Mėgstu nestandartinius kompiuterinius žaidimus, taip pat tokius žaidimus, kuriuose svarbu siužetas, atmosfera ir idėja.
Įprastai žaidžiu tik vienam žaidėjui skirtus žaidimus – multiplayeris manęs tiesiog nelabai domina, patinka, kai žaidimas turi aiškų tikslą ir pabaigą.
Aš manau, kad kompiuteriniai žaidimai yra didžiausią potencialą turinti medijos forma. Nes žaidimai gali pasiūlyti tiek įsitraukimą, tiek vizualiką, ir kas svarbiausia – galimybę pačiam lemti, kas įvyks žaidimo pasaulyje, jį patirti įvairiais kampais, įvairiais rakursais.
Todėl geri žaidimai su įdomiomis idėjomis, geru jų išpildymu, geru scenaristų darbu gali paveikti ar sukrėsti ne prasčiau už literatūros kūrinį ar filmą ir būti meno raiškos forma, analogiška knygoms ar teatrui.
Ar visi žaidimai yra vertingi ir gilūs? Tikrai ne. Ir nebūtinai tai yra blogai – juk ir filmai/serialai būna tokie, kuriuos vartoji tik dėl noro praleisti laiką. Bet tikrai yra ir tokių, tik juos atrasti sunkiau.
Todėl sudariau 10-ies, mano nuomone, nestandartinių, labai gerų ir mažai žinomų žaidimų sąrašą. Šis 15min straipsnis – pirmoji jo dalis, pirmieji 5 žaidimai. Sąrašas subjektyvus, neapibrėžtas žanru ar laikotarpiu ir pirmiausia atspindintis mano asmeninę nuomonę.
Sąvokas „mažai žinomas“ ir „nestandartinis“ vartoju žiūrėdamas iš plačiosios visuomenės perspektyvos. Besidomintiems kompiuteriniais žaidimais, ypač indie žaidimais, didelė dalis iš šio sąrašo žaidimų bus bent jau girdėti, o galbūt ir išbandyti. Kita vertus, tikiuosi, kad net ir jie atras ką nors naujo.
Nėra taip, kad žaisčiau tik mažų studijų, mažai žinomus žaidimus – man patiko ir „Grand Theft Auto 5“, ir ‚The Witcher 3: Wild Hunt“, ir „Baldur‘s Gate 3“.
Bet tai žaidimai, apie kuriuos tikrai girdėję daugelis kompiuterinių žaidimų mėgėjų. O šiam straipsniui norėjau atrinkti tai, kas man atrodo daugeliui mažiau girdėta ir verta atrasti. Skliausteliuose prie pavadinimų nurodyti žaidimų kūrėjai.
KENTUCKY ROUTE ZERO („Cardboard Computer“)
„Kentucky Route Zero“ yra magiškojo realizmo-nuotykių žaidimas, kurio pagrindinis veikėjas – bankrutuojančios pervežimų bendrovės vairuotojas Conway‘us.
Jis turi nuvežti paskutinį krovinį, pasinaudodamas greitkeliu, kuris vadinasi Kentucky Route Zero – Nuliniu Kentukio keliu. Beieškodamas to kelio ir vėliau juo keliaudamas, jis sutinka daug keistų žmonių, dalis jų tampa jo pakeleiviais.
„Kentucky Route Zero“ net sunku pavadinti žaidimu tradicine prasme – jame pačiam žaidėjui nereikia daryti beveik nieko, išskyrus vaikščiojimą ir dialogo opcijų pasirinkimą.
Jame nėra galvosūkių, veiksmo scenų, šaudymo, lenktynių, kovų – dėmesys skiriamas veikėjų vystymui ir dialogams. Todėl iš esmės tu dažnai jautiesi kaip skaitydamas knygą/žiūrėdamas filmą.
Visas veiksmas vyksta Kentukyje, kaimiškojoje Amerikoje su visais jos elementais – nebeveikiančiom anglies kasyklom, purvinais barais, senais garlaiviais, galą su galu sudurti bandančiais darbininkais, skurdu, keliaujančiais pakelės muzikantais, senomis bažnyčiomis ir apskritai visa apimančiais pasimetimo ir ieškojimo motyvais. Aplinkos yra nupieštos nuostabiai – detalių nėra daug, tačiau nuotaiką perteikia puikiai.
Šią eklektiką papildo gausūs magiškojo realizmo elementai žaidime. Vienoje scenoje it Frodui ir Semui veikėjams nusigauti iš vienos vietos į kitą padeda milžiniškas erelis, kitur staiga televizoriaus ekrane atsiveria kelias, vėliau veikėjai randa požeminiame urve įrengtą superkompiuterį – čia galima tikėtis visko. ir jokių paaiškinimų, kodėl aplinka yra tokia, o ne kitokia – tiesiog priimti tai kaip ypatingą patirtį.
Didelė dalis žaidimo siužeto galiausiai priklauso nuo žaidėjo. Ir kai kurie pasirinkimai žaidime daugiau pasako apie žaidėją, o ne apie patį žaidimą.
Pavyzdžiui, žaidime yra ir antraplanė veikėja iš Lietuvos, kuri viename epizode kalbasi su Lietuvoje likusia seserimi. Jos svarsto, ar tai, kad jų tėvas Andrius, mirštantis nuo sunkios ligos, nenori, kad ji prieš mirtį lankytų bent vienas žmogus, įskaitant šeimos narius, yra pateisinama, ar ne. Atsakymą žaidėjas renkasi pats – kokią išvadą padaro veikėjai ir kaip į tai reaguoja, priklauso nuo žaidėjo už ekrano.
Žaidimą sudaro penkios dalys, visas jas įveikti užtrunka apie 8-10 valandų.
BLUE PRINCE (Tonda Rosas / „Dogubomb“)
„Blue Prince“ – galvosūkių žaidimas su ganėtinai paprasta idėja ir puikiu jos įgyvendinimu. Žaidime tu esi Simonas – jaunuolis, kurio dėdė mirė, o tu ką tik paveldėjai jo turtą.
Tik bėda – dėdė testamente iškėlė sąlygą, kad prabangią jo vilą ir viską, kas joje yra, gausi tik pasiekęs paskutinį, 46-ąjį, vilos kambarį. Iš viso name yra 45 kambariai, išdėlioti 5x9 tinklu, o už jų slepiasi 46-asis, kurį reikia pasiekti ir atidaryti.
Vienas niuansas – vila turi magiškų savybių. Jos kambarių išsidėstymas kiekvieną dieną keičiasi. Tai, koks kambarys tądien gali būti už kiekvienų uždarų durų, tu sužinai tik pabandęs tas duris atidaryti.
Kaskart tai darant vyksta procesas, kuris „Blue Prince“ vadinamas draftinimu. Žaidimas tau atsitiktiniu būdu iš viso teoriškai egzistuojančių kambarių sąrašo, kurį sudaro maždaug 70-80 kambarių, parenka 3 galimus variantus – pvz, virtuvę, koridorių ir verandą – ir tu privalai išsirinkti vieną iš jų.
