Sekite 15min Google
Pasak Lietuvos psichologų sąjungos atstovės, lektorės, projekto „Dideli vaikai“ įkūrėjos Agnės Laskytės, svarbiausia suaugusiųjų užduotis – ne apsaugoti vaiką nuo natūralių praradimų ar slėpti nuo jo žinią apie mirtį, o būti šalia, padėti suprasti, kas įvyko bei palaikyti.
„Pati geriausia apsauga nuo gilesnės netekties traumos – tinkamai parengti vaiką pokyčiui bei padėti jam suvokti, kas jo gyvenime nutiko ir kaip viskas bus toliau. Svarbu suprasti, kad vaikui netektis – ne vien žmogaus mirtis. Vaikas pametė mylimą žaislą, pradėjo lankyti naują mokyklą, iš kaimynystės išsikraustė jo draugas – visa tai galima vadinti vaiko netektimi, kuri neišvengiamai jį paveiks ir apie kurią svarbu kalbėtis“, – sako pašnekovė.
Svarbu pasirinkti tinkamus žodžius
Manoma, kad žodžių „mirtis“, „netektis“ ir į juos panašių sąvokų reikšmę vaikas pradeda suprasti tik apie šeštuosius savo gyvenimo metus. Tokio amžiaus vaikas dažniausiai jau gali suvokti mirtį kaip negrįžtamą procesą, tad, prireikus, tėvams su juo kalbėtis gali būti lengviau. Vis dėlto, apie artimojo mirtį svarbu pasakyti ir jaunesniems vaikams, kadangi anksčiau ar vėliau jie pasiges mirusio žmogaus ir klaus, kur jis dingo.
„Svarbu atminti, kad vaikai pasaulį supranta remdamiesi dar nedidele savo gyvenimo patirtimi. Tai, kas suaugusiajam atrodo paprasta, vaikui gali kelti nerimą ar atrodyti visai kitaip. Pavyzdžiui, jei keturmečiui pasakome, kad mylima močiutė „išėjo ir niekada nebegrįš“, jis gali išsigąsti išgirdęs, kad tėvai „išeina“ į darbą. Todėl geriau rinktis aiškius žodžius: „Turiu tau pasakyti liūdną žinią – tavo močiutė mirė“, – teigia psichologė.
Pavyzdžiui, jei keturmečiui pasakome, kad mylima močiutė „išėjo ir niekada nebegrįš“, jis gali išsigąsti išgirdęs, kad tėvai „išeina“ į darbą.
Vaiko teisių gynėjai pastebi, kad ne mažiau svarbu ir tai, kokioje aplinkoje vaikui pranešama apie netektį. Geriausia pasirinkti ramią, saugią vietą, kurioje būtų galima skirti vaikui visą dėmesį. Kad vaikas jaustųsi saugesnis, prieš pranešant skaudžią žinią, galima pasisodinti jį ant kelių, apkabinti.
Kaip padėti vaikui išbūti gedėjimo laikotarpį?
Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad vien pasakius „neliūdėk“, „neverk“, „tai praeis“ – vargiai vaikui padėsime. Liūdesys – natūrali būsena, kai praradus labai svarbius dalykus, jaučiama sunki emocija. Vaikui bus lengviau, jei jis žinos, kad visi jausmai yra normalūs, reikalingi, vienodai svarbūs ir jis turi teisę jausti tai, ką jaučia.
„Pokalbiai šeimoje apie emocijas labai reikalingi visais atvejais. Kai į augančio vaiko jausmus, abejones ar klausimus reaguojama, užaugęs jis bus laisvas kalbėti apie savo jauseną, o taip išvengs užgniaužtų emocijų ir jų sukeltų reakcijų, lengviau susiras draugų, ras savo rolę gyvenime“, – atskleidžia A. Laskytė.
Svarbu paskatinti vaiką užduoti visus jam rūpimus klausimus, bet nespausti. Į klausimus derėtų atsakyti kantriai ir ramiu tonu, o baigti pokalbį tik įsitikinus, kad neaiškumų ar abejonių mažajam pašnekovui neliko. Taip pat pravartu po kelių dienų pasitikrinti, ar vaikas turi daugiau klausimų. Vaikų fantazija labai laki, tad suprantamo atsakymo į savo klausimus nesulaukęs mažylis, dalykus gali suprasti savaip. Pasitaiko situacijų, kad mažesnį vaiką aplanko kaltės jausmas, pavyzdžiui, kad močiutės ar senelio nebėra dėl jo elgesio.
Gedėdamas vaikas gali išgyventi įvairius jausmus – neigimą, pyktį, liūdesį ar kaltę. Tad šiuo laikotarpiu ypač reikšmingas ramus, jautrus ir palaikantis suaugusiojo buvimas šalia – pasirengimas išklausyti, atsakyti į klausimus ir padėti vaikui suprasti bei priimti savo jausmus.
Kilus klausimams, su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
