Bendra taisyklė tokia: kuo vyresni partneriai santuokos metu, tuo mažesnė skyrybų rizika. Jaunesnės poros – pavyzdžiui, arti 20 ar vos peržengusios šią ribą, kurių smegenys ir gyvenimo planai dar nėra visiškai susiformavę – dažnai susiduria su nesaugumo jausmu, stokoja finansinio stabilumo, karjeros perspektyvų ir patirties sprendžiant santykių problemas.
Vėliau susituokę žmonės laikomi stabilesniais, nes su amžiumi jie paprastai turi daugiau gyvenimo patirties, aiškesnį savęs suvokimą, tvirtesnį finansinį pagrindą ir labiau apibrėžtus gyvenimo tikslus.
Tačiau „vyresnis – geresnis“ ne visada galioja visoms amžiaus grupėms. Sociologo Nicholaso Wolfingerio tyrimai rodo, kad poros, kurios tuokiasi po trisdešimt penkerių, turi didesnę skyrybų riziką nei tos, kurios susituokia vėlyvoje dvidešimties metų pabaigoje.
„Auksaplaukės teorija apie santuoką“
N. Wolfingeris išanalizavo 2006–2010 m. santuokų ir skyrybų duomenis ir padarė išvadą: optimalus amžius santuokai yra nuo 28 iki 32 metų. Tie, kurie tuokiasi anksčiau ar vėliau, susiduria su didesne skyrybų tikimybe – šią tendenciją mokslininkas patvirtino ir vėlesnėse analizėse.
Jis šį reiškinį vadina „Auksaplaukės teorija apie santuoką“ – nei per anksti, nei per vėlai, o būtent laiku. Jo tyrimai rodo: tuokiantis iki 19 metų santuokoms po penkerių metų tenka net 38 proc. skyrybų rizika, poroms ankstyvame dvidešimtmetyje – 27 proc., 25–29 metų amžiaus poroms ji sumažėja iki 14 proc., o 30–34 metų – iki vos 10 proc. Vėliau tikimybė vėl šiek tiek padidėja.
Amžius – dar ne viskas
Kodėl ši tendencija egzistuoja, dar nėra iki galo aišku. Tačiau neabejotina, kad ilgalaikis santuokos stabilumas priklauso ne tik nuo amžiaus. Konfliktų sprendimo gebėjimai, bendravimas, intymumas, bendros vertybės ir gyvenimo tikslai – visa tai vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį.
Nors statistiškai idealus santuokos amžius yra 28–32 metai, tikrasis laimės rodiklis – ar jūsų ir jūsų partnerio pasirinktas laikas yra teisingas būtent jums.
