Sekite 15min Google
Pokalbis prasidėjo nuo klausimo, kaip Saulius norėtų būti pristatomas – kaip radijo laidų vedėjas ar kaip tėtis. Jo atsakymas atskleidė aiškią vertybinę poziciją: tėčiu žmogus yra visą laiką, o darbas užima tik dalį gyvenimo. Vis dėlto pašnekovas su šypsena pripažino, kad viešumoje profesinės pareigos dažniausiai laimi prieš šeiminį vaidmenį.
Saulius tėčiu tapo būdamas 39-erių. Paklaustas, kodėl šiandien žmonės, regis, vis dažniau šeimos kūrimą atideda vėlesniam laikui, jis svarstė, kad tam įtakos gali turėti gyvenimo būdas, aplinka ir artimųjų pavyzdys. Jo manymu, spaudimas susilaukti vaikų tam tikru metu nėra toks stiprus, be to, draugų rate dažnai susiklosto panašios gyvenimo aplinkybės.
Vis dėlto Saulius nevadina savo šeimos istorijos pavėluota. Anot jo, nėra tokio dalyko kaip „vėluoti“, jeigu vaikas gimsta tada, kai šeima tam pasiruošusi. Svarbiausia – sutikti tinkamą žmogų ir pačiam pajusti, kad atėjo metas kurti šeimą.
„Aš pajaučiau, kad mes esame pasiruošę šeimai. Kai visiškai pasiruošę – ir pirmyn“, – apie sprendimą susilaukti vaiko pasakojo jis.
Pirmieji metai – išbandymas ne tik kaip tėvams, bet ir kaip porai
Saulius neslėpė, kad pirmieji tėvystės metai buvo sudėtingiausi. Nors dažnai sakoma, kad išgyvenus pirmuosius metus vėliau viskas tampa lengviau, svarbiausiu iššūkiu jam tapo ne vien bemiegės naktys ar kasdienė vaiko priežiūra: kur kas sunkiau buvo išsaugoti poros santykius.
„Sunkiausia mums su žmona buvo nesugriauti savo santykio“, – atvirai pripažino pašnekovas.
Pasak jo, gimus vaikui šeimoje atsiranda daugybė naujų emocijų, nuovargio ir situacijų, kuriose norisi reaguoti impulsyviai. Mažas vaikas, žinoma, dėl to nekaltas – jis tiesiog yra vaikas, kuriam reikia nuolatinio dėmesio, tačiau tėvams tenka išmokti susitvarkyti su savo pačių reakcijomis, nuovargiu ir lūkesčiais.
Sauliui ir žmonai Gabrielei padėjo ne profesionalų konsultacijos, o sąmoningas darbas su santykiais, atviras bendravimas ir artimųjų pagalba. Prie šeimos kasdienybės prisidėjo ir mamos, tačiau svarbiausia, pasak pašnekovo, buvo gebėjimas kalbėtis tarpusavyje ir išgirsti, kaip jaučiasi kitas.
Jis pabrėžė, kad ypač svarbu suprasti, jog moteriai pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais dažnai tenka didesnis fizinis ir emocinis krūvis, todėl vyrui svarbu ne tik matyti, kad žmonai sunku, bet ir ieškoti konkrečių būdų, kaip jai padėti.
„Jeigu būtume nebendravę ir neįsiklausę vienas į kitą, ko mes norime, būtų buvę visai kitaip“, – svarstė Saulius.
Tėvystės atostogos padėjo pamatyti visą dieną
Saulius pasinaudojo tėvystės atostogomis ir šiandien tai vadina didele privilegija. Jis pastebi, kad iš savo pažįstamų rato nedaug vyrų gali pasakyti, jog taip pat buvo išėję tėvystės atostogų – vieni nenori, kitiems tokios galimybės nesuteikia darbo aplinkybės.
Tiesa, jo atostogos nebuvo visiškai atsietos nuo darbo. Kadangi Saulius dirba radijuje, rytais dar turėdavo profesinių įsipareigojimų, tačiau didžiąją dienos dalį galėdavo praleisti su sūnumi.
Būtent ši patirtis leido geriau suprasti, ką reiškia visą dieną rūpintis mažu vaiku. Įprastai išėjęs į darbą ir vakare grįžęs tėtis pamato tik dalį šeimos kasdienybės – vakaro rutiną, žaidimus, vakarienę, o štai būnant su vaiku visą dieną tenka išgyventi visą jo emocijų amplitudę: nuo džiaugsmo iki ašarų, nuo smalsumo iki nuovargio.
„Visa emocijų amplitudė – nuo linksmo iki dešimt kartų verkiančio vaiko – tu viską išgyveni“, – pasakojo jis.
Pašnekovas juokavo, kad po tokios dienos vakare nebelieka nei noro įsijungti serialą, nei prisėsti prie žaidimų konsolės. Kartais didžiausia vakaro prabanga tampa puodelis arbatos ir galimybė ramiai nueiti miegoti.
Jaunesni tėvai nebūtinai geresni
Laidos vedėjui pasiteiravus, ar Saulius nejaučia, kad vaiką augina būdamas vyresnis nei daugelis pirmą kartą tėvais tampančių vyrų, jis svarstė dvejopai. Fiziškai, žinoma, kartais jaučia amžių – norint suspėti paskui mažylį, reikia sportuoti ir rūpintis savo savijauta. Vis dėlto viduje jis nesijaučia mažylio susilaukęs „per vėlai“.
Jo manymu, tėvystės tinkamumas nėra tiesiogiai susijęs su konkrečiu amžiumi. Daug svarbiau – žmogaus savijauta, pasirengimas ir noras būti tėčiu.
Pokalbyje nuskambėjo ir įdomus vedėjo pastebėjimas: jaunesni tėvai galbūt drąsiau elgiasi su vaikais, suteikia jiems daugiau laisvės, nes dar neturi sukaupę tiek baimių ir išankstinių nuostatų. Kartu buvo svarstoma, kad gausybė informacijos, knygų ir patarimų ne visada padeda – kartais jie tik dar labiau apsunkina sprendimus.
Saulius pripažino, kad pats norėtų sūnų auginti kiek kitaip, nei buvo auginamas jis. Jo vaikystėje nebuvo itin griežtos kontrolės, tačiau tėvai ir artimieji stengėsi parodyti tinkamą kryptį, sudominti, padėti mokytis. Šiandien jis norėtų savo vaikui suteikti daugiau laisvės ir mažiau baimės.
Ekranai namuose – kuo vėliau, tuo geriau
Viena įdomesnių pokalbio temų tapo vaikų santykis su ekranais. Saulius atskleidė, kad jų šeimoje sūnus kol kas ekranų nežiūri. Televizorius namuose įjungiamas retai, o telefonas ar planšetė nėra naudojami kaip būdas vaikui užimti.
Pašnekovas prisiminė kelionę į Maltą, kur jį nustebino vaizdas: tėvai stumia vežimėlį nuostabiu pajūriu, aplink – palmės, saulė ir jūra, tačiau mažylis vežimėlyje žiūri į planšetę: toks kontrastas pasirodė liūdnas. Panašų jausmą jam kelia ir restoranai, kuriuose vaikai valgo įnikę į ekranus, nors pati galimybė pavalgyti ne namuose galėtų būti jiems smagi patirtis.
Jo šeimos pasirinkimas – kuo ilgiau išlaikyti ekranų ribą. Saulius mano, kad svarbu stebėti ne tik tai, kiek laiko vaikas praleidžia prie ekrano, bet ir kaip lengvai gali nuo jo atsitraukti. Jeigu vaikui sunku sustoti, verta rimtai apsvarstyti visišką ekranų atsisakymą.
Tačiau čia yra viena svarbi sąlyga: tėvai turi laikytis tų pačių taisyklių. Jeigu vaikas negali naudotis telefonu, o mama ar tėtis nuolat žiūri į savo ekraną, jam natūraliai kils klausimas, kodėl negalima jam.
Šeimos darbai pasidalija natūraliai
Kalbėdamas apie kasdienybę namuose, Saulius pasakojo, kad šeimoje darbai pasiskirstę gana natūraliai. Žmona dažniau rūpinasi sūnaus pusryčiais ir pietumis, o jis – vakariene, tačiau yra ir tokių namų ruošos darbų, kuriuos kiekvienas renkasi pagal savo pomėgius.
Pavyzdžiui, Sauliui patinka lyginti drabužius. Jis net juokavo, kad šis darbas jam primena meditaciją, o žmona lyginimo visiškai nemėgsta, todėl šeimoje nereikia griežtai dalytis pareigomis ar skaičiuoti, kas ką padarė – svarbiau, kad abu rastų tai, ką gali ir nori prisiimti.
Laisvalaikiui Saulius mieliau renkasi ne ramų vakarą namuose, bet išvyką su šeima. Jis prisipažino nuolat skatinantis žmoną kur nors važiuoti, eiti į mišką ar pažinti naujas vietas, nepaisant oro sąlygų. Jo įsitikinimu, blogo oro nėra – yra tik netinkama apranga.
Vyras pasakoja, kad ateityje jis jau įsivaizduoja bendrus žygius, plaukimą baidarėmis ir vakarus prie laužo. Panašu, kad sūnaus laukia aktyvus laikas su tėčiu, kuriam nuotykių planų netrūksta.
Svarbiausias patarimas kitiems tėčiams – mažiau ego, daugiau pokalbių
Pokalbio pabaigoje Sauliaus buvo paprašyta pasidalyti svarbiausiu patarimu kitiems tėčiams. Jo atsakymas – paprastas, bet reikalaujantis nemažai pastangų: kalbėtis su žmona, dirbti su savimi ir išmokti atidėti į šalį savo ego.
Pašnekovas ragino nepamiršti, kad pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais moteriai dažnai tenka didesnė našta – ji maitina, keliasi naktimis, patiria fizinį nuovargį. Todėl vyrui svarbu ne tik vertinti savo paties pastangas, bet ir sąmoningai pamatyti, kiek daug daro partnerė.
Saulius taip pat prisipažino, kad ne visos vaikų auginimo knygos jam tiko. Pradėjęs skaityti vieną, jis suprato, kad pateikiami patarimai neatitinka jų šeimos situacijos, todėl knygą padėjo į šalį. Jo manymu, kiekvienas vaikas skirtingas, todėl universalaus auklėjimo recepto nėra. Tėvams tenka stebėti savo vaiką, bandyti, mokytis iš patirties ir atrasti tai, kas veikia būtent jų šeimoje.
Tai nereiškia, kad žinios ar specialistų patarimai nereikalingi, tačiau aklai vadovautis kiekviena perskaityta taisykle taip pat neverta. Svarbu gebėti atsirinkti, pasitikėti savo sprendimais ir nepamiršti, kad tėvystė yra nuolatinis mokymasis.
Juk vaiko auginimas nėra vieno žmogaus atsakomybė. Tai bendras šeimos kelias, kuriame svarbu ne siekti tobulumo, o mokytis būti komanda.
