Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 7d. 19:00

Psichologė apie sunkius vaikus: 15-metė nuo devynerių „gyvena“ veidrodyje, kur jai – 26-eri

Smurtas prieš vaikus
Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr. / Smurtas prieš vaikus

​​​​​​​Pasak Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentės, psichologės-psichoterapeutės dr. Astos Adler, nuo pat gimimo ryšys su kitu žmogumi yra pagrindas, kuriuo remdamiesi mokomės suprasti, koks yra pasaulis, kaip kuriami socialiniai santykiai ir kas esame patys.

„Kodėl vaikai ar paaugliai būna agresyvūs ir smurtaujantys, sunkiai išbūna su aplinkiniais? Praktiškai visų jų istorijose rastume ilgalaikių ankstyvojo ryšio su kitu žmogumi problemų: arba jie patyrė traumuojančius santykius su tėvais, arba jų neteko, arba pakeitė daug globos namų ar šeimų“, – sako A.Adler.

Anot specialistės, patirtys, kurias įgyjame iki dvejų metų amžiaus, giliai įsirėžia į psichiką, tačiau sąmoningai sunkiai jas suvokiame. Lygiai taip pat daug pastangų prireikia, kad keistųsi ankstyvuoju periodu suformuotas supratimas apie pasaulį ir save.

„Ankstyvoji patirtis, kurią atsinešame į vėlesnį gyvenimą, nėra dulkėtas kilimas, kurį galima tiesiog išsiurbti, ir jis taps švarus. Sutinku žmonių, kurie yra labai sėkmingi, turi tris mokslo diplomus, bet vis tiek blogai apie save galvoja. Ir tai būna sunku nutraukti“, – teigė mokslininkė.

Konferencijoje „Globėjų ir įtėvių šeimų stiprinimas“ ji kalbėjo apie prieraišumą, taip pat apie iššūkius ir galimybes įsivaikinus ar globojant vaiką.

Prieraišumas – kaip šokis

„Prieraišumas yra tarsi ilgalaikio ryšio pasekmė. Idealiu atveju sveikas prieraišumas sukuria pasitikėjimą ir saugų pagrindą. Bet tiesa ta, kad prieraišumo tipai būna ne tik saugūs. Juk nepaisant to, kaip su mumis elgiasi, mes vis tiek prisirišame prie žmonių, kurie yra šalia – ypač vaikystėje“, – patikino A.Adler.

Viena vertus, vaiko gebėjimas prisirišti prie jį auginančio žmogaus ir perimti artimos aplinkos poveikį yra stebuklas. Kita vertus, tai didelis išbandymas ir atsakomybė aplinkai, kurioje vaikas auga.

Jei niekas iš suaugusiųjų nepastebi vaiko emocijų, jo jausmų, jis ima nesuprasti, kas su juo vyksta.

„Prieraišumas yra kaip šokis: nėra taip, kad tik vaikas prisiriša prie suaugusiojo – tarpusavio ryšio mezgimas vyksta dalyvaujant abiem pusėms, – teigė psichologė. – Saugaus prieraišumo formavimas yra ilgas procesas, kurio metu labai svarbu, kad abi pusės prisileistų viena kitą ir pasitikėtų viena kita. Ir kai įsivaikiname ar globojame vaikus, suprantame, jog tam, kad šis šokis įvyktų, reikia vienas su kitu susiderinti“.

Svarbu suprasti, kaip vaikas jaučiasi

Anksčiau manyta, kad saugaus prieraišumo pagrindas yra fizinis ir emocinis prieinamumas – suaugusiojo žmogaus reagavimas į vaiką, pavyzdžiui, kada jis ko nors prašo.

Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neužtenka vien prieinamumo – labai svarbus yra gebėjimas atspindėti vaiką: suprasti, kaip jis jaučiasi, ką jis galvoja ir tuo remiantis padėti jam kurti savęs „vaizdą“.

123RF.com nuotr./Sugniuždytas vaikas
123RF.com nuotr./Sugniuždytas vaikas

„Atspindėjimas, arba refleksija, ir yra tas dalykas, kuris kuria ryšį ir iš esmės formuoja vaiko savastį bei suvokimą apie tai, kas jis yra, koks jo vidinis pasaulis, ko jis gali tikėtis iš kitų ir iš santykio su kitais. Jei tuomet, kai vaikas nuliūsta ar tampa piktas, tėvai jį paguodžia, nuramina, vaikas pradeda suvokti, kaip jis jaučiasi.

Bet jei niekas iš suaugusiųjų nepastebi vaiko emocijų, nereflektuoja jo jausmų – jis ima nesuprasti, kas su juo vyksta. Ir tikrai daug suaugusiųjų žmonių, atėję į psichologo konsultaciją, sako, kad nežino, kaip jaučiasi, kad jų viduje – tuščia“, – pasakojo A.Adler.

Būdingas nesaugus prieraišumas

Kalbėdama apie įvaikintus arba globojamus vaikus, A.Adler teigė, kad jie į naują šeimą „atsineša“ tam tikrus prieraišumo modelius bei įsitikinimus apie save ir pasaulį, nulemtus ankstyvosios patirties.

Jeigu saugus prieraišumas padeda vaikui pasitikėti savimi ir santykiu su kitu žmogumi, leidžia jaustis mylimam, o kažko netekus išdrįsti tikėti nauju, nesaugus prieraišumas turi atvirkštinį rezultatą.

Mokslininkė aptarė nesaugius ankstyvojo prieraišumo tipus, dažnai būdingus įvaikintiems ar globojamiems vaikams. Juos suvokus daug lengviau integruoti vaiko patirtį ir sukurti jam saugią aplinką bei sveiką ryšį naujoje aplinkoje.

Dažniausiai rūpi labiau, nei parodo

„Pirmasis nesaugaus prieraišumo tipas vadinamas vengiančiu. Jis susiformuoja, kai vaikas patiria labai griežtą discipliną. Pavyzdžiui, jei mama, vaikui nukritus ir išsipurvinus lauke, užuot paguodusi, pradeda jį purtyti ir ant jo rėkti.

Kai panašios situacijos nutinka nuolatos, vaikas suvokia, kad jis yra blogas ir geriausia jam tiesiog nieko nejausti ir niekada neparodyti savo jausmų.

Vėliau tokie vaikai gali puikiai mokytis ar kažko siekti, bet susiduria su bendravimo sunkumais: jie manipuliuoja, giriasi, meluoja, kuria išgalvotą savęs įvaizdį. Jie sukuria įspūdį, kad jiems niekas nerūpi. Bet tai yra visiška netiesa – jie tiesiog nemoka to parodyti“, – kalbėjo psichologė.

Vaikas suvokia, kad jis yra blogas ir geriausia jam tiesiog nieko nejausti ir niekada neparodyti savo jausmų.

Tačiau mokslininkė pabrėžė, kad vaiko demonstruojamas šaltumas yra dėl negebėjimo išreikšti savo jausmų.

„Svarbu neapsigauti ir suprasti, kad dažniausiai vaikui viskas rūpi labiau, nei jis rodo. Aišku, šitą mintį išlaikyti būna tikrai sunku, ypač, kai vaikas atstumia šimtas penktą kartą. Bet svarbu neįsižeisti, neatsakyti tuo pačiu. Jei norime, kad keistųsi tas vengiantis prieraišumas, labai svarbu sukurti aplinką, kurioje vaikas nesijaustų atstumiamas ir mokytųsi tyrinėti savo jausmus“, – patikino ji.

Jausmų tyrinėjimas, pasak A.Adler, galėtų vykti pasitelkiant kūrybiškumą, tarkime, aptariant su vaiku, kaip jaučiasi jo mėgstamų filmų ar knygų herojai.

Chaotiškas elgesys – nerimo pasekmė

„Kitas nesaugaus prieraišumo tipas – ambivalentiškas, arba besipriešinantis. Jis susiformuoja tada, kai suaugusysis su vaiku būna labai nenuoseklus, pavyzdžiui, vaikui rodant tą pačią reakciją, jo mama vieną kartą jį glaudžia, kitą – atstumia. Ilgainiui vaikas pradeda nesuprasti, ko tikėtis iš aplinkos, ir tai sukelia milžinišką nerimą. Jis pradeda nesąmoningai provokuoti, kad gautų bet kokią reakciją“, – aiškino A.Adler.

Tokie vaikai, atėję į naują šeimą, būna labai reiklūs, emocingi, daug kalbantys ir sukeliantys chaosą. Psichologės teigimu, jie vis reikalauja ir jiems vis ne gana, kadangi nesąmoningai siekia nuolatinių „įrodymų“. Visa tai dažniausiai yra nerimo pasekmė; vaikas negali nurimti, nes jam nepavyksta patikėti ir suprasti, kad tai yra tai, ko jam reikia.

123RF.com nuotr./Smurtas prieš vaikus
123RF.com nuotr./Smurtas prieš vaikus

Anot psichologės, tokius vaikus auginantys įtėviai, globėjai galiausiai pradeda jaustis labai pavargę.

„Dėl to labai svarbu kurti su vaikais tam tikrą sistemą. Aiški struktūra, rutina, disciplina mažina nerimą. Taip pat reikėtų kalbėtis su vaiku apie nerimą ir baimę, kaip juos įveikia kokie nors herojai. Galima piešti šiuos jausmus, žaisti žaidimus, per kuriuos vaikas pažintų baimę, nerimą. Taip po truputį jis išmoks su tuo susitvarkyti“, – patarė ji.

Nuo devynerių metų „gyvena“ veidrodyje

Pats sudėtingiausias yra dezorganizuotas prieraišumo tipas, kuris, kaip pasakojo A.Adler, dažniausiai yra susijęs su skausminga traumine patirtimi, kai vaikas buvo gąsdinamas, žalojamas arba jį auginę žmonės visiškai nereaguodavo į jo poreikius.

Taip pat šis tipas gali formuotis ir dėl medicininių traumų. A.Adler pateikė pavyzdžių, jog tai gali būti ankstyvoje vaikystėje išgyventos operacijos, intervencijos pasekmė, ypač, jei kokias nors skausmingas procedūras atlikdavo biologiniai tėvai.

Dezorganizuoto prieraišumo atvejais, anot jos, vaiką auginantys žmonės jam tampa tie, kurie ir myli, ir skaudina, tad vaiko psichikoje aktyvuojasi du priešingi suvokimai apie aplinką. Protas su tuo nesusitvarko ir visa tai veda prie visiško sąstingio, gyvenimo „kažkur kitur“.

„Viena dabar penkiolikos metų mergaitė konsultacijos metu pasakė, kad ji nuo devynerių „gyvena“ veidrodyje, kur jai dvidešimt šešeri metai, nes ši realybė yra nepakeliama. Kitaip tariant, mūsų psichika randa būdų, kaip susiskaidyti ir išeiti iš ten, kur nebepajėgiama būti“, – iliustravo psichologė.

Svarbu mokytis išbūti

Esant dezorganizuotam prieraišumui, vaikas būna išsigandęs, chaotiškai kaitalioja agresoriaus, aukos ir gelbėtojo roles. Be to, jis nesupranta savo jausmų, nesusieja išgyvenimų ir taiko daug gynybos mechanizmų.

Pasak A.Adler, šalia tokio vaiko globėjai ar įtėviai gali jaustis tai puolami, tai patys patiriantys kaltę, išsekinti. Prireikia daug pastangų, kūrybinių jėgų, norint atrasti santykį su vaiku, kuris yra išgąsdintas ir labai traumuotas.

„Kai į konsultacijų kabinetą ateina vaikas, prieš kurį buvo smarkiai smurtauta, per dešimt minučių jis gali bandyti ir trinktelėti, ir apsikabinti, ir apvogti, išbėgti.

Kartais vienas iš pagrindinių būdų, kaip su tuo susitvarkyti, yra ne siekis vaiką pakeisti ar sureguliuoti, bet tiesiog išbūti su juo, neleidžiant sužeisti nei savęs, nei sužeidžiant vaiko“, – nurodė pranešėja.

Jos teigimu, būnant šalia vaikų, kurie yra labai stipriai įskaudinti, traumuoti ir bijantys, ne mažiau svarbu suteikti pagalbos sau.

„Jei jūs neatrasite savo ramsčio, jūs nebegalėsite atlaikyti ir ims atrodyti, kad tai yra beprasmiška. Galvosite, tarsi nieko nebežinote ir nebemokate, o neviltis užims daugiau vietos nei viltis. Dėl to labai svarbu būti aplinkoje, kuri jus supranta, paremia ir padeda neprarasti refleksijos bei gebėjimo jautriai vertinti esamą situaciją“, – nurodė psichologė.

123RF.com nuotr./Sugniuždytas vaikas
123RF.com nuotr./Sugniuždytas vaikas

Kas padeda kurti saugų prieraišumą?

Kaip naikinti nesaugaus prieraišumo gijas? A.Adler apžvelgė pagrindinius aspektus, kurie padeda kurti saugumą vaikui, kai jis ateina į naują šeimą.

Prieinamumas padeda kurti tarpusavio pasitikėjimą. Jeigu vaikui sunku atsiskirti nuo jūsų, reikėtų suteikti jam laiko apie tai pasikalbėti; išleidžiant į darželį ar mokyklą, vaikui galima duoti nuotrauką ar amuletą, kas primintų, kad apie jį galvojama. Su vyresniais vaikais naudinga ir susirašyti dienos eigoje.

Dienos rutina, sistema leidžia vaikui suprasti, kada kokiems dalykams yra skiriamas laikas. Tai mažina nerimą, ugdo savikontrolę.

Jautrumas svarbus tam, kad užsimegztų gilus ryšys ir jūsų žodžiai pasiektų vaiką. Pavyzdžiui, naudinga įvairiose situacijose apgalvoti, kaip jaustumėtės vaiko vietoje. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad šeimos šventės šiems vaikams būna sunkus laikas, todėl labai svarbu išdrįsti apie tai kalbėtis, leisti išbūti prieštaringiems vaiko jausmams – ir meilei, ir ilgesiui, ir pykčiui. Natūralu, kad vaikui visą tai savyje sutalpinti yra labai skausminga.

Priėmimas kelia vaiko savivertę. Tai parodymas, kad, nepaisant vaiko patiriamų sunkumų ar nesėkmių, jis vis tiek yra svarbus. Nebijokite to demonstruoti, išsakyti. Jei džiaugiatės vaiku, pasakykite tai jam, kad įtvirtintumėte, kas yra svarbu.

Bendradarbiavimas kuria vaiko gebėjimą spręsti, priimti sprendimus ir tapti labiau pasitikinčiam, drąsesniam. Leiskite vaikui rinktis, pasakyti savo nuomonę, kad ir pasiteiraudami, iš kokio puodelio norėtų gerti, kokį jogurtą valgyti ar ką savaitgalį nuveikti. Parodykite, kad jis yra jūsų šeimos dalis – vaikams tai yra labai svarbu.

Užsiimkite veikla, kuri tiesiog teikia malonumą: burbulų pūtimu, vienas kito vedimu užsimerkus, šokimu, dainavimu, dūkimu. Tai vaikui sukels daug džiaugsmo ir leis prisibelsti iki jo širdies.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

16:44
03:16
03:00

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką