Tokią galimybę teikia atsigręžimas į jaukų vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur pristatytas leidinys „Sielvarto kelionės kelrodis – PERSILEIDIMAS“.
Renginyje dalyvavo Gdansko paramos po netekties centro „Emocja“, išleidusio šią knygą, projektų koordinatorė Anna Lukasiewicz ir šio centro psichologė, leidinio autorė Magdalena Mikulska.
Psichologė, jau daugelį metų dirbanti su žmonėmis, patiriančiais įvairaus pobūdžio netektis, Magdalena Mikulska dažnai susidurdavo su moterimis, išgyvenusiomis negimusio kūdikio mirtį. Kartu su bendradarbėmis jai kilo mintis suburti paramos grupę moterims, patyrusioms persileidimą.
Ir nors grupė buvo numatyta moterims, į ją prisiregistravo ir keletas vyrų. Toks vyrų susidomėjimas buvo požymis, kad persileidimas paveikia ne vien moterį. Tėvai dalijosi ir anksčiau ieškoję paramos grupių, kitokių pagalbos formų, bet niekur neradę.
Būdama psichologė, M.Mikulska sako puikiai supratusi, kad ši netektis yra kitokia, nei, tarkim, netekus sutuoktinio ar tėvų, arba ta, kurią išgyvena tėvai mirus jau gimusiam ir augintam kūdikiui. Kad ši nelaimė neretai gaubiama mitų ir paslapties.
Psichologei kilo mintis išleisti knygą „Sielvarto kelionės kelrodis – PERSILEIDIMAS“. Šis leidinys lenkų kalba pasirodė 2022 m., o lietuvių kalba – 2024 metais.
Leidinys tapo labai svarbus ne tik kiekvienam, kuriam rūpi tema, bet ir išskirtinai pravartus medikams, ypač akušeriams.
Knygos tikslas – sudaryti galimybę pačioms netektį išgyvenančioms moterims, jų partneriams, kitiems jų aplinkos žmonėms ir visai rūpestingai, atjaučiai visuomenei nesunkiai pasiekti šį metodinį leidinį ir įgyti žinių apie persileidimą išgyvenančių asmenų patirtį, poreikius, atjautaus bendravimo formas. Praktika parodė, kad leidinys tapo labai svarbus ne tik kiekvienam, kuriam rūpi tema, bet ir išskirtinai pravartus medikams, ypač akušeriams.
Persileidimas yra sudėtinga tema, apie kurią mažai kalbama, bet statistiškai net ketvirtis nėštumų baigiasi kūdikio netektimi ir yra svarbu pastebėti tuos žmones, kurie tai išgyvena. Nors kiekvienas atvejis yra skirtingas, neretai visuomenė primeta nuomonę, kaip moteris turėtų jaustis ir elgtis. Anot M.Mikulskos, žmonės, net ir vedami geros intencijos, labai įskaudina, pasakydami ką nors netinkama.
Būtent todėl į knygą surinkti mitai – populiarios, tačiau klaidingos nuomonės apie persileidimą. Jais perduodama žinutė aplinkiniams, kad nebūtinai mūsų žodžiai, kuriais norime paguosti, padėti, yra tinkami.
Mamoms ir tėčiams skirta žinutė, kad jie neturi tikėti viskuo, kas sakoma, ypač jei kas nors primesta klaidingas mintis. Dažnai žmonės mano, kad būtinai reikia ką nors pasakyti, kad sunkias emocijas tam tikri žodžiai galėtų palengvinti, bet nebūtinai tai yra tiesa. Kaip paradoksaliai beskambėtų, bet kartais geriau suprasti būtinybę patylėti, kad ta tyla pažadėtume kitam kartu eiti tuo netekties keliu.
Renginio metu pažvelgta į dabarties situaciją. Mitai iš esmės stipriai nesikeičia, tie patys vis yra atkartojami. Tačiau dabar atsiranda su moters amžiumi sietinų mitų. Dabar dažnai moterys išgirsta, kad jei būtų pagalvojusios apie nėštumą anksčiau, tai neva nebūtų persileidusios.
Ir nors mitai yra labai gajūs, o tinkamai palaikyti dėl persileidimo gedinčius asmenis visuomenė mokosi labai pamažu, bet vienas esminis pokytis įvyko: dabar apie persileidimą kalbama vis dažniau ir atviriau.
Dabar dažnai moterys išgirsta, kad jei būtų pagalvojusios apie nėštumą anksčiau, tai neva nebūtų persileidusios.
Daugiau žinomų žmonių dalyvauja pokalbių laidose televizijoje ir apie tai kalba, ir tai yra geros permainos. Kai šeimoje, savo artimiausioje aplinkoje, pasakojama apie praradimą, kitos moterys taip pat atsiveria ir pradeda pasakoti apie savo netektis. Negalima tikėtis pokyčių, jei kūdikio praradimo temos lieka šešėlyje ir apie tai nekalbama.
M.Mikulskos požiūriu, pagrindinė problema yra ta, kad persileidimas nėra laikomas mirtimi. Dėl to ši tema yra stigmatizuojama ir mažai sulaukiama pagalbos ir atjautos.
Ją sukrėtė pokalbis su akušeriais: apklausos metu akušerės įvardijusios, jog itin sunkus mėnuo buvo, kai įvyko 50 persileidimų, tačiau į tyrimo klausimą, kaip dažnai savo darbe susiduria su mirtimi, dažniausias atsakymas buvo „niekada“ arba „labai retai“. Tai buvo aiškus signalas, kad netgi medicinos personalas netraktuoja persileidimo kaip mirties fakto.
Tad situacija paradoksali, nes, viena vertus, persileisti yra natūralu, bet, kita vertus, stigmatizuojama, apgaubiama paslapties šydu. Moteris gali išgyventi emocijų sumaištį: ar galiu sielotis, ar negaliu, kaip elgtis?
Pagrindinė problema yra ta, kad persileidimas nėra laikomas mirtimi. Dėl to ši tema yra stigmatizuojama ir mažai sulaukiama pagalbos ir atjautos.
Nemokame kalbėti apie mirtį, nemokame kalbėti apie gedulą, apie emocijas, apie pagalbą – niekas mūsų to nemoko. Mirtis mus baugina, o vaiko mirtis neatitinka šio pasaulio loginės sekos, todėl nežinome, kaip šia tema kalbėti.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad netgi nėra sąvokos apibūdinti asmenims, kurie praradę vaiką. Yra žodžiai „našlė“, „našlys“, po tėvų mirties vaikai lieka „našlaičiai“, o aptariamai tapatybei nusakyti sąvokos nėra. Kol nemokame kalbėti nei apie mirtį, nei apie persileidimą, sudėtinga tikėtis empatiškos visuomenės, kuri moka su gedinčiu žmogumi būti ir jį paguosti.
Nei motinai, nei tėvui nėra svarbu, kelintą nėštumo savaitę įvyko persileidimas – tai netektis, kurią jie išgyvena. Bus paprasčiau įveikti mitus, jei aiškiai kalbėsime, kad tėvai prarado vaiką, o ne ląstelių darinį, kaip kartais yra sakoma.
Dažnai persileidimą patyrusios moterys netgi klausia, ar gali vadintis mama, ar gali švęsti Motinos dieną. Taip! Reikėtų įsisąmoninti, kad vaikelio atsiradimo momentas yra nėštumo pradžia, nuo jo ir tampama motina ar tėvu. Tėvais ir liekama.
Knygoje yra atskiras skyrius, kuris skirtas sielvartaujančiuosius palaikantiems asmenims. Tai žinia apie pagalbą rūpinantis kūnu, emocijomis, suvokimu. Todėl viešnių pasiteirauta, kokios dvasinės praktikos padeda ugdytis atjautą, stiprinti ir tų, kurie gedi, dvasią.
Svarbu suprasti, kad kiekviena netektis individuali. Kalbant apie dvasingumą – pats netekties fakto išgyvenimas yra labai stipri dvasinė praktika. Kai galvojame apie tėvus, netekusius savo vaikų, suprantame, kad jų tėvystė išskirtinai sunki. Tai tėvystė be fizinio dėmens. Tėvystė, kurią išgyvenant, kūdikis nebus laikomas ant rankų, priglaustas. Tai dvasinė tėvystė.
Moteris, kuri praranda vaiką, niekada to nepamiršta. Nesvarbu, kiek laiko praeitų. Jos dvasingume, jos sąmonėje vaikas yra gyvas. Tai, ką galima padaryti, – pasirūpinti, kad vaikelis atsirastų mūsų artimųjų sąmonėje. Tokios praktikos gali būti vardo kūdikiui suteikimas, kapo lankymas ir priežiūra, bet visų pirma svarbu kalbėtis apie tai, kad šis vaikelis buvo ir tebėra šeimos narys. Jei išgyveni netekties kančią, gedulas, galima sakyti, yra dvipusis. Vienoje pusėje yra tavo skausmas, o kitoje yra tavo meilė.
Knygą į lietuvių kalbą išvertusi, viešnias į šį pristatymą pakvietusi asociacija „Angelų mamos“ kasmet kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į ritualų svarbą ir vertę. Pavyzdžiui, uždegti žvakelę, parašyti laišką kūdikiui ar pan. Šiais metais spalio 9–15 d., Nėštumo ir kūdikio netekties savaitę, vykdyta akcija „Netektis keičia meilės formą – ritualai padeda išsaugoti ryšį“.
Viešnios taip pat buvo paprašytos pasidalyti veiksmingais ritualais, praktikomis. Vienas iš tokių – „Drugelio efektas“. Tai yra žygis, dėkojant už netekto vaiko gyvybę. Sakoma, kad drugelio sparnų plasnojimas gali sukelti cunamį kitoje žemės rutulio pusėje. Mūsų dėkingumas toks pat galingas.
Prieš saulei pakylant su vaikų netekusiais tėvais ir juos palaikančiais asmenimis susitinkama paplūdimyje ir einama pakrante, veidu į rytus, į kylančią saulę. Tai simbolis, kad einama iš tamsos į šviesą, iš skausmo į dėkingumą ir meilę. Paplūdimyje, prie jūros, prieš saulei pakylant visi sustoja ratu ir klauso dėkingumo už netekto vaiko gyvenimą meditacijos, nesvarbu, kiek ilgai jo gyvenimas truko.
Jodvi savo darbe dažnai iš tėvų girdi klausimą: „Kokia prasmė, kad mano vaikas mirė?“ Atsako, kad prasmės reikia ieškoti ne mirtyje, o gyvenime, nesvarbu, kiek jis truko.
Knyga „Sielvarto kelionės kelrodis – PERSILEIDIMAS“ yra pasiekiama viešosiose bibliotekose, internetu https://ibiblioteka.lt/metis/. Taip pat susidomėjusieji gali kreiptis į asociaciją „Angelų mamos“ elektroniniu paštu.
