Būtent iš tokio suvokimo gimė Monikos Grundhauser kuriama „Šeimos dokumentika“ – vaizdo pasakojimai, kuriuose įamžinamos ne garsenybių biografijos, o paprastų žmonių gyvenimai.
„Man atrodo, kad kiekvienas žmogus yra vertas filmo. Nebūtina būti kažkuo labai nusipelniusiu. Mano senelis buvo paprastas kaimo žmogus, bet man jis buvo didvyris“, – sako Monika.
Būtent nuo vaizdo pasakojimo, kuriame filmavo savo senelį, viskas ir prasidėjo.
„Tada laukiausi savo antro vaiko. Su teta sugalvojom, kad reikia nufilmuoti senelio brolius, sesę, kuriems buvo virš 90 metų. Visus aplankėm, viską filmavom. Ir mano senelį nufilmavom taip prabėgomis. Galvojom: čia dar bet kada užsifilmuosim, nes jis buvo jauniausias vaikas. O išėjo taip, kad po mėnesio senelis mirė. Staiga ir netikėtai“, – prisimena ji.
Taip netikėtai įrašas tapo šeimos lobiu: „Metus laiko negalėjau prie tos medžiagos prieiti. Mes labai mylėjom vienas kitą. Mano sūnus nešioja jo vardą – pas mus Jonų dinastija. Senelis jo labai laukė, deja, jie nebesusitiko… Ir tada labai aiškiai supranti: nuotrauka yra viena, bet čia tu matai žmogų. Kaip jis kalba, ką mąsto, kaip juokauja. Ten jis šneka, prikolina. Ta medžiaga tapo lobiu.“
Po pirmojo filmo, atsirado užsakymų – šeimos ir giminės vaizdo pasakojimus Monika kūrė savo kaimynams, draugams. Galiausiai natūraliai atsirado „Šeimos dokumentika“ – vaizdo pasakojimai apie žmones, jų gyvenimus, giminės atmintį, santykius, laikmetį ir tai, kas dažnai lieka nepasakyta.
Nori įamžinti tai, ko nebeliks
Monika sako pastebinti, kad vis daugiau žmonių ima suprasti – šeimos istorijos nyksta greičiau, nei atrodo. Tai vis geriau supranta ir šeimos, prašančios padėti įamžinti tai, ko nebeliks.
Jos manymu, šiandien žmonės apskritai labiau atsigręžia į senus dalykus – sodybas, daiktus, pasakojimus: „Gal aš esu tokiame „burbule“, bet man atrodo, kad žmonės pajuto, jog tai – nykstantis dalykas, kurį reikia saugoti. Etnokultūra, seni pasakojimai, senos sodybos. Net senų daiktų jau nebeišmeta taip lengva ranka. Viskas įgauna kitą prasmę, ypač jeigu yra sentimentų.“
Dažniausiai dėl filmų kreipiasi artimieji – vaikai, anūkai. Patys vyresni žmonės, anot Monikos, dažnai kuklinasi, nesijaučia turintys vertingos patirties, istorijų.
„Mes, lietuviai, esam gana kuklūs žmonės. Žmogus turi ką papasakoti, bet galvoja: „Ai, kam čia reikės?“ O kai vaikai to nori, tada jis supranta, kad daro tai dėl jų“, – pastebi pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad filmo vertas nebūtinai tik visuomenei žinomas žmogus. „Man visada keldavo klausimą, kodėl filmai kuriami tik tada, kai esi kažkuo labai nusipelnęs. Bet mano senelis buvo paprastas kaimo žmogelis. Apie jį filmo niekas nebūtų kūręs. Bet man jis buvo didvyris. Šitie filmai yra apie paprastus žmones, kurie savo šeimoms yra nepaprasti“, – mintimis dalinosi Monika.
Dovana visiems
„Šeimos dokumentika“ dažnai tampa dovana jubiliejaus proga, kartais – visos giminės projektu, kartais – bandymu išsaugoti atminimą jau po netekties. Vienas įsimintiniausių Monikos darbų buvo sukurtas per laidotuves:
„Į mane kreipėsi anūkės, norėjusios išsaugoti močiutės atminimą. Tai buvo humanistinės laidotuvės, kurių metu mes kitoje erdvėje fiksavome atėjusių atsisveikinti žmonių prisiminimus. Tai buvo vienkartinis atvejis, bet išėjo labai šviesus, prasmingas filmas, parodantis, kad net jei nespėji įamžinti gyvo žmogaus, dar yra galimybė prisiminti jį, jo istoriją.“
Vis dėlto Monika pabrėžia: ji nenori kalbėti apie mirtį. Ji kalba apie gyvenimą. „Aš kalbu apie tai, kad svarbu prisiminti žmogaus, šeimos, giminės gyvenimą. Dažnai pastebiu, jog filmavimo metu, kai pamiršta, kad kamera įjungta, žmonės kartais pamiršta ir gerti, ir valgyti – taip įsijaučia į pasakojimą. Man atrodo, jiems svarbus ne tik filmas, o tai, kad gali pasakoti. Aš esu svetimas žmogus, baltas lapas. Aš jų neteisiu. Todėl jie gali išpasakoti viską. Tam tikra prasme tai terapija“, – apie filmavimą pasakojo pašnekovė.
Anot jos, „Šeimos dokumentika“ nėra greitas, trumpas, pramoginis turinys. Toks, prie kurio dauguma esame įpratę šiais skubėjimo laikais. Kad filmas liktų nesutrumpintas jai kartais tenka įtikinėti ir užsakovus. Tiesa, vėliau dėl to sulaukia tik padėkų.
„Žmonės pripratę prie trumpų trukmių, prie greito vartojimo. O jeigu žmogus man prišneka 4 valandas, aš sudėlioju pagal temas ir lieka 3 valandos, tai aš ir atiduodu 3. Kodėl mes turim trinti? Jeigu jis pasakoja, kaip su spirgais kugelį kepdavo, tai yra svarbu. Čia ne pramoga, čia archyvinis įrašas“, – įsitikinusi Monika.
Ji neslepia: dirbdama su filmuota medžiaga praleidžia daug valandų – dėlioja temas, nuotraukas, muziką, vėl grįžta prie tų pačių pasakojimų: „Yra buvęs ne vienas vakaras, kai prie kompiuterio verkiau. Girdi istoriją, kaip žmogus buvo auginamas, kokį nepriteklių patyrė, koks sunkus buvo jo kelias virstant žmogumi, ir galvoji – protu nesuvokiama, kiek daug žmogus gali pakelti.“
Dėl to šis darbas jai nėra tik paslauga. „Negali taip – padirbi, atiduodi filmą ir viso gero. Su žmonėmis lieka ryšys“, – sako ji, pridurdama, kad kartais sulaukia ir prašymų papildyti filmą, pvz., po metų.
Monika tiki, kad tokie pasakojimai ateityje taps vis svarbesni. Ir ne tik kaip šeimos filmai, bet ir kaip žinutės ateities kartoms.
„Mes turime technologijas. Fantastika, jeigu mūsų anūkai ar proanūkiai galės turėti mūsų pasakojimus! Be to, tai nuostabi galimybė žmonėms palikti tam tikrą „testamentą“. Kartais nespėjam pasakyti, atsiprašyti, padėkoti. Kartais slegia kaltė, kartais yra šeimos paslapčių. Jeigu neišdrįsti pasakyti dabar, gali bent palikti žinutę“, – kalbėjo ji.
Jos pačios patirtys išmokė, kad šeimos istorijos įamžinimas neturi būti atidėliojamas:
„Kai žmogus nebelieka, ta medžiaga tampa aukso vertės. Nors kai filmuoji, niekas negalvoja, kad čia viskas. Atrodo – dar bus laiko, reikės – papildomai pafilmuosime. Bet nėra geresnio laiko už dabartinį.“
