Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 29d. 19:00

Sunkūs vienišos mamos išgyvenimai: įtarta baisi liga, nemeilė sau ir gyvenimo prasmės paieškos Indijoje

Aurelija Bučmytė Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Aurelija Bučmytė
Aurelijai Bučmytei per savo gyvenimą teko praeiti daug sunkių išbandymų – skyrybos su vyru, vieniša motinystė, o galiausiai dar gydytojų įtarimai, jog jai gali būti limfoma. Visgi diagnozei nepasitvirtinus, Aurelija, norėdama surasti gyvenimo prasmę, su sūnumi pusmečiui išvyko į Indiją, o sugrįžusi į Lietuvą, nusprendė pasinaudoti savo patirtimi ir padėti panašaus likimo moterims. „Gyvenu beveik svajonių gyvenimą ir esu dėkinga toms, kurios manimi pasitiki“, – sako ji.

Aurelija Bučmytė dalyvauja 15min YPATINGŲ Motinos dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių mamų istorijos. Jeigu jūs esate mama ar pažįstate tokią, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: ypatingos@15min.lt Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins, 15min portale pasidalins jūsų istorija

Per Motinos dieną UAB „Biofarmacija“ vienai iš Ypatingų mamų padovanos maisto papildų grožiui ir sveikatai „bioODA MAX filler“.

Visas mamų istorijas galite rasti ČIA.

Sūnų augina pagal prieraišiosios tėvystės principus

Aurelija profesinėje veikloje save yra išbandžiusi daugelyje sričių, tačiau visą laiką žinojo, kad nori padėti žmonėms. Dar studijų metais ji užsiėmė savanoryste vaikų dienos centre, vėliau organizavo moterų valgymo sutrikimų paramos grupes, prisidėjo prie prieraišiosios tėvystės klubo iniciatyvos. Vis dėlto pati moteris ilgą laiką viduje išgyveno daug perversmų, lėmusių tokius darbo pasirinkimus.

„Mano santykis su savimi buvo gana destruktyvus – didelę savo gyvenimo dalį nebuvau atjaučianti sau, neturėjau įgūdžių, reikalingo suvokimo, kaip savimi rūpintis, mano savivertė buvo žema, negebėjau priimti savo kūno, turėjau valgymo sutrikimų, žalojau save santykiais su emociškai nejautriais žmonėmis. Teko praeiti daug nelengvų gyvenimo situacijų, tačiau esu dėkinga Dievui už savo kelionę, nes ji mane subrandino“, – sako A.Bučmytė.

Asmeninio albumo nuotr./Aurelija Bučmytė
Asmeninio albumo nuotr./Aurelija Bučmytė

Po skyrybų su vyru, Aurelija savo jėgomis augino sūnų ir pripažįsta, kad buvo metas, kai iš šalies neturėjo jokios pagalbos.

„Tikrai teko išgyventi pačią įvairiausią jausmų paletę, tačiau vidinis žinojimas, tikėjimas, suvokimas, kas man svarbu, padėjo gyventi ramiai ir prasmingai, – teigia A.Bučmytė. – Jokiu būdu neskatinu skyrybų tuomet, kai yra viltis, o ji yra beveik visada. Tačiau tik tuo atveju, jeigu tai nežaloja jūsų ir vaikų.“

Būdama vieniša mama, Aurelija nusprendė sūnų auginti pagal prieraišiosios tėvystės principus, nevedė jo į darželį, ilgai maitino savo pienu. Ji sako dar prieš tapimą mama jautusi norą prisidėti prie Kauno prieraišiosios tėvystės klubo puoselėjimo, o tai lėmė, kad susilaukusi vaiko, ji nedvejodama nusprendė pati laikytis tokių principų.

„Prieraišiosios tėvystės esmė yra artimas ir pagarbus ryšys su vaiku. Man buvo svarbu atliepti kūdikio artumo poreikį, nes nuo to, tikiu, priklauso, koks vaiko pasaulėžiūroje formuosis supratimas apie pasaulį. Jei į vaiko poreikius atliepiame nuo pat pradžių, vaikas supras, kad pasaulis yra saugus ir geranoriškas. Tai nereiškia, kad tėvai turi tučtuojau patenkinti bet kokį vaiko poreikį – reikia skirti poreikius nuo norų.

Be to, vaikui nereikia nusipelnyti meilės ir laiko kartu, kaip tėvai mes turime transliuoti žinutę, kad jis jau yra to vertas. Gebėti tinkamai išreikšti savo jausmus, man atrodo, ne mažiau svarbu nei pradėti vaiką mokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti. Visada stengiuosi pirmiausia stiprinti ryšį su vaiku, o tik paskui, jei reikia, koreguoti jo elgesį“, – tikina A.Bučmytė.

Visada stengiuosi pirmiausia stiprinti ryšį su vaiku, o tik paskui, jei reikia, koreguoti jo elgesį.

Augindama sūnų, Aurelija susidūrė su nemažai iššūkių, tačiau sunkiausia jai buvo susitaikyti su laiko stoka pabūti vienumoje pačiai su savimi.

„Vis dėlto motinystė man visada buvo džiaugsmas, o ne kančia. Jaučiuosi tam pašaukta ir bet kokius sunkumus nustelbia dangaus patikėta atsakomybė padėti augti šiam vaikui“, – tikina A.Bučmytė.

Kiekvienam žmogui reikalingas nors vienas juo tikintis žmogus. Reikia to suaugusiems ir labai reikia to mūsų...

Posted by Kituzvilgsniu.lt on Wednesday, 21 April 2021

Po įtartos diagnozės pusmečiui išvyko į Indiją

Kai Aurelijos sūnui buvo treji, gydytojai moteriai įtarė limfomą. Atėjusi pasidaryti limfmazgių echoskopijos tyrimo, ji sakė jautusi, kad su kūnu kažkas negerai, mat tuo metu išgyveno daug įtampos, tačiau nesitikėjo tokios galimos diagnozės.

„Prisimenu, kaip dvi gydytojos su išgąsčiu veide stebėjo echoskopijos ekraną. Jos buvo beveik įsitikinusios, kad tai limfoma, o žinią iš karto pranešė ir man, – pasakoja A.Bučmytė. – Pirmiausia pagalvojau apie sūnų ir kas mūsų laukia toliau. Nors iš pradžių išgyvenau stresą ir tarsi atrodė, kad visa tai vyksta ne su manimi, greitai mano vidus sustiprėjo ir aš jaučiau ryžtą pasirūpinti savimi bei viską atiduoti į Dievo rankas.“

Asmeninio albumo nuotr./Aurelija Bučmytė
Asmeninio albumo nuotr./Aurelija Bučmytė

Aurelija neslepia sunkiu laikotarpiu norėjusi atsitraukti į vienumą, tačiau ją palaikė malda, knygos ir dvasiniai skaitiniai. Be to, mama stengėsi kuo daugiau laiko praleisti su sūnumi, būti gamtoje bei mėgautis lėtu gyvenimo tempu įsiklausant į savo poreikius.

„Apmąsčiau savo gyvenimą, sustojau, įsivardijau, kas man svarbu – net dienos režimą pergalvojau. Nors kasdien jaučiau didelį fizinį nuovargį ir skausmus, man buvo svarbu kasdien skirti laiko sūnui, apmąstymams ir rašymui“, – pasakoja A.Bučmytė, kuriai diagnozė vis dėlto nebuvo patvirtinta.

Norėdama atsitraukti į apmąstymus ir leistis į dvasines paieškas, Aurelija su sūnumi pusmečiui išvyko į Indiją. Mama jau kurį laiką gilinosi į vaišnavų religiją, taip pasirinko ir kelionės kryptį – pasak religijos, kai kurios Indijos vietovės yra laikomos švenčiausiomis žemėje.

„Mane visada žavėjo asketiškas gyvenimo būdas, tačiau nepuoliau į kraštutinumus – būdama mama, rūpinausi, kad sūnaus poreikiai būtų patenkinti. Turėjau pažįstamų, kurie gyveno Indijoje arba ten keliaudavo, todėl nebuvo sunku susiorganizuoti, kaip gyvensime. Norėjau paprasto gyvenimo, tačiau dabar tame laikotarpyje matau skausmą ir neatjautą sau. Kartais dvasinė praktika taip pat gali būti būdas, kaip save žaloti“, – pripažįsta A.Bučmytė.

Norėjau paprasto gyvenimo, tačiau dabar tame laikotarpyje matau skausmą ir neatjautą sau.

Pusmetį Indijoje praleidusi Aurelija lankė įvairias vietas, meldėsi, skaitė, bendravo su žmonėmis. Vis dėlto ji neslepia, kad tuo metu joje įvyko vidinis konfliktas, padėjęs pamatyti, kad tai, ko ieškojo, visada buvo šalia, todėl kelionės į Lietuvą labai laukė, o savo širdimi sugrįžo į krikščionybę.

„Indijoje teko matyti daug skurdo ir gražaus nuolankumo. Mačiau dviprasmiškus dalykus: pavyzdžiui, vaikai dažnai mušami, tačiau šeima ten yra didelė vertybė. Mažame kaimelyje, kuriame gyvenau, vaikai beveik neturėjo žaislų, bet buvo labai kūrybiški, draugiški, – sako A.Bučmytė. – Ši patirtis mane augino ir dėl jos dabar esu ten, kur esu.“

Aurelija neslepia, kad po kelionės į Indiją pasikeitė jos požiūris į dvasines paieškas, o kartu pakito ir santykis su savimi. Ji teigia supratusi, jog žmones keičia ne aplankytos vietos, o patirtys.

Susikūrė svajonių gyvenimą

Grįžusi į Lietuvą, Aurelija patyrė daug vidinių virsmų, kurie ją džiugino, o norėdama panaudoti turimus gebėjimus ir patirtus išgyvenimus, ji nusprendė savo asmeninę patirtį pasitelkti profesinėje veikloje – taip įkūrė puslapį kituzvilgsniu.lt.

„Dabar užsiimu privačia praktika, konsultuoju moteris ir tėvus, kryptingai siekiu psichoterapeutės išsilavinimo. Viskas labai natūraliai susidėliojo į savo vietas ir dažniausiai galiu giliai atjausti moteris, su kuriomis bendrauju“, – sako A.Bučmytė.

Asmeninio albumo nuotr./Aurelija Bučmytė su sūnumi
Asmeninio albumo nuotr./Aurelija Bučmytė su sūnumi

Šiandien Aurelija pripažįsta beveik susikūrusi savo svajonių gyvenimą, kadangi ne tik džiaugiasi motinyste, bet ir užsiima mylima profesine veikla. Ji yra itin dėkinga moterims, kurios ja pasitiki ir atskleidžia savo brangiausius patyrimus.

„Kaip ir kiekvienas socialinis darbuotojas, psichologas ar psichoterapeutas, aš esu nuostabių pokyčių liudininkė, įsitikinanti, kad kiekvienas žmogus turi viltį“, – teigia A.Bučmytė.

Aš esu nuostabių pokyčių liudininkė, įsitikinanti, kad kiekvienas žmogus turi viltį

Kitoms mamoms, susiduriančiomis su panašiais išgyvenimais, Aurelija pataria nebijoti ieškoti gyvenimo esmės, susipažinti su savimi, gerbti savo ir kitų jausmus. Be to, anot jos, labai svarbu pasitikėti savo nuojauta, kuri yra dovana kiekvienai mamai.

„Linkiu drąsos sustoti, įsiklausyti į save ir rasti žmogų, kuris jus galėtų palydėti per šiuos sunkumus. Tai gali būti dvasininkas, sielovadininkas, psichologas ar kitas asmuo, kuris ne vertintų jus, o palaikytų, – sako A.Bučmytė. – Nepamirškite skirti sau pasimatymų – raskite būdų, kaip kasdien savimi pasirūpinti, paskaityti knygą, stebėti saulėlydį. Būdamos tikros, kursite tikrus santykius ne tik su šeima, bet ir su visais aplinkiniais.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

26:55
01:14
01:25

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką