Kokie gali būti privalumai:
- Lavina kūrybiškumą. Taip pat sužadina ir vaikų smalsumą, o kas gi bus šį rytą?
- Vaikai labiau motyvuoti atsikelti ryte. Manau, kad kai kuriems tėvams tai tikrai didelis gyvenimo palengvinimas.
- Tradicija. Tai kuria ir ryšį, ir prisiminimus.
- Smagu.
Kokie galimi keblumai:
- Kai nykštukai/elfai krečia vaiko atžvilgiu nepagarbius pokštus. Tikrai internete kasmet pastebiu visokių vaikus žeminančių juokelių: išpaišytų veidų, nugvelbtų pusryčių skanumynų ar pan. Arba kai siekiama vaikui sukelti ne malonią emociją, o baimę, pasišlykštėjimą ar pan.
- Labai vargina. Tai toks įsipareigojimas, jog tėvai supranta, kad pradėjus turi ir pabaigti, tačiau vaikams užmigus tikrai ne visada yra jėgų eiti ir galvoti, ką čia dar sudėlioti su tais elfais.
- Jeigu nešamos materialios dovanėlės, kad ir mažavertės, vis vien vaikas orientuojamas į gavimą. Kas rytą atsibunda su mintimi – „ką aš gausiu?“ Savaime nėra blogai kažką gauti, norėti gauti ar laukti gauti, bet kasdienis galvojimas tik apie tai, manau, gali paveikti neigiamai. Pvz., vaikas tampa labiau susikoncentravęs į daiktus, mažiau mėgaujasi buvimu ir pan.
- Jei elfas pristatomas kaip stebintis vaiko elgesį ir, jei bus blogas, tuomet Kalėdų Senelis neatneš dovanų, tuomet tai manipuliacija vaiku ir įtampos kėlimas.
Vis dėlto ruošimasis šv. Kalėdoms yra stebuklingas laikas, kurį tikrai gali norėtis papuošti tradicijomis ir švelnumu, žiupsneliu magijos.
Kelios alternatyvos:
- Advento kalendorius su užduotimis (pavyzdžiui etno ar pačių sukurtas), orientuotas į bendrą veiklą visiems kartu.
- Surašyti įvairius gerus darbus, sumesti lapelius į stiklainį ir kasdien traukti po lapelį su tuo darbeliu.
- Kalėdinių knygų skaitymas kas vakarą.
- Žaisliukas, paliekantis raštelį su geru darbeliu ar palinkėjimu kitai dienai.
Pasidalinusi šiuo įrašu komentaruose sulaukiau nemažai mamų pasidalinimų apie elfus ir kitokias tradicijas per adventą. Keletu komentarų pasidalinsiu:
„Pernai elfas pirmą kartą „atėjo“ į namus ir pas mus. Taip pat turime advento kalendoriaus tradiciją – kasdien vaikai randa raštelį su skirtingomis užduotimis: kartais tai būna kūrybinių užduočių dovanėlė. Tačiau norėjosi įnešti ir pokštų į namus, tad taip elfas atsirado. Pritariu minčiai, kad tikrai tai didelis įsipareigojimas ir kartais norisi eiti miegoti o ne pokštus krėsti. Vaikams labai linksma kas rytą būdavo rasti – jie iki šiol kai kurias išdaigas prisimena ir juokiasi. Tiesa, matydami parduotuvėse daugybę elfų jie jais jau nebetiki, kad mūsų elfas ne iš parduotuvės į namus atkeliavo“, – rašo Andželika.
„Elfai ateis jau 5 kartą. Vaikai dideli, bet net nenori girdėti, kad elfai gali neateiti! Kartu jie atsineša advento kalendorius ir kalėdines knygas. Šiais metais bus nauja – kiekvienos dienos skaitymui. Elfų išdaigos linksmos, nepersistengiant... Džiaugiuosi, kad atminty iš savo vaikystės vaikai turės šiuos prisiminimus“, – pasidalino Julita.
Tuo metu Lina neslėpė: „Pas mus buvo atkeliavęs, bet vaikams kažkaip ne itin patiko, klausė – „Mama, kada tas elfas išeis? Nusibodo.“ Realiai savaitę laiko „pažaidėm“ ir tiek. Atvirai pasakius, aš labai apsidžiaugiau, kad „neprilipo“.
„Mes niekad nesam turėję elfų, bet šiemet vaikai labai prašo, nors vaikams 10 m. ir beveik 9 m. Viskas dėl smagumo. Tai tokiems paaugusiems vaikams jaučiu, kad galiu įvairesnius pokštus krėsti“, – sako Jolita.
Greta pasidalino kiek kitokia istorija, iliustruojančia, kad elfų išdaigos tikrai tinka ne visiems vaikams:
„Mano vaikui po pirmo elfo atėjimo (gyvenu JAV, tai visi daro, vaikas pats pasiklausė, ar gali ateiti elfas – tada jam buvo 4 metai) prasidėjo nervinis tikas. Jam atrodė, jei elfas atgyja, vadinasi ir dinozauras gali atgyti, ir žaislinis liūtas... Turėjau parodyti, kad ne elfas, o aš sugalvoju išdaigas. Nors baisių nebūdavo, negąsdindavau, bet vis tiek jam buvo didelis stresas.“
