikui pasibaigus vaikas supras, kad jau reikia eiti ir tai padarys be pykčio.
- Drauskime be priešdėlio NE. Vaikams tas priešdėlis neegzistuoja, todėl jeigu įmanoma, drausminkime kitais žodžiais: eik gražiai, kalbėk maloniai, laikyk rankas tvarkingai ir pan. Tai kur kas paveikiau ir efektyviau nei nuolatinis NE vartojimas.
- Supraskime, kad vaikas neišmoks naujų dalykų iš vieno ar dviejų mūsų pokalbių. Kaip dažnai sakote savo vaikui – „aš tau jau tris kartus sakiau, kodėl tu vėl lipi ant kėdės?“ Taip, vaikams reikia kartoti tuos pačius dalykus ne vieną ir ne du, o dešimt ar net trisdešimt kartų, kol jis tikrai įsimins ir supras.
- Pagalvokime, ar tikrai visose situacijose reikia drausminti vaiką. Jeigu jis apžiūrinėja prekes parduotuvėje, neturėtume rėkti, kad padėtų į vietą, nes sudaužys; jeigu emocingai kalba – nereikėtų jo tildyti. Priimkite tai kaip natūralų dalyką ir leiskite vaikui taip elgtis.
