Psichoterapeutė Esther Perel knygoje „The state of affairs“ (liet. „Naujas žvilgsnis į neištikimybę“) rašo, jog klientai, kurie kreipiasi į ją dėl patirtos neištikimybės iš savo partnerio, pabrėžia, jog skaudžiausia ne pats neištikimybės faktas, o tai, jog buvo slepiama ir meluojama. Žmonės itin skaudžiai išgyvena faktą, jog jų pasirinktas partneris jiems melavo, nebuvo atviras, gyveno atskirą slaptą gyvenimą.
Kaip teigia „Prevence“ šeimos teisės praktikos grupės advokatė Gabrielė Šinkonė, neretai tenka priimti klientus, kurie pasiruošę sutriuškinti kitą sutuoktinį ir jo gyvenimą dėl patirtos išdavystės, melo, apgaulės. Vis tik, tenka jiems paaiškinti, jog santuokai išyrant dėl vieno sutuoktinio kaltės, pasekmės jam negali būti tokios, kokių dažnai klientai tikisi, kaip, pavyzdžiui, palikti kitą sutuoktinį be jokio nekilnojamojo turto, kuris buvo sukurtas santuokos metu ir be jokios piniginės kompensacijos.
Civilinio kodekso 3.70 str. 1 d. numato, jog jeigu santuoka nutraukiama dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kaltasis sutuoktinis praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą.
Tada kyla esminis klausimas: ką realiai teisiškai duoda sakinys „pripažinti, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės“?
Pirmiausia – ko kaltė beveik niekada nepakeičia?
Dažniausia fantazija yra tokia: „jei įrodysiu kaltę, teismas jam/jai paliks mažiau arba nieko“.
Tačiau bendro turto dalybose startinė pozicija yra visai kita – preziumuojama, kad bendro turto dalys yra lygios. Nukrypti nuo lygių dalių galima tik Civiliniame kodekse numatytais atvejais, pavyzdžiui, atsižvelgiant į vaikų interesus, sveikatos būklę, turtinę padėtį, nuslėptas pajamas ar sąmoningai sumažintą bendro turto vertę. Tai nėra ir negali būti „bausmė už neištikimybę“.
Kitaip tariant, kaltė nėra stebuklingas mygtukas, kuris perrašo sutuoktinių bendro turto teisinį režimą. Jei turtas santuokoje buvo sukurtas ar įgytas kaip bendras, teismas jį paprastai dalija pagal įstatymą arba vedybų sutartį, jei tokia yra sudaryta.
O kokias pasekmes kaltė vis dėlto sukelia?
Teisinė formuluotė, kad kaltas sutuoktinis „praranda tas teises, kurias įstatymai ir vedybinė sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui“, skamba plačiai. Tačiau praktikoje kaltės pripažinimas sukuria ne abstrakčias, o gana konkrečias ir ribotas pasekmes.
- Išlaikymas buvusiam sutuoktiniui – kaltajam jis „užsidaro“.
Jei santuoka nutraukiama dėl vieno sutuoktinio kaltės, kaltas sutuoktinis netenka teisės reikalauti išlaikymo iš buvusio partnerio. Tai aiškiai numatyta Civiliniame kodekse (CK 3.70 str. 1 d., ir dar tiesiogiai pakartota CK 3.72 str. 4 d.). Svarbu pabrėžti, kad kalbama tik apie buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymą – vaikų išlaikymo klausimai sprendžiami atskirai ir nuo kaltės nepriklauso.
- Turtinių pasekmių data – pasirinkimas, kuris nepriklauso kaltajam
Dar viena praktinė, bet mažiau žinoma pasekmė: sutuoktinis, kuris nėra pripažintas kaltu, gali prašyti, kad santuokos nutraukimo turtinės pasekmės būtų skaičiuojamos nuo faktinio gyvenimo skyrium dienos, o ne nuo teismo sprendimo. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai po išsiskyrimo vienas iš sutuoktinių pradeda gauti didesnes pajamas, skolintis, įsigyti turtą ar sudaryti reikšmingus sandorius.
- Pavardė – galimas draudimas ją pasilikti
Jeigu santuoka nutraukiama dėl vieno sutuoktinio kaltės, kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltajam pasilikti santuokinę pavardę (išskyrus atvejus, kai yra bendrų vaikų). Tai nėra „standartinė bausmė“ kaltajam dėl santuokos iširimo, o būtent reikalavimo klausimas.
- Žalos atlyginimas – įmanomas, bet ne „kompensacija už skausmą“.
Nekaltas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto sutuoktinio atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu. Tačiau tai nėra automatinė kompensacija.
Praktikoje žala atlyginama tada, kai aiškiai pagrindžiamos realios išlaidos ar pasekmės (pavyzdžiui, turto apsaugos priemonės, vertinimai, ekspertizės, papildomos išlaidos dėl kito neteisėtų veiksmų). Neturtinė žala taip pat reikalauja aiškios argumentacijos – vien emocinio skausmo nepakanka.
- Dovanos – tam tikrais atvejais gali tekti grąžinti
Jei kitas sutuoktinis to reikalauja, kaltas sutuoktinis paprastai privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą (nebent vedybų sutartyje numatyta kitaip). Jeigu kaltė pripažįstama abiem sutuoktiniams, taikomos specialios taisyklės dėl vienas kitam dovanotų nekilnojamųjų daiktų – juos galima reikalauti grąžinti, jei nuo dovanojimo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir turtas nėra perleistas tretiesiems asmenims.
Neištikimas partneris nereiškia blogas tėvas ar motina
Vienas dažniausių ir labiausiai destruktyvių mitų skyrybų bylose – įsitikinimas, kad neištikimybė automatiškai „atima“ tėvo ar motinos teises ir kad neištikimas buvęs sutuoktinis nebeturi lygiavertės teisės dalyvauti vaiko gyvenime. Teisiškai taip nėra.
Sutuoktinių tarpusavio santykių krizė, net ir labai skausminga, savaime neliečia tėvų teisių ir pareigų vaikų atžvilgiu. Tėvo ir motinos teisės bei pareigos vaikui yra lygios nepriklausomai nuo to, ar tėvai gyvena kartu, ar yra išsiskyrę, ar gyvena skyrium.
Kai tėvai gyvena atskirai, skyrium gyvenantis tėvas ar motina turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, o vaikas turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais.
Jeigu tėvai nesusitaria dėl bendravimo ar auklėjimo klausimų, ginčą sprendžia teismas, vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos principu – tai yra vertinama, kas geriausia vaikui, o ne tai, kuris iš suaugusiųjų labiau „nusipelnė“ konflikto kontekste.
Todėl argumentas, kad neištikimas partneris savaime yra blogas tėvas ar motina, sprendžiant klausimus dėl vaikų, paprastai neveikia. Teismui svarbu ne santuokinis lojalumas, o reali tėvystė ar motinystė: ryšys su vaiku, jo saugumas, gebėjimas rūpintis ir bendradarbiauti vaiko klausimais. Jei egzistuoja rizikos veiksniai – smurtas, priklausomybės, vaiko saugumo neužtikrinimas – tai jau vertinama kaip atskira, su vaiko interesais susijusi faktų kategorija.
Kodėl ginčytis vien dėl kaltės dažnai neapsimoka?
Kaltė dėl santuokos iširimo sukuria ribotą ir gana konkretų teisinių pasekmių rinkinį, kuris ne visada atitinka tai, ko žmogus tikisi emocinio konflikto pike.
Be to, kaltė yra ir įrodinėjimo klausimas. Nors Civilinis kodeksas numato tam tikras kaltės prezumpcijas (pavyzdžiui, neištikimybę, žiaurų elgesį, šeimos palikimą ir nesirūpinimą ja daugiau nei metus ar tyčinį nusikaltimą), praktikoje bylinėjimasis dažnai virsta ginču dėl detalių, faktų interpretacijų ir naratyvų, o ne apie objektyvią „tiesą“.
Todėl svarbu įsivertinti, kokia yra kaltės įrodinėjimo kaina:
- Emocinė kaina – kaltės įrodinėjimas beveik visada eskaluoja konfliktą ir prailgina procesą.
- Finansinė kaina – ginčo teisena, advokatų darbas, ekspertizės, turto vertinimai ir posėdžiai yra realūs kaštai, kurie neretai „suvalgo“ tą teorinę naudą, dėl kurios kovojama.
- Rezultato „lubos“ – net ir pripažinus kaltę, teismas vis tiek padarys tai, ką numato įstatymas: padalins turtą pagal teisines taisykles (ar vedybų sutartį), o ne pagal moralinę nuoskaudą.
Todėl, jei tikslas yra ne „įrašas sprendime“, o realus saugaus ir aprūpinto gyvenimo užsitikrinimas po skyrybų, dažniausiai geriausi rezultatai gimsta derybose: susitariant dėl turto padalijimo būdo, kompensacijų, bendravimo su vaikais tvarkos, jų išlaikymo, tarpusavio komunikacijos taisyklių. Teismas ginče pritaikys įstatymą, o derybose atsiranda tai, ko teismas beveik niekada neduoda – lankstumas, individualūs sprendimai ir mažiau destrukcijos.
