Sekite 15min Google
Laidoje „Dar geresnis tėtis“ viešėjęs grupės „Pikaso“ narys, renginių vedėjas ir dviejų sūnų tėtis Haroldas Šklėrius atvirai pasakojo apie kasdienius tėvystės iššūkius, santykius su vaikais ir svarbiausią pamoką, kurią išmoko per daugiau nei vienuolika tėvystės metų.
Vaikai auga, o kartu keičiasi ir tėčio vaidmuo
Haroldo sūnums – vienuolika ir devyneri metai. Kaip pats pastebi, tėvystė nėra nekintantis vaidmuo: vaikams augant, keičiasi ir tai, ko jiems reikia iš tėvų. Kol vaikai maži, galima svajoti apie dieną, kai su jais bus galima kalbėtis apie viską, dalytis patirtimis ir kartu leistis į nuotykius, tačiau šis etapas ateina greičiau, nei atrodo, o vaikams augant jų savarankiškumas didėja.
„Yra žmonių, kurie jau užauginę vaikus ir sako: mėgaukis, nes paskui neturėsi. Ir iš tikrųjų ateina tas supratimas, kad vaikai tolsta. Kuo toliau, tuo labiau. Norisi ne sustabdyti tą procesą, o tiesiog pajausti tėvystės džiaugsmą“, – pasakojo Haroldas.
Vis dėlto kasdienybė ne visada primena gražią šeimos nuotrauką. Joje netrūksta nesutarimų, mokyklinių rūpesčių, namų darbų, pareigų derinimo ir situacijų, kai atrodo, kad viena problema išspręsta, o jau atsirado kita. Haroldas juokauja, kad namuose ramybė – gana retas reiškinys, tačiau pamažu išmoko į kasdienius iššūkius žvelgti kitaip.
„Paskutiniu metu pradėjau mėgautis net tomis problemomis“, – prisipažino jis. Toks požiūris nereiškia, kad sunkumai tampa nesvarbūs. Veikiau tai supratimas, kad vaikui maža nesėkmė ar konfliktas gali atrodyti kaip didžiulė problema, net jei suaugusiajam situacija atrodo visai paprasta. Todėl svarbu neskubėti nuvertinti vaiko išgyvenimų ir prisiminti, kad jam reikia laiko su jais susitvarkyti.
„Tai tu norėtum, kad ir man lygiai taip pat sunku būtų?“
Vienas didžiausių tėvystės iššūkių – neperkelti savo vaikystės patirčių į vaikų gyvenimą. Haroldas prisimena, kad pats su tėvais turėjo gerus santykius, todėl natūralu, jog kartais norisi savo sūnums perduoti tai, kas atrodė prasminga ir teisinga jam pačiam, tačiau ilgainiui jis suprato, kad vaikų gyvenimas neturi būti jo paties vaikystės kopija.
Kalbant apie mokslus ir pagalbą vaikams, laidos vedėjas prisiminė taiklią mintį, kurią išgirdo iš savo dukros: „Tai tu norėtum, kad ir man lygiai taip pat sunku būtų?“ Šie žodžiai privertė susimąstyti, kodėl kartais suaugusieji tikisi, kad vaikai patirs tokius pačius sunkumus, kokius teko įveikti jiems patiems.
„Vaikai kartais labai gerai atveria akis. Jų gyvenimas lengvesnis. O kas negerai, kad jų gyvenimas lengvesnis? Puiku, džiaugtis reikia“, – kalbėjo jie.
Pasak Haroldo, tėvams taip pat reikia mokytis sąmoningumo. Užuot kartojus „man tavo amžiuje buvo kitaip“ ar priekaištavus, kad vaikas kažko nesugeba taip, kaip suaugusiajam atrodo tinkama, verta pagalvoti, kokios pagalbos jam iš tiesų reikia. Tai nereiškia, kad vaikams neturi būti keliami reikalavimai ar nustatomos ribos, tačiau auklėjimas neturėtų virsti nuolatiniu lyginimu su tėvų patirtimi.
Kai svarbiau ne nubausti, o išgirsti
Ypač daug kantrybės prireikia tuomet, kai vaikas sunkiai susikaupia, greitai reaguoja ar nepadaro to, ko iš jo tikimasi. Haroldas pasakojo, kad vienam jo sūnų sunkiau išlaikyti dėmesį, todėl namų darbų ruošimas kartais virsta visai kitomis veiklomis. Užuot atlikęs užduotis, vaikas gali susidomėti šalia esančiais daiktais ar pradėti konstruoti ką nors naujo.
Jų gyvenimas lengvesnis. O kas negerai, kad jų gyvenimas lengvesnis?
Iš pradžių tokios situacijos keldavo susierzinimą. Atrodydavo nesuprantama, kaip galima taip greitai pamiršti, ką reikėjo ką tik padaryti, tačiau Haroldas stengiasi keisti savo reakciją ir vengti žodžių, kurie vaikui galėtų suformuoti jausmą, kad jis nuvilia tėvus. „Labai stengiuosi to atsisakyti, nors ne visada pavyksta“, – pripažįsta.
Kai emocijos įkaista, Haroldas stengiasi leisti vaikui šiek tiek pabūti su savimi ir nusiraminti, nesukeliant papildomo kaltės jausmo ir tik vėliau grįžtama prie pokalbio bei bandoma išsiaiškinti, kas nutiko. Jam svarbu, kad vaikas suprastų: net jei elgesys buvo netinkamas, tai dar nereiškia, kad jis pats yra blogas. „Nėra čia tragedija, kas įvyko. Mes kalbamės, nesipykstame. Pabandyk nurimti“, – taip savo požiūrį į sudėtingas situacijas apibūdino Haroldas.
Toks požiūris reikalauja pastangų ir iš suaugusiojo. Kartais tėvai taip susitelkia į norą būti išgirsti, kad patys nustoja klausytis. Haroldas pripažino, jog ir jam teko pastebėti, kad ginčo metu dažnai laukiame savo eilės pasisakyti, užuot iš tikrųjų įsiklausę į tai, ką sako vaikas.
Ekranų taisyklės – ne tik draudimai
Šeimoje auginant mokyklinio amžiaus vaikus, ne mažiau svarbu susitarti ir dėl technologijų naudojimo. Haroldo sūnums nustatytas maždaug dviejų valandų per dieną laikas asmeninėms veikloms prie ekranų, nors mokymuisi skirtas laikas į šią ribą ne visuomet telpa.
Tėtis pripažįsta, kad laikytis susitarimų ne visada paprasta. Vaikams sunku laiku sustoti, ypač įsitraukus į žaidimą, todėl būtent šioje srityje jis stengiasi būti griežtesnis. Vis dėlto jis stengiasi, kad taisyklės nevirstų vien staigiais draudimais ir bausmėmis.
Haroldas prisimena savo vaikystę, kai šeimoje itin svarbus buvo pasitikėjimas. Jei būdavo sutarta, kada reikia grįžti namo, susitarimo buvo laikomasi, o prireikus buvo galima paskambinti tėvams ir paprašyti leisti pabūti ilgiau. Šią patirtį Haroldas norėtų perduoti ir savo vaikams – kad jie mokytųsi laikytis susitarimų ne vien iš baimės būti nubausti, bet ir todėl, kad supranta pasitikėjimo svarbą.
Todėl kartais, jo manymu, geriau skirti vaikui kelias papildomas minutes ir leisti užbaigti pradėtą veiklą, nei staiga nutraukti ją pačiame įkarštyje. Tai nereiškia, kad taisyklių nereikia laikytis. Svarbu, kaip jos įgyvendinamos ir ar vaikas jaučiasi gerbiamas net tada, kai jam tenka nusivilti.
Svarbiausia – kokius žmones užauginsime
Paklaustas, kokius savo sūnus norėtų matyti suaugusius, Haroldas nesureikšmino konkrečios profesijos, karjeros krypties ar gyvenamosios vietos. Jam svarbesnės vertybės, kurios padėtų vaikams kurti santykius su kitais ir atsakingai priimti sprendimus.
„Man svarbiausia, kad jie, siekdami savo tikslų, neliptų ant kitų žmonių galvų, kad būtų sąžiningi, nevogtų“, – sakė jis, pabrėždamas, jog vaikams nenorėtų primesti ir savo paties neįgyvendintų svajonių.
Haroldas neslepia, kad, kaip ir kiekvienas tėtis, yra padaręs klaidų, tačiau žvelgdamas į savo tėvystę jaučia pasitenkinimą ir supranta, kad nebūtina iš anksto suplanuoti viso vaikų gyvenimo. Kur kas svarbiau padėti jiems užaugti žmonėmis, kurie gerbia kitus, geba prisiimti atsakomybę ir patys pasirenka savo kelią.
Paklaustas, kokia tėvystės pamoka jam pačiam buvo svarbiausia, Haroldas grįžo prie paprasto, bet ne visuomet lengvai įgyvendinamo dalyko – gebėjimo klausytis. „Didžiausias atradimas pačiam buvo labai paprastas ir tikrai padeda bendraujant su vaikais – tiesiog stengtis išgirsti, ką jie sako“, – kalbėjo jis.
Kartais vaikas sako, kad jam skauda, tačiau tikroji priežastis gali būti visai kita, nei mano suaugusysis. Kartais jam reikia ne greito sprendimo, pamokslo ar paaiškinimo, o kelių minučių nedalomo dėmesio. Haroldo įsitikinimu, toks pokalbis gali padėti išvengti kur kas didesnių nesusipratimų ateityje. „Kartais penkios ar dešimt minučių, skirtų dėmesiui tuo metu, kai vaikas skundžiasi ar nori kažką pasakyti, gali labai daug pakeisti“, – pabrėžė jis.
Tėvystė, pasak Haroldo, nėra finišo linija, kurią pasiekus galima paskelbti, kad viską padarei teisingai. Tai nuolatinis santykio kūrimas, kuriame svarbu ne tik auklėti, bet ir mokytis, ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Nes vaikams reikia ne vien tėvų, kurie rūpinasi jų kasdienybe, – jiems reikia ir tėvų, pas kuriuos galima ateiti tada, kai iš tiesų sunku.
Visą pokalbį su Haroldu kviečiame žiūrėti čia:
