Kas yra „Brawl Cup“ ir kuo jis ypatingas?
„Brawl Stars“ – vienas iš mobilių žaidimų lyderių tarp Lietuvos paauglių, nors jau nebėra „numeris 1“. Manajam trylikamečiui tendencijos nerūpi. Jis netgi tikina, kad „Brawl Stars“ populiarumas lipa aukštyn. Aš nesiginčiju. Svarbiausiąjį karą „mano vaikas nežais telefonu/planšete/kompiuteriu“ jau seniai pralaimėjau.
Gegužės 15-17 d. Berlyne surengtas „Brawl Cup“ turnyras – elitinis gyvai vykęs renginys, kur susitiko 12 geriausių pasaulio komandų. Pagrindinis prizas (nežiūrint 35 tūkst. JAV dolerių pirmos vietos laimėtojui) – teisė dalyvauti turnyre, kur bus pasidalinta 1 milijonas JAV dolerių.
Kodėl į „Brawl Cup“ reikia vežtis mamą?
Kad žiūrovams (kurių arenoje telpa virš 4000) būtų smagiau, lauke prie įėjimo į turnyro pastatą įrengta pramogų zona. Už kiekvieną atliktą užduotį, gausi antspaudą ant atviruko, o galiausiai išskirtinį pin. Pin – „Brawl Stars“ žaidimo metu naudojama emocijų piktograma, panaši į emoji.
Stoviu užėmusi eilę prie vienos iš užduočių, kol sūnus fotografuojasi su YouTuberiais. Stebiu, kas vyksta. Daug žioplinėjančių paauglių.
Pagal renginio taisykles, žiūrovai turi būti vyresni nei 12 metų. Jaunesnius nei 16 metų privalo lydėti pilnametis. Matydama kitas mamas, tėčius ir net senelius, nusiraminu, kad nebūsiu vienintelė.
Žiūrovų tėvai kiek droviai šypsosi. Jų vaikai šūkčioja praeinančių žaidėjų vardus ar chaotiškai bėgioja, nes neapsisprendžia, ką daryti – vykdyti užduotį ar prašyti autografo. Kai tėvai apsipranta, prasideda kasdienybė – lapės moko lapiukus, kaip vogti vištas.
Suaugusiųjų žaidimai
„Kur jūs gavote šį antspaudą?“ klausia eilėje stovinti viena mama kitos. Neištveria, nes tris kartus siųstas sūnus to neišsiaiškino pats. Tada instruktuoja paauglį. Tas vykdo ir antspaudų rinkimas paspartėja.
Viena iš užduočių – improvizuotas statybinis konteineris, primestas šiukšlių maišų. Pro skylę turi įkišti ranką vidun ir apčiuopdamas atspėti, kuriam iš žaidimo herojų priklauso rastas daiktas. Kai informacija apie antspaudus pasidalijusi mama kiša ranką į konteinerį, nusuku akis šalin. Nenoriu matyti svetimos gėdos. Moteris šypsosi.
Turnyras prasideda. Ką veikia tėvai?
Kai stebiu komandų dvikovas milžiniškame ekrane, regiu daug judesio ir blyksėjimo. Veiksmas vyksta keliuose taškuose (žaidžia trys prieš tris). Trumpai sakant, ničnieko nesuprantu. Vis klausinėju sūnaus – „Kas laimi?“ Jis kantriai (!) atsakinėja. Ko gero pagerbtas mano dėmesio jo mėgstamam žaidimui.
Apsidairau. Vienas tėvas sėdi su atverstu nešiojamu kompiuteriu ir dirba. Kitas žaidžia mobilųjį žaidimą, bet ne „Brawl Stars“. Mama su kailine skara vaikšto pirmyn atgal į salę, kita lindi telefone. Paaugliai spokso į ekraną, stebi žaidimą, tačiau netrukus kai kurie išsitraukia savo telefonus. Žaidžia „Brawl Stars“.
Žmogiškasis teatras
Jeigu nebūtų milžiniško ekrano ir šviesų žaismo, ant scenos turėtume šešis kiek susikūprinusius jaunuolius, maigančius planšetes. Kai juodame ekrane užsidega komandos logotipas, atrodo didingai. Ekranas pasidalija per pusę ir prasiveria. Virsta balti dūmai. Iš jų išnyra trys tamsios žmogystos – žaidėjai. Salė klykia. Kartais garsiau, kartais kiek tyliau. Susidomiu, kuo remiasi komandų populiarumas. „Visi mėgsta nugalėtojus. Man irgi nesvarbu, kaip žaidžia Anglijos trečios lygos futbolo komanda. Domina tik „Liverpool“, – pasitelkęs man artimesnę analogiją aiškina sūnus.
Trečios lygos žaidėjų tarp pasirodančiųjų nerasi. Elitas iš viso pasaulio. Jei ieškotume Ronaldo, juo greičiausiai būtų japonas Tensai. Jis iki šiol vienintelis tris kartus tapo „Brawl Stars“ čempionu. Spėjama, kad šis 25-metis yra laimėjęs apie 600 tūkst. JAV dolerių.
Ką atsakyti į klausimą „Ar esi pasiruošęs?“
Renginio vedėjas kaskart prieš dvikovos žaidimą pakalbina komandos lyderius – ar pasiruošęs dvikovai. „Taip, pasiruošę“, „Mes laukėme šių rungtynių penkis metus“, „Mes laimėsime“. Ar žaidėjai turi atsakymų paruoštukus? Repetuoja namuose prieš veidrodį? Jei nerepetuoja, tai turėtų. Balsas ir povyza išduoda daugiau, nei norėtum. Tai matau ne tik aš, bet ir priešininkai.
Parodytas ženkliukas – įžeidimas ar nekaltas pajuokavimas?
Iš reportažo apie e-sportininkų Vokietijoje kasdienybę žinau, kad jie ne tik treniruojasi žaisdami, bet lanko sporto salę, kartą į savaitę ateina fizioterapeutas. Apie psichologinę pagalbą neužsiminė. Būtinai reiktų. Įtampa, kurią patiria žaidėjai, milžiniška. Kita svarbi tema – tarpusavio santykiai komandoje ar su priešininku.
Komanda „OnlyRealm“ niekados oficialiuose turnyruose nėra laimėję prieš japonų „ZETA DIVISION“, kuri laikoma viena stipriausių „Brawl Stars“ istorijoje. Ar šįkart bus kitaip? Ne!
Žaidimo pabaigoje, kai pergalė akivaizdi, japonai parodo tris klouno pin. Demonstruoju apsiskaitymą, kad japonų kultūroje svarbi vizualinė komunikacija. Ją prieš sekundę ir matėme. Mano „Brawl Stars“ ekspertas konfrontuoja: „Tai toksiškas pin. „ZETA“ pasišaipė iš „OnlyRealm“. Lapė nuščiūva. Lapiukas šį pasaulį išmano labiau.
XXI a. virtualių kovų riterių kodeksas
Per pertrauką išklausau trylikamečio paskaitą apie garbės kodekso taisykles virtualiose XXI a. dvikovose. Išreikšti nepagarbą kitam žaidėjui – slidus reikalas. Štai kažkuriame iš „Brawl Stars“ turnyrų vienas žaidėjas parodė priešininkui toksišką pin, manydamas, kad jau laimėjo. Paskubėjo. Laimėjo kitas. Pašaipūną nugalėtojas itin emocionaliai aprėkė. Dar kitas žaidėjas prieš žaidimą atviru tekstu pasakė, kad priešininkai yra nevykėliai. Pasakė ir pralošė.
Tokias situacijas įamžinę YouTube Shorts sulaukia daugybės peržiūrų ir paaugliams paveikesni nei Ezopo pasakėčios. Apie tai, kad rizikuoji „gauti karmą“ už toksišką pin ar elgesį, žino net tie, kurie netiki reinkarnacija.
Kokia kalba kalba „Brawl Stars“ žaidėjai?
Po dvikovų vedėjas pakalbina laimėjusią komandą. Atsakymus tokiame chaose pamirštu po minutės, bet lieka nuostaba, kad Pietų Amerikos ir trys Japonijos komandos bendrauja tik per vertėją. Nesitikėjau, kad šiame pasaulyje dar yra tų, kurie nemoka angliškai. Sūnus tikina, kad žaidėjai tikrai moka anglų kalbą, tik gal ne tiek daug, kad laisvai atsakinėtų į greitakalbe pasakytus vedėjo klausimus.
Akies krašteliu užfiksuoju šalia sėdintį vokietį paaugliuką, kuris su google vertėju aiškinasi, kaip japoniškai „Ar galiu su jumis nusifotografuoti?“
Geriausia strategija sumedžioti žvaigždę
Stebėdama autografų ir asmenukių su įžymybėmis medžioklę, suprantu taisykles, kurios greičiausiai universalios bet kuriam kelias dienas vykstančiam renginiui.
Reikia ateiti pirmą dieną porą valandų prieš pradžią. Kad būtum bent jau pirmajame dešimtuke, kas jas užkalbins. Viskas šviežia, įžymybės gerai nusiteikę ir pasiilgę dėmesio, eilių prie jų mažai. Tad apsikabina nuotraukai. Netgi priima į draugų sąrašą savo „Brawl Stars“ paskyroje! Žymioji japonų „Crazy Rakoon“ komanda ne tik sutinka fotografuotis, bet išpildo prašymą – fotografuojasi padarydami „pirštų širdelę“ (suglaudžia smiliaus ir nykščio galiukus). „Mama, aš to paprašiau dėl tavęs“, – paskui paaiškina sūnus. Prieš kelias dienas pasakojau jam, kad šį gestą išpopuliarino Pietų Korėjos popkultūros atstovai.
Antrą turnyro dieną visi irzlesni. Neišsimiegojo. Daug streso. Dievai su skirtingų komandų marškinėliais praeina skubėdami, o apsauginiai (ir kur organizatoriai gauna darbuotojų tokiais griežtais veidais?) ištiesę ranką sustabdo, kad nesiartintum. Trečią dieną geriau nelįsti. Vieni nusivylę, kiti susireikšminę, nes laimėjo.
Pagaliau finalas
Kai trečios dienos pavakare ant scenos prasideda finalinė kova, salė sproginėja nuo emocijų. Tik manęs tarsi nebeliečia. Skaičiuoju laiką, ar spėsime pavalgyti prieš traukinį. Jog dvikova baigėsi suprantu tik iš to, kad prie scenos pabyra blizgučiai – kažkas naujo akiai, tad pastebiu. Laimi „HMBLE“. Vieni plyšauja iš džiaugsmo, kiti tiesiog tyli. Man tas pats. Keista, bet lapiukui irgi.
Kai sėdime gretimame restorane, pro didelius langus regime, kad praeina Diegogamer. Šis 19-metis iš Meksikos įvairiuose „Brawl Stars“ turnyruose uždirbo virš 33 tūkstančių JAV dolerių. Jam į parankę įsikibusi mama ir tėtis. Visi trys draugiškai šnekučiuoja ir šypsosi. Kai nulipi nuo scenos, esi tiesiog žmogus.
Ar buvo verta važiuoti?
Grįžus namo užtrunka kelias dienas, kol viduje viskas nurimsta. Trylikametis sako, kad ir jam „reikia pailsėti“.
„Ar buvo verta važiuoti? Norėtum dar?“ klausiu. Sūnaus atsakymas tiesus: „Jei važiuočiau, tik tam, kad žaisčiau su komanda ant scenos. Pamačiau, kad žiūrovų nėra tiek daug, kaip atrodo per transliacijas. Norėjau pažiūrėti, ar susitvarkyčiau su įtampa ir spaudimu žaisdamas. Susitvarkyčiau. Būčiau ne strategiją darantis komandos lyderis, bet tas, kuris vykdys užduotį ir išnaudos kiekvieną šansą sunaikinti priešininkus“.
Iš šio paauglio tokio pasitikėjimo galiu pasimokyti ne tik aš. Tačiau istorijos apie tai, ar tokia kelionė kada įvyks, dar teks palaukti mažiausiai trejetą metų. Nes e-sportininku galima tapti sulaukus šešiolikos. Gal iki tol noras praeis?
Dabar galiu džiaugtis, kad jis pamatė, kaip žaidimas ir žaidėjai atrodo realybėje. Sutinka (ar ne) fotografuotis, šypsosi nuoširdžiai ar nelabai. Juk gyvenimas – daugiau nei profesionalo atrinkti ir iš geriausių kadrų sumontuoti YouTube Shorts.
