Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 10d. 18:57

Tikros mamos pavyzdys: iš sąvartyno į vaikų namus patekusiai mergaitei Genutė sukūrė svajonių gyvenimą

Genutė Lukoševičienė Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Genutė Lukoševičienė

Kai Genutė Lukoševičienė nusprendė įsivaikinti ir atvyko apžiūrai į vaikų globos namus, ji rado vaikų eilės gale stovinčią sulysusią, nekalbančią trimetę Laisvūnę. Niekas iš globėjais tapti norinčių suaugusiųjų į ją net nežvilgtelėdavo, tačiau Genutei Laisvūnės pagailo ir ji nusprendė tapti mergaitės mama. Šiandien, jau praėjus 30 metų nuo įsivaikinimo, Laisvūnė susigraudinusi kalba apie savo mamą, kuriai yra itin dėkinga. „Mama baigusi keturias klases, iki šiol rašo su klaidomis, bet ji turėjo tai, ko kai kurios universitetus baigusios mamos neturi“, – sako dukra.

Genutė dalyvauja 15min YPATINGŲ Motinos dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių mamų istorijos. Jeigu jūs esate mama ar pažįstate tokią, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: ypatingos@15min.lt Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins, 15min portale pasidalins jūsų istorija

Per Motinos dieną UAB „Biofarmacija“ vienai iš Ypatingų mamų padovanos maisto papildų grožiui ir sveikatai „bioODA MAX filler“.

Visas mamų istorijas galite rasti ČIA.

Dėl girtuokliavusios mamos atsidūrė vaikų namuose

Prabilusi apie savo istoriją, Laisvūnė Sivilevičienė pripažįsta, kad jos istorija labai banali – mama piktnaudžiavo alkoholiu, o apie savo tėtį ji beveik nieko nežino. Laisvūnė net nėra tikra, kuris asmuo yra jos tėvas, mat mama partnerių turėjo ne vieną.

„Mama mane, 9 mėnesių kūdikį, tampėsi su savimi po įvairius sąvartynus, šiukšliadėžes. Kartą kaimynai neapsikentė, paskambino tuometinei milicijai ir aš atsidūriau Kauno vaikų globos namuose. Neturėjau jokių artimųjų, todėl likau visiškai viena“, – pasakoja Laisvūnė.

L.Sivilevičienė nuo pat mažens buvo ligota, nekalbanti, todėl vaikų globos namų auklėtojos buvo įsitikinusios, jog mergaitė yra nebylė. Vis dėlto šiandien Laisvūnė mano, kad problema kilo iš patirtų psichologinių sunkumų.

„Esu baigusi socialinės pedagogikos ir psichologijos studijas, dirbu su panašaus likimo vaikais, todėl galiu pasakyti, kad yra dvi priežastys, kodėl vaikai nekalba. Taip gali būti dėl fiziologijos, pavyzdžiui, kai liežuvis per trumpas ar kiti organai neišsivystę, arba dėl psichologijos. Būna, kad vaikai mikčioja, ir tai taip užspazmuoja smegenis, jog saugodamas save, vaikas visai nekalba. Mano atveju nebuvo mikčiojimo ar fiziologinių priežasčių, todėl turiu prielaidą, kad man taip elgtis buvo tiesiog saugiau“, – svarsto L.Sivilevičienė.

Kas kiek laiko į vaikų namus atvažiuodavo įsivaikinti norintys tėvai, kurie būsimus globotinius rinkdavosi apžiūros metu. Laisvūnė dar dabar su siaubu prisimena tais laikais įprastą atranką, kai vaikai būdavo nuprausiami, sušukuojami, tvarkingai aprengti ir sustatomi pagal ūgį.

Mums liepdavo gražiai stovėti, o tuomet suaugusieji ateidavo apžiūrėti ir išsirinkti, ką norėtų įsivaikinti

„Mums liepdavo gražiai stovėti, o tuomet suaugusieji ateidavo apžiūrėti ir išsirinkti, ką norėtų įsivaikinti. Būdami maži, mes nesuvokėme proceso šlykštumo, bet kartu gyvenę vyresni vaikai tai prisimena, – sako L.Sivilevičienė. – Kai kurie vaikai būdavo aktyvūs, drąsūs, prieidavo prie kiekvieno atėjusiojo. O į mane niekas nežiūrėdavo. Tik prisimenu, kad visada norėdavau, jog su manimi kas nors pažaistų kaladėlėmis.“

Vienos tokios apžiūros metu atėjo Genutė Lukoševičienė, kuri su vyru negalėjo susilaukti vaikų, todėl nusprendė įsivaikinti. Iš pradžių pora svarstė paimti globoti berniuką, tačiau galiausiai sprendimą pakeitė galvodami, kad mergaitė užaugus galės padėti buities darbuose.

„Jie buvo atvykę 5-6 kartus, apžiūrėdavo visus. Auklėtojos vis sakydavo, kad aš nekalbu, esu ligota, smulki, neaišku, kas man yra, jos skatino mano tėvus pasiimti berniuką. Nežinau, kas tiksliai nulėmė, kad mamos širdis linko link manęs, tačiau ji pasakojo pajutusi, jog turi pasiimti mane“, – prisimena Laisvūnė.

Kadangi porai buvo kiek daugiau nei 40 metų, jie nenorėjo imti kūdikio ir rūpintis vystyklais, o paauglys, jų nuomone, taip pat būtų kėlęs problemų. Laisvūnė buvo tarpinis variantas. Su globėjais pradėjusi pažindintis būdama trejų, jau būdama 7-erių mergaitė su jais gyveno ir į pirmą klasę keliavo iš naujų namų.

„Iš pradžių jie pasiimdavo mane vasarai, praleisdavau su jais mėnesį kaime, nusiveždavo kartu atostogų, teko net Baltarusijoje pabūti, – prisimena L.Sivilevičienė. – Kiek kalbėjau su mama, sakė, kad jai manęs buvo labai gaila. Aš tikrai graudžiai atrodžiau: smulkutė, oda net buvo mėlynos spalvos, nes matėsi visos kraujagyslės, kapiliarai, nebuvo jokio riebalų sluoksnio.“

Asmeninio albumo nuotr./Genutė Lukoševičienė su Laisvūne Sivilevičiene
Asmeninio albumo nuotr./Genutė Lukoševičienė su Laisvūne Sivilevičiene

Su Genute ryšys užsimezgė nuo pirmų dienų

Persikėlus gyventi į naujus namus, Genutė mergaitę ėmė mokyti kalbėti. Iš pradžių nuolat skaitė pasaką ir mokė tarti žodžius, o visai netrukus Laisvūnė ištarė „mama“ – nuo tada ji į Genutę taip ir kreipėsi.

„Man rodydavo knygutę su buratinu ir sakydavo „bu-ra-ti-nas“. Kartojome gal milijoną kartų ir aš po truputį pradėjau kalbėti. Mano pirmas žodis buvo „buratinas“, o tada „mama“, – prisimena L.Sivilevičienė.

Laisvūnė neslepia, kad nuo pat pirmų dienų jos santykiai su globėjais buvo geri, o tai, anot jos, galėjo lemti prieraišumas. Ji buvo vienintelis vaikas, augęs Genutės šeimoje, o Laisvūnė net prisimena pirmas akimirkas, kai kartu su tėvais, laikydamiesi už rankų, išeidavo pasivaikščioti.

„Su mama iš karto turėjau ryšį, ji buvo mano draugė, viskuo su ja dalindavausi. Buvau geras, paklusnus vaikas. Mama kepdavo blynus, pasodindavo mane ant palangės, o aš ramiai sėdėdavau. Dabar mano trimečio sūnaus ant palangės niekaip nepasodinsi, jis nė minutės neišsėdės. O aš ramiai laukdavau“, – pasakoja L.Sivilevičienė.

Laisvūnė Genutę apibūdina kaip labai gerą, taktišką ir niekada nerėkiančią mamą. Nors mergaitė buvo gera ir kelti balso nereikėjo, Laisvūnė sako, kad net prisidirbus ji žinodavo, jog mama nesupyks.

„Su mama aš jausdavausi saugi, žinojau, kad ji yra mano užuovėja, draugė ir net negalėdavau pagalvoti, jog mama manęs nesupras, neišklausys, nepadės. Ji visas mano idėjas palaikydavo, skatino kūrybiškumą. Visada buvo mano pusėje ir aš tą aiškiai žinojau“, – tikina L.Sivilevičienė.

Asmeninio albumo nuotr./Genutė Lukoševičienė
Asmeninio albumo nuotr./Genutė Lukoševičienė

Net dabar, kai Laisvūnė jau pati turi vaikų, jos vis pasikalba su Genute apie tai, koks ji buvo geras vaikas, ir kaip mama su ja neturėjo jokių problemų. Vis dėlto Laisvūnė įsitikinusi, kad gera ji buvo dėl to, nes mamos požiūris į ją visada buvo pozityvus ir skatinantis veikti.

„Jeigu man mokykloje užduodavo siuvimo darbų, mes abi sėdėdavome, ji man padėdavo siūti iki išnaktų. Dabar santykis į vaikus yra kitoks, stengiamasi ugdyti jų savarankiškumą, o iš tiesų vaikai verčiami patirti dvigubai daugiau streso nei jiems reikėtų. Prisimenu, būdama 18-os, sumąsčiau, kad turiu važiuoti studijuoti į Vilnių ir Kėdainiuose negyvensiu. Ėjau ir galvojau, ką man pasakys mama. O ji nepasakė nieko, tik vėliau studijų metu siuntė maisto, pinigų“, – sako Laisvūnė.

Kad ir ko imčiausi, ji visada mane palaikė ir aš tą visada žinojau. Mama baigusi keturias klases, iki šiol rašo su klaidomis, bet ji turėjo tai, ko kai kurios universitetus baigusios mamos neturi

Išvykusi į Vilnių, L.Sivilevičienė ištekėjo, susilaukė vaikų, tačiau ir tuo metu Genutė pas ją atvažiuodavo pabūti kartu, padėdavo prižiūrėti vaikus. Po kurio laiko Laisvūnė emigravo į Norvegiją, tačiau po 5-erių metų nusprendė sugrįžti namo būtent dėl savo mamos.

„Jai pablogėjo sveikata ir tai buvo paskutinis taškas, nulėmęs, kad turiu sugrįžti namo ir užtenka blaškytis – ne pinigai, ne darbas, bet mama. Manau, tai daug ką pasako, – teigia Laisvūnė. – Kad ir ko imčiausi, ji visada mane palaikė ir aš tą visada žinojau. Mama baigusi keturias klases, iki šiol rašo su klaidomis, bet ji turėjo tai, ko kai kurios universitetus baigusios mamos neturi.“

Asmeninio albumo nuotr./Genutė Lukoševičienė su anūku
Asmeninio albumo nuotr./Genutė Lukoševičienė su anūku

Genutė yra tikros mamos pavyzdys

Viena priežasčių, kodėl Laisvūnė ypatingai vertino Genutę yra tai, jog mergaitė žino, ką reiškia augti vaikų namuose ir būti paliktai savo tikros mamos. Būtent tai ji sužinojo, kai būdama 17-os nusprendė išsiaiškinti, kaip ji pateko į vaikų globos namus.

„Man auklėtojos visą laiką sakė, kad mano mama mirusi, o tėvas dingęs be žinios. Ilgą laiką, kol nesužinojau tiesos, mane kamavo klausimas, kodėl mama mane paliko. Nejaugi nėra visiškai jokių artimųjų, kurie galėjo manimi pasirūpinti? Vėliau paaiškėjo, kad mama tuo metu nebuvo mirusi. Radau dėdžių, tetų, iš mamos brolio sužinojau tikrąją istoriją“, – prisimena L.Sivilevičienė, pridurdama, jog su biologine mama dėl jos mirties niekada nesusitiko.

Kai Laisvūnė Genutei užsiminė, kad nori ieškoti savo biologinės motinos, ji sulaukė mamos palaikymo ir pažado, kad jeigu prireiks, suteiks visą pagalbą. Anot L.Sivilevičienės, tai buvo dar vienas geros Genutės širdies ženklas. Nors Laisvūnė sužinojo tikrąją savo tėvų istoriją, ji pripažįsta, kad jų dėl savo gyvenimo nekaltina.

„Niekada nepykau ant tikros mamos. Kai buvau 15-os, įtikėjau į Jėzų Kristų, bažnyčia man labai padėjo ir ugdė dvasiškai. Žinojau, kad Dievas atleidžia – man yra atleista, todėl ir aš turiu atleisti tiems, kurie prieš mane nusikalto. Man nebuvo sunku atleisti, tik turėjau daug klausimų dėl savo praeities“, – sako L.Sivilevičienė.

Žinojau, kad Dievas atleidžia – man yra atleista, todėl ir aš turiu atleisti tiems, kurie prieš mane nusikalto

Kelerių metų, praleistų vaikų globos namuose, Laisvūnė neprisimena kaip vien skaudžios patirties – anot jos, vaikų namų šviesulys buvo patys vaikai, su kuriais mergaitė leisdavo laiką. Tačiau ji pripažįsta kartais pagalvojanti, kaip jos gyvenimas galėjo pasisukti, jei nebūtų gyvenime atsiradusi Genutė.

„Mes su vaikais fantazuodavome, kuo norėtume būti. Dar būdama maža visiems sakiau, kad stosiu į universitetą. Man Dievas davė daug gerų žmonių šalia, ne visiems taip pasiseka, – pripažįsta L.Sivilevičienė. – Vis dėlto likus vaikų namuose, savarankiškai pradėti suaugusios gyvenimą būtų buvę neįmanoma. Ten tvarka yra tokia – tau sukanka 18 metų, sukrauna tavo daiktus ir liepia išeiti. Dabar bent jau duoda išmoką, o mano laiku to nebuvo.“

Kalbėdama apie savo mamą, Laisvūnė susigraudina ir pripažįsta, kad Genutė yra tikros mamos pavyzdys. Ji visą laiką dėl dukros aukojosi, negailėjo jėgų, pinigų ir atidavė viską, ką galėjo.

„Vaikai tyčiodavosi, kad mano mama netikra, todėl kartą grįžau namo verkdama, viską papasakojau. O mama sako: „Tegul ateina ir mane pačiupinėja“. Labiausiai jai esu dėkinga už tai, kad ji matė tai, ko kiti nematė, ji visada sugeba paaiškinti, būti šalia tada, kada reikia“, – gražių žodžių negaili L.Sivilevičienė.

Labiausiai jai esu dėkinga už tai, kad ji matė tai, ko kiti nematė

Laisvūnė tikina, kad kitos mamos iš Genutės galėtų pasimokyti kantrybės ir supratimo, jos mamos gera širdis pasireiškia tuo, jog ji pirmiausia pasirūpina kitais, o ne savimi. Laisvūnė iki pat šiandien su mama susiskambina kelis kartus per dieną, kartu pamini visas šventes.

„Prisiminus mane vaikystėje, galėtum pagalvoti, kam moteriai reikia tokių problemų, o ji net neturėjo tokių minčių. Nemanau, kad iš karto buvo meilė, bet ji nenorėjo eiti lengvuoju keliu, kai galėjo pasirinkti kitą vaiką. Daug šeimų materialiai padeda įvaikintiems vaikams, bet nemoka su jais bendrauti, neužmezga ryšio. Praeina keleri metai, žiūri į juos ir supranti, kad ten nėra šeima. O mes buvome ir esame šeima. Ją sukūrė mano mama, kuri buvo stuburas ir laikė visus keturis namų kampus“, – sako Laisvūnė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką