Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 20d. 19:00

Psichoterapeutas dr. J.Neverauskas – apie paauglystėje ieškomą tapatybę, pripažinimą ir šeimos vaidmenį

Paaugliai
123RF.com nuotr. / Paaugliai

Ne vienai šeimai iškyla sunkumų bandant susikalbėti su paaugliu – tuo metu pasikeičia elgesys ir norai, nebesutampa vaiko ir tėvų vertybės ir požiūris į gyvenimą, o ir tėvai neretai nesusigyvena su prarastu autoriteto jausmu. „Paauglystė – laikas, kai ieškoma savęs, norima pritapti ir gauti pripažinimą“, – sako psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas ir pabrėžia, kad nesulaukęs tinkamos paramos ir priėmimo iš šeimos, paauglys jos eina ieškoti už namų ribų.

Paauglystė, pasak internetiniame seminare „Paauglystė psichoterapeuto akimis“ kalbėjusio psichoterapeuto, neturi aiškių amžiaus rėmų – prasidedanti nuo maždaug 11–12 metų ji turėtų tęstis iki maždaug 19 metų, bet yra žmonių, kurie iš šio baigiamojo žmogaus formavimo etapo neišbrenda ir būdami trisdešimties. Paauglystė – tai brandos laikotarpis tarp buvimo vaiku ir suaugusiuoju.

„Paauglyje yra daug vaiko, bet yra noro būti suaugusiu. Visgi, kartais yra tik noras, bet ne galimybė – dėl to paaugliai tapatinasi su bendraamžiais ir paneigia vyresnių žmonių, ypač tėvų, tiesas“, – teigia Julius Neverauskas.

Jis sako, kad bendravimas su paaugliais neturėtų būti didaktinis, pasakojantis apie „senus laikus“ ir tiesiog brukantis tik savo mintis. „Jeigu norime kažką duoti paaugliui, turime duoti taip, kad jis priimtų tą mintį kaip savo ar netgi galvotų, kad pats tai sukūrė“, – aiškina jis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Julius Neverauskas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Julius Neverauskas

Impulsyvumas ir emocionalumas paaugliui įprastas

Anot keturis vaikus auginančio psichoterapeuto, vienas iš paauglystės ypatumų – labai greitai besivystanti hormoninė sistema, dėl jos nestabilumo vyksta taip vadinamos „hormonų audros“. Paauglystėje pasireiškia didelis emocionalumas, noras turėti autonomiją nuo tėvų, piktnaudžiavimas cheminėmis medžiagomis ar seksualiniu elgesiu. Žmogus pradeda suprasti, ką galvoja ir jaučia kiti žmonės, tyrinėja pasaulį, tapatybes ir socialinius vaidmenis – matuojasi, kurie vaidmenys yra tinkami jam, bando suprasti ir pritaikyti turimus talentus.

Visgi pašnekovas pastebi, kad paaugliai linkę elgtis rizikingai ar neatsakingai dėl skirtingu greičiu besivystančių smegenų dalių – jausminės ir emocinės dalys vystosi stipriau, o už impulsų ir mąstymo kontrolę atsakinga dalis – silpniau.

Remdamasis praeito šimtmečio psichologo E.Eriksono teiginiais, jis teigia, kad 12–20 metų paaugliui itin svarbu atrasti savo tapatybę – profesinį, etinį, seksualinį ir kitokį identitetą, kadangi ateityje šiuos vaidmenis suprasti bus dar sunkiau.

Pasak specialisto, vaikystėje pagrindinis modelis yra šeima – tėvai, broliai ir sesės, o paauglystėje svarbiais tapatybės modeliais tampa bendraamžiai. Šiuolaikiniam paaugliui, jeigu jo besąlygiškai nepriima nei šeima, nei jo amžiaus bendruomenė, žavėjimosi ir lyginimosi „dievais“ tampa daug sekėjų ir populiarumo turinčios socialinių tinklų įžymybės.

Visgi tai yra gana rizikinga: „Paauglys gali nusivilti savimi, galvodamas, kad jo nepriima nei šeima, nei bendraamžių kompanija, o štai kažkoks žmogus ar žmonės turi milijonus sekėjų ar patiktukų – tada aš esu niekas, atsisakau rizikuoti, tyrinėti ir ieškoti savo kelio“, – komentuoja J.Neverauskas.

123RF.com nuotr./„TikTok“
123RF.com nuotr./„TikTok“

Negaus palaikymo šeimoje – eis ieškoti tarp bendraamžių

Netgi siekdamas būti nepriklausomas nuo tėvų, paauglys turi jausti jų paramą, kitaip jos eis ieškoti kitur. „Kuo geriau paaugliai jaučiasi priimami šeimos, tuo mažiau jiems reikia bendraamžių pritarimo ir pripažinimo. Tada jie renkasi bendraamžių grupes, kurios atitinka šeimos vertybes“, – sako psichoterapeutas.

Specialistas atkreipia dėmesį, kad jeigu šeimoje yra žmogus, pavyzdžiui, nuolat kritikuojantis ar žeminantis paauglį, pastarasis dažniau eis ieškoti pritarimo bendraamžių būryje, kartais pasirinkdamas negatyvų ar asocialų draugų ratą. Šis ratas gali pradėti keistis maždaug nuo 16 metų – tuo metu vyksta savo galimybių ir kompetencijų tikrinimas, tad iš bet kokių bendraamžių grupių yra pereinama į tikslines, paauglys supranta, kad jo draugai yra ne visi, o tik tie, kurių vertybės sutampa su jo paties.

JAV atliekami tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma paauglių vėliau pradeda vertinti šeimos vertybes ir gyvenimo būdą.

Pašnekovas nuramina ir savo vertybes vaikams nesėkmingai norinčius įskiepyti tėvus – pasak jo, nuo 1980 m. JAV atliekami tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma paauglių vėliau pradeda vertinti šeimos vertybes ir gyvenimo būdą, o tik keli procentai jų susvetimėja.

Dr. J.Neverauskas tikina, kad maždaug apie 14–16 metus atsiranda jausmas, kad „aš viską galiu“ – įvyksta pirmosios savarankiškos sėkmės, įsigali „nemirtingumo“ mintis, ypač pasireiškianti žaidžiantiems kompiuterinius žaidimus, kuriuose yra bent kelios gyvybės. Taip pat šiame tarpsnyje ar net kiek anksčiau tėvams svarbu rodyti pavyzdį užmezgant ar palaikant ryšį su giminėmis per bendras šventes. Jeigu tokios šeimyniškumo tradicijos nėra, nereikėtų stebėtis, kad įvyks skirtis tarp paauglio ir šeimos, o tarpusavio elgesys nebus pagarbus.

Savivertė ir pasitikėjimas savimi nėra tas pats

Paauglystėje svarbi savivertės tema – psichoterapeutas pabrėžia, kad nepriklausomai nuo socialinio statuso ar kitų dedamųjų, visi kaip žmonės esame vienodai vertingi. Pasitikėjimas savimi yra kas kita – tai nėra bendras pasitikėjimas savimi, o savo kompetencijomis ir gebėjimais.

Paauglystėje tiek savivertė, tiek pasitikėjimas savimi priklauso nuo suvokto jų vertinimo šeimoje ir bendraamžių tarpe. Jeigu šeimoje galime užtikrinti besąlygišką pagarbą, paauglys jausis geriau. Paaugliams reikšmingi jų pasiekimai, bet tik tie, kuriuos jie iš tiesų gali pasiekti. Jeigu šeimoje tėvams yra svarbiausi pinigai, o paauglys negali jų užsidirbti, jis galvos, kad yra nevertingas, nes negali gauti to, kas svarbiausia jo artimiems žmonėms.

Vida Press nuotr./Tėvas su sūnimis
Vida Press nuotr./Tėvas su sūnimis

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad paauglystė gali būti lydima elgesio ar psichikos sutrikimų, piktnaudžiavimu cheminėmis medžiagomis, gali atsirasti depresija ar kiti nuotaikų sutrikimai, kuriuos patiria apie 20 proc. paauglių. Nesusitvarkius paauglystėje išlieka rizika šiuos sutrikimus pernešti ir į suaugusiųjų gyvenimą. „Laimei, apie 60 proc. paauglių, kurie patyrė stresą ar turėjo psichiatrinių simptomų, susitvarko su tuo, adaptuojasi ir nepatiria liekamų reiškinių“, – nuramina J.Neverauskas.

Paauglystėje ypač svarbiu tampa fizinės išvaizdos aspektas ir jo priėmimas šeimoje. „Mano praktikoje buvo dvi merginos, abi turėjo didelių valgymo ir nuotaikų sutrikimų, o jų istorijos buvo panašios – pradinėse klasėse viena iš jų užsirašė į šokius, kita – į baletą, grįžusios namo pasigyrė, kad jas priėmė į šokius ir baleto būrelį. Mamos jas išrengė ir pasakė: „Kur tu tokia stora eisi į šokius ar baletą, mažiau valgyk.“ Nuo tada šios moterys visą gyvenimą tvarkosi su savo valgymo sutrikimais“, – liūdna patirtimi dalijasi psichoterapeutas.

Paauglystė yra baigiamasis žmogaus formavimo etapas, jai reikėtų ruoštis ir ruošti vaiką netgi jai neprasidėjus, bet tvarkytis su jos metu iškilusiomis problemomis nevėlu netgi šiam laikotarpiui praėjus.

„Jeigu turite santykį su savo suaugusiais vaikais, jūs galite taip pat kreiptis į jų vaikiškus ir paaugliškus poreikius ir atlikti tai, ką jie turėjo gauti anksčiau“, – aiškina dr. J.Neverauskas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

07:46
01:30
01:20

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką