Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 29d. 21:01

Situacija – negalime susilaukti vaikų: kada pora savo šansus laidoja anksčiau laiko, o kada verta susirūpinti

Nėštumo testas Ypatingos
123RF.com nuotr. / Nėštumo testas

Aplink vis girdinti nerimą keliančias istorijas, kiek daug porų susiduria su iššūkiais bandydami susilaukti vaikų, turbūt ne vienai šmėsteli mintis: o kas, jei ir man nepavyks? Tiesa ta, kad pastoti nėra taip lengva, kaip mums buvo aiškinama mokykloje. Tačiau ir susidūrus su nesėkmėmis, nereiktų pulti į paniką – pasak medicinos psichologės Evelinos Sabaitytės, kartais kliūtys slypi mūsų galvose, o nereikalingas svaidymasis terminu „nevaisingumas“ viską tik pablogina.

Turbūt ne viena moteris yra susidūrusi su panašia situacija – iš pradžių iš aplinkos pasigirsta klausimai „tai kada vestuvės?“, susituokus – „tai kada vaikai?“, o dar, žiūrėk, kai visi artimiausi draugai jau ima lauktis atžalų, mama mesteli komentarą „tavo metų jau antrą vaiką gimdžiau“, galiausiai per televizorių išgirsti, kad „geriausia gimdyti iki 30-ies“...

Puiku, jei sugebi į panašius komentarus nekreipti dėmesio ir apie vaikus dar negalvoji. Tačiau bent įsivaizduokite, ką išgyvena moterys, kurioms ne tik nepavyksta pastoti, bet dar turi nuryti tokias replikas.

Jau ne vienerius metus į krizę puolusias poras konsultuojanti Santaros vaisingumo centro medicinos psichologė Evelina Sabaitytė pripažįsta, kad aplinka kartais gali būti negailestinga. Tačiau lygiai taip pat pasitaiko moterų, kurios puola į neviltį ar save nurašo, kai dar toli gražu ne viskas prarasta.

„Statistika iškalbinga – kas ketvirta vaisingo amžiaus pora susiduria su sunkumais susilaukti vaikų. Galbūt skaičiai atrodo gąsdinančiai, tačiau kita vertus, jie tik įrodo, kad nereikia tikėtis sėkmės vos tik pabandysite pastoti, – sako E.Sabaitytė.

– Nepavykus susilaukti vaikų, nebijokite kreiptis į specialistus. Tai jokiu būdu dar nereiškia, kad esate nevaisinga. Priemonių ir metodų, kaip spręsti problemą, yra – taip kad nėra, ko delsti.“

Mokykloje dažnai daroma klaida sukuriant įspūdį, kad pastoti yra labai lengva. Kas ketvirta vaisingo amžiaus pora susiduria su sunkumais susilaukti vaikų.

Ką iš tiesų išgyvena moterys, kurioms nepavyksta pastoti, kokį vaidmenį šioje situacijoje turėtų atlikti vyras ir kokie stebuklai gali įvykti – su projektu YPATINGOS dalijasi medicinos psichologė E.Sabaitytė.

– Turbūt dauguma galvoja, kad vos tik nuspręs, jog jau laikas šeimoje vaikams, po pirmos nakties ims ir pastos. Visgi realybė yra visai kitokia.

– Mokykloje dažnai daroma klaida sukuriant įspūdį, kad pastoti yra labai lengva. Todėl pirmas nesėkmingas bandymas jau moteriai tampa pirma krize. Tačiau tiesa tokia, kad tikimybė pastoti pirmą mėnesį sveikai, jaunai moteriai yra vos 12 procentų, per metus – 35 proc. Kuo moteris vyresnė, šansai mažėja – persiritus per 35-erius pastoti tikimybė krenta iki 15–20 proc.

Kai kurie autoriai rašo, jog kiekvieną mėnesį sulaukus mėnesinių ir nepavykus pastoti, moterys gedi panašiai kaip netekus artimo žmogaus. Kiekvieną mėnesį jos netenka vilties turėti vaikų.

Tačiau jei esate moteris iki 35-erių – ginekologas jums pasakys: ramiai, metus bandykite, jei nepavyks, grįžkite. Nepavykus, eisite pas vaisingumo specialistą ir imsite spręsti problemos. Bet tai dar nereiškia, kad esate nevaisinga.

Reikia aiškiai atskirti terminus. Nevaisingumas – kai moterys neturi gimdos, kiaušidžių – tai yra pastojimui būtinų dalykų. Tačiau turinčioms reikalingus organus vilties dar yra, tai yra tik vaisingumo sutrikimas.

Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sabaitytė
Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sabaitytė

– Bet kuriuo atveju, pripažinti sau ir žengti žingsnį pas vaisingumo specialistą turėtų būti labai sudėtinga.

– Visuomenė baidosi ir gėdijasi nevaisingumo temos, nes galvoja, kad viskas, baigta, nėra jokių šansų. Tačiau net mano pačios atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvos moterų, kurios kreipiasi į gydytojus pagalbos, emocinė būklė yra geresnė nei tų, kurios nieko dėl šios problemos nedaro.

Taip, mes dažnai bijome gydytojų ir jų diagnozių, bet atėję pas juos, mes gauname vilties, jie pasiūlo kelią, kaip tą ribotumą apeiti.

Nepavykus pagalbinio apvaisinimo procedūrai, savo žmonai jis pasakė: eik, tik nenoriu žinoti, pas ką. Šiuo metu jis augina sūnų. Kaip savo.

– O kaip yra vyrų atveju?

– Vyrų atveju, tai yra vyriškumo pažeidimas. Klientai prisipažįsta, kad būna ypač sunku, kai jie jau ir taip prisikankina dėl to, kad jų spermos kokybė prastesnė, bet dar iš aplinkos sulaukia replikų: tai ką, tuščiais šaudai, kad vaikų neturite? Tai yra žiauriai sunku.

Kol kas yra labai mažai galimybių pagerinti vyrų spermą – yra papildai, sveikesnis gyvenimo būdas, bet ne visada tai duoda rezultatų. Todėl manau, kad vyrai šiuo klausimu išgyvena didesnę krizę. Dažna problema, kad jie bando „vyriškai“ laikytis ir toliau, atvirai nekalbėdami su specialistais, jausdami kaltę prieš žmoną.

Esu konsultavusi vyrą, kuris su žmona bandė pagalbinį apvaisinimą, tačiau procedūra nepavyko dėl jo vaisingumo sutrikimo. Vėl imtis šios procedūros jiems buvo per brangu, todėl savo žmonai jis pasakė: eik, tik nenoriu žinoti, pas ką tu eini. Šiuo metu jis augina sūnų. Kaip savo.

123RF.com nuotr./Kalėdų rytas
123RF.com nuotr./Kalėdų rytas

– Sakote, kad susidūrus su panašiais iššūkiais labai svarbu kalbėtis. Ką išgyvena į jus besikreipiančios pacientės?

– Vis dar daugeliui psichologinė pagalba yra tabu. Labai maža dalis moterų, atėjusios į vaisingumo centrą, kreipiasi psichologinės pagalbos. Daug kam atrodo, kad pastojimas, nėštumas priklauso tik nuo fizinės būklės.

Į mane kreipiasi moterys, kurioms nepasiseka pagalbinio apvaisinimo procedūra arba kurios jos bijo. Vidinė nuostata, baimės, visuomenės spaudimas, neva „tu netikra moteris, nes nesugebi natūraliai pastoti“, neleidžia ryžtis procedūrai. Kita vertus, visa tai lydi ir didelė viltis su baime „o kas, jei ir dabar nepavyks“.

Mane rekomenduoja gydytojai ir tais atvejais, kai mato, kad pacientei trūksta emocinio stabilumo. Yra tyrimų, kurie sako, kad 40 proc. nevaisingumo priežasčių yra psichogeninės kilmės. Yra ir tokių, kurie sako, kad psichoterapiją išbandžiusių porų pastojimo tikimybė yra dvigubai didesnė nei tų, kurios to neišbandė.

Psichoterapiją išbandžiusių porų pastojimo tikimybė yra dvigubai didesnė, nei tų, kurios to neišbandė

Taip pat pasitaiko moterų, kurios netiki, kad joms pavyks, bet fiziškai eina į procedūrą. Jų gyvenimas yra susiaurėjęs ir sukasi tik apie norą turėti vaikų, jos spinduliuoja beviltiškumu.

Vida Press nuotr./Nuovargis
Vida Press nuotr./Nuovargis

Kitos moterys būna praėjusios ilgą vaisingumo sutrikimų gydymo kelią ir tapusios kovotojomis – kovoja už būsimus vaikus arba prieš savo nevaisingumą.

Kai kurios jaučiasi nevertos turėti vaikų – jos kaltina save, kad kažkada vyrui pasakė, jog atžaloms ne laikas, kad gėrė kontraceptines tabletes, ir dabartinius sunkumus pastoti priima kaip bausmę. Būna moterys prisipažįsta, kad taip pavargsta darbe, kad į namus jas turi užnešti vyras. Ar toks nualintas kūnas turi savyje resursų užauginti gyvybę?

– Psichologinė būsena gali tiek daug lemti?

– Iš praktikos žinau istoriją, kai moteris bandė su vyru susilaukti vaikų, ir kaip sakant, užkibo tik tada, kai jie išvažiavo atostogų, kai ji pamatė, kaip vyras gražiai elgiasi su pirmagime. Tada ji pasijautė saugi ir grįžo su teigiamu nėštumo testu.

Apie saugumą konsultacijų metu kalbu labai daug. Kaip pavyzdį imkime triušį – gyvūną, kuris dauginasi daug ir paprastai. Ar jūs galite įsivaizduoti triušį, kuris daugintųsi, kai prieš jį stovėtų vilkas arba kažkur netoliese šnarėtų krūmai? Automatinė kūno reakcija yra kaukis arba bėk. Ir kai mes bijome – nėštumo, nesėkmės, procedūros – mūsų kūne baimė įjungia labai panašų mechanizmą.

Ar galite įsivaizduoti triušį, kuris daugintųsi, kai prieš jį stovėtų vilkas? Kai bijome – nėštumo, nesėkmės, procedūros – mūsų kūne baimė įjungia labai panašų mechanizmą.

– Turėtų būti labai sunku įtikinti moteris galvoti visiškai kitaip, tapti kantriomis ir ramiomis.

– Iš tiesų, kai kurios pasižymi nekantrumu ir kategoriškumu, kad „man reikia vaikų“. Bet ką reiškia „reikia vaikų“? Tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti. Todėl stengiuosi moteris atvesti į sveiką būseną, kai ateina natūralus noras turėti vaikų. O ne tik tam, kad atitiktumėme standartus, pateisintumėme anytos ar mamos lūkesčius, neišsiskirtumėme iš draugų, kurie augina vaikus.

Ir tas nekantrumas savaime kelia stresą. Mano tikslas būna atvesti jas į atvirumo poziciją, galvojant, kad „aš beprotiškai noriu turėti vaikų, aš jaučiu, kad jiems galiu daug duoti, bet esu pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės“. Tai kūnui duoda atsipalaidavimą.

Dažnai duodu gamtos pavyzdį – nežydintis medis neveda vaisių – pirmiausia obelis turi praskleisti lapelius, sukrauti pumpurus, praskleisti žiedą, leisti atskristi bitei, jos nenubaidyti, apvaisinti ir tada auginti vaisius.

Ši analogija kilo iš konsultacijos, kai pas mane atėjo moteris, norinti pasidaryti pagalbinio apvaisinimo procedūrą. Jos pastojimo tikimybė buvo sąlyginai nedidelė. Tačiau ji nebetikėjo, bandymai sukėlė tiek kančios, žlugdė ją kaip moterį, ir ji nustojo žydėti. Išsikėlėme tikslą, kad ji pradėtų džiaugtis gyvenimu. Po pagalbinio apvaisinimo procedūros ji pranešė, kad laukiasi. Klausimas, kas suveikė – ar procedūra, o gal psichologinis pasiruošimas?

Bet ką reiškia „reikia vaikų“? Tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti. Todėl stengiuosi moteris atvesti į sveiką būseną, kai ateina natūralus noras turėti vaikų.

123RF.com nuotr./Nėščia moteris
123RF.com nuotr./Nėščia moteris

– Su kuriomis pacientėmis jums sunkiausia dirbti?

– Gydytojais nepasitikinčiomis moterimis, kurios pagalbinio apvaisinimo ar nėštumo laukimo metu blaškosi tarp daugybės specialistų, klinikų, nuomonių. Taip pat su tomis, kurios aktyvios forumuose ir užsiima savigyda, kuri galiausiai dar ir pakenkia.

Turėjau moterį, kuri daugiau nei 5 kartus patyrė persileidimą. Kai galiausiai pavyko susilaukti vaiko, ji prisipažino, kad paskutinį kartą bandydama galvojo, jog turbūt nebenori atžalos, jai reikėjo, kad pagaliau ta kančia baigtųsi.

– Bet kaip neprarasti vilties, kai tenka tiek kartų bandyti, išleisti kone visus savo pinigus, gal net išgyventi persileidimą?

– Gydytojai sako, kad vaikų turėjimas, dauginimasis yra instinktas. Prieš jį nepakovosi, jis natūraliai mumyse yra. Man vis dar yra mistika, kaip tas noras susilaukti vaikų moteryse gimsta, auga, atsilaiko prieš bet kokias kliūtis.

Turėjau vieną moterį, kuri daugiau nei penkis kartus patyrė persileidimą. Kai jai galiausiai pavyko išnešioti ir susilaukti vaiko, ji prisipažino, kad paskutinį kartą bandydama pagalvojo, jog turbūt nebenori atžalos, jai reikėjo, kad pagaliau ta kančia baigtųsi.

Šiame kelyje svarbiausia matyti, kiek mes pažengėme į priekį. Pavyzdžiui, žinome, kad kiaušidės, kiaušintakiai, gimda – yra, vadinasi, fiziškai galimybės turėti vaikų yra, ovuliacija vyksta. Net jei išsiaiškinome, kad ji nevyksta, tai jau yra žingsnelis į priekį.

Jei įvyksta persileidimas, mes galime žinoti preliminarią priežastį, kodėl. Toje situacijoje ir stengiamės kalbėtis – taip, labai apmaudu ir skaudu, bet mes žinome, kad vienas ar kitas dalykas tai galėjo lemti.

– Kokį vaidmenį šiame procese atlieka vyrai? Sakote, kad dažnai moterys atsiveria tik jums. Tokiu emociniu krūviu jos nepasidalija net su savo antra puse?

– Visos intervencijos, gydant nevaisingumą, būna moters kūne. Jos kiekvieną mėnesį išgyvena tikrą jausmų chaosą – kaskart pamačiusios neigiamą testą kaip amerikietiškais kalneliais nuvažiuoja žemyn.

Vyrai irgi tai išgyvena, bet kitaip. Moterys prisiriša prie motinystės instinkto, prie vaikelio iliuzijos, tačiau vyrai prie to, ko nėra matę, prisirišti negali. Jų racionalesnis mąstymas jiems leidžia šiek tiek lengviau pergyventi nesėkmę. Kita vertus, dauguma jų sako, kad privalo būti stiprūs, negali palūžti, nes turi palaikyti savo žmoną.

Dažna nuogąstauja, kad „negaliu pagimdyti savo vyrui vaikų, negaliu būti visavertė moteris, kam aš jam iš viso reikalinga, gal jis tegul susiranda kitą“. Kai moteris paskatinu pakalbėti apie tai su savo antrąja puse, didžioji dalis išgirsta: „Man taip desperatiškai vaikų nereikia, aš noriu su tavimi jų turėti, bet dėl to tavęs nemesiu“. Tai yra esminė žinutė, kurią vyras turėtų nusiųsti žmonai.

123RF.com nuotr./Pora
123RF.com nuotr./Pora

Kitos išgyvena, kad vyrai per mažai dalyvauja šiame procese. Tačiau galiausiai išsiaiškiname, kad moterys nepasako savo norų, nors vyrai yra pasiruošę padaryti bet ką. Čia tikrai ne vieta laikytis principų ir tikėtis, kad antroji pusė pati turi susiprasti. Sutaupysite laiko ir emocijų.

Esu susidūrusi su moterimi, kuri su vyru išsiskyrė dėl to, nes jiems nepavyko susilaukti vaikų. Moteris išsityrė, tačiau vyrui nepavyko perlipti per save ir ateiti pas gydytojus. Tačiau paprastai dauguma porų, perėjusios panašiu keliu, sako, kad ši krizė juos tik suartino.

– Kokios istorijos jums pačiai labiausiai įstrigo?

– Pradėjusi dirbti ligoninėje sutikau jau besilaukiančią moterį. Ji pasakojo, kad prieš nėštumą darėsi pagalbinį apvaisinimą ir rezultatas buvo neigiamas. Tačiau kitą mėnesį ir be intervencijos nėštumo testas buvo teigiamas.

Gydytojai dalinasi tokiomis istorijomis, kai moteris atėjo į pirminę konsultaciją, nes negalėjo penkerius metus pastoti. Sudėliojus gydymo planą, į kitą vizitą ji nebeatvyko, nes pradėjo lauktis.

Su viena moterimi dirbę gydytojai stimuliavo ją medikamentais, tačiau nepavykus pasiekti rezultatų, atsiuntė pas mane. Paprašiau jos išeiti atostogų nuo vaikų „gaminimo“. Po atostogų ji atėjo su teigiamu nėštumo testu.

Žinau moterį, kuri 10 metų negalėjo susilaukti vaikų, nusprendė paleisti šį norą, tačiau netrukus sužinojo, kad laukiasi.

Vaikai į šeimą ateina tada, kai jiems laikas. Kai žmonės išmoksta paleisti, atsipalaiduoti.

Taip pat konsultavau moterį, kuriai nesisekė antrą kartą pastoti. Ji netyčia prasitarė, kad seniai žinojo, jog jai bus sunku susilaukti vaikų ir greičiausiai turės tik vieną. Paprašiau šią frazę užrašyti ant lapo. Ji verkė, po vieną raidę dėliojo sakinį. Paklausiau, kaip jaučiasi matydama ant lapo šiuos žodžius, o ji pasakė: žiauru, pati sau parašiau nuosprendį. Ji panoro tą lapą sudeginti. Šiandien žinau, kad ji laukiasi.

Tai rodo, kad vaikai į šeimą ateina tada, kai jiems laikas. Kai žmonės išmoksta paleisti, atsipalaiduoti. Nesakau, kad psichologija yra panacėja bandant susilaukti vaikų, bet tai gali būti dalis kelio į sėkmę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

04:35
12:16

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

05:52
17:54
02:59

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką