Sekite 15min Google
Paklaustas, kaip jaustųsi, jeigu vieną dieną sūnus pasakytų: „Tėti, noriu būti kaip tu“, D.Aidukas pirmiausia pripažįsta – tokie žodžiai būtų didžiulis įvertinimas. Tačiau kartu priverstų ir susimąstyti.
„Turbūt kiekvieno tėčio noras išgirsti iš sūnaus, kad jis norėtų būti kaip tu. Pagalvočiau, kad kažką darau gerai. Tikrai apsidžiaugčiau. Bet tuo pačiu gal šiek tiek ir sunerimčiau, nes sūnus dažniausiai mato daug dirbantį tėtį. Turbūt norėčiau daugiau to balanso tarp darbo ir asmeninio gyvenimo“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas.
Jis neslepia – jo profesija tokia, kurios ne visuomet pavyksta palikti darbo vietoje. Kartais sudėtingos situacijos pareikalauja vakarų ar savaitgalių, todėl dalį laiko neišvengiamai tenka nugvelbti iš šeimos.
„Džiaugiuosi, kad turiu šeimos palaikymą ir supratimą, jog dirbu prasmingą darbą ir kad ne viskas mano darbe baigiasi pasibaigus darbo valandoms. Būna, kad nukenčia ir šeimos laikas. Yra pasitaikę šeštadienių ir sekmadienių, kai tenka sėsti prie kompiuterio, analizuoti situacijas ir galvoti, ką galime padaryti geriausiai“, – pasakoja pašnekovas.
Tačiau kai prasideda šeimai skirtas laikas, taisyklė, anot jo, yra paprasta – visada sūnui skirti dėmesio: „Tai nėra toks darbas, nuo kurio negalėčiau atsitraukti minutei, jeigu sūnus prieina ir kažko paprašo. Sudėtingiau, jeigu tai įprastos darbo valandos ir darbo diena, ypač dirbant nuotoliu – tada jau tenka prioritetą atiduoti darbui“.
-
Valdas Petreikis: supranti, kad vaikui gali būti visiškai nesvarbu, ką tu sakai ir jis gali visiškai neklausyti
-
Profesorius ir daugiavaikis tėtis Gediminas Karoblis: apie „batonezo“ vaikų kartą ir prarastą gatvę
-
Tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas atskleidžia vaikų auklėjimo filosofiją: „Leidžiu joms klysti“
Sūnuje pamatė ir savo charakterį
Fizinį tėčio ir sūnaus panašumą pastebi aplinkiniai, tačiau augant Vakariui ima ryškėti ir charakterio bruožai. Vienas jų Deivydui ypač gerai pažįstamas.
Sūnus lygiai toks pat užsispyręs kaip aš.
„Tikrai atpažįstu ir šitoje vietoje gal nelabai džiaugiuosi, nes sūnus lygiai toks pat užsispyręs kaip aš. Žmona irgi tą patį kartoja – čia jau tėčio genai. Kai matau, kaip dėl to užsispyrimo kartais būna sunku su juo, pagalvoju: vadinasi, žmonai turbūt lygiai taip pat sunku ir su mano užsispyrimu“, – juokiasi jis.
Tačiau apie tai, ką pats norėtų perduoti sūnui, Deivydas kalba prisimindamas savo tėtį. Viena jo savybė iki šiol išlikusi ypač ryški – tai kantrybė.
„Atsimenu, kiek reikėdavo su manimi tos kantrybės. Tikrai yra buvę mano padarytų ne pačių geriausių dalykų, bet iš tėčio visada jaučiau palaikymą, supratimą, visada sulaukdavau patarimo. Iki šios dienos gaunu iš jo patarimų, kažkokių pastebėjimų“, – pasakoja vyras.
Vaikystėje jųdviejų laiką užpildydavo ir visai paprasti dalykai – kartu, sako, krapštydavosi prie automobilių. Dabar Deivydas panašius tik jųdviejų momentus jau kuria su savo sūnumi.
Vienas vakaro įprotis D.Aidukui ypač svarbus ir nesikeičia net tada, kai diena būna sunki ar darbų lieka daugiau nei norėtųsi. „Mes su Vakariu turime vieną neginčijamą ritualą – kiekvieną vakarą skaitome pasaką. Nesvarbu, kiek tėtis pavargęs ar kiek dar turi reikalų, prieš miegą tai yra dalykas, kurį privalome padaryti. Be šito niekaip neiname miegoti“, – šypsosi.
Vyras prisipažįsta jau dabar pagalvojantis apie laiką, kai sūnus paaugs ir vakarinio skaitymo jam nebereikės. Mintis, kad ši jųdviejų tradicija vieną dieną baigsis, jam kelia šiokį tokį liūdesį.
Darbas privertė kitaip vertinti tai, ką turi
Vaiko teisių srityje D.Aidukas dirba jau beveik devintus metus. Per tą laiką matytos situacijos, anot jo, negalėjo nepakeisti požiūrio ir į šeimą.
„Turbūt būtų blogai, jeigu dirbant šitoje srityje matymas į tam tikrus dalykus nesikeistų. Per tuos metus tikrai daug mačiau įvairiausių situacijų ir, susidūręs su jomis, pradedi labiau vertinti tai, ką pats turi – savo laiką, savo šeimą, galimybę būti kartu“, – vardina pašnekovas.
Lyg ir atrodo, kad domimės savo vaikais, bet gal ne iki galo, neįsigiliname, darome tai paviršutiniškai.
Būtent darbe, anot jo, ypač aiškiai matyti viena šiandienos šeimų problema – suaugusiųjų gyvenime darbo, karjeros ir finansinio stabilumo siekis kartais užima tiek vietos, kad vaikui jos ima stigti.
„Gyvename labai dinamiškame pasaulyje, visi esame užsiėmę, daug dirbame nuo ryto iki vakaro. Ir tai, ką mes matome kaip vaiko teisių gynėjai, – tėvai tikrai daug susikoncentravę į darbą, karjerą, finansinę pusę, į tai, kad daugiau pasiektų, daugiau uždirbtų. Bet daliai jų vaikai tarsi lieka nuošalyje. Lyg ir atrodo, kad domimės savo vaikais, bet gal ne iki galo, neįsigiliname, darome tai paviršutiniškai. O tada susiduriame su skaudžiomis pasekmėmis“, – pabrėžia Vaiko teisių gynėjas.
Problemos, pasak jo, dažnai išryškėja jau tuomet, kai ryšį atkurti daug sunkiau.
„Ypač kai tėvai vaiko negirdi, neatliepia kažkokio jo emocinio lūkesčio. Tada vaikas tą užtarimą, paguodą, supratimą randa kažkur kitur – ir nebūtinai gerose kompanijose. O tada turime daug problemų, daug bėdų, kai jau reikia tą vaiką tarsi susigrąžinti iš gatvės“, – kalba jis.
„Čia yra esminė mūsų, suaugusiųjų, klaida“
D.Aidukas pabrėžia, kad rūpinimasis vaiku nėra vien jo nuvežimas į mokyklą, būrelį ar klausimas vakare „kaip sekėsi?“. Geros tėvystės pagrindas, jo teigimu, pirmiausia yra laikas ir nuoširdus dėmesys.
„Man atrodo, pirmiausia apie tai ir turėtų būti kalba – apie laiko ir dėmesio skyrimą vaikui, apie tai, kad nesusidėliotume prioritetų atvirkščiai. Dažnai suaugusieji supranta tą procesą taip: vaikas yra šalia, jis turėtų suprasti, kad tėtis ar mama turi didesnių atsakomybių, įsipareigojimų, todėl lyg savaime suprantama, kad vaikui bus skiriama mažiau dėmesio negu kažkam kitam. Bet man atrodo, čia ir yra esminė mūsų, suaugusiųjų, klaida. Nes tada susiduriame su kita problema – vaikas kažkur kitur randa supratimą, užtarimą ir tai, ko nerado namuose“, – kalba Vaiko teisių gynėjas.
Paklaustas, kas jam pačiam yra geras tėtis, jis taip pat nekalba apie tobulumą.
„Man atrodo, geras tėtis yra tas, kuris skiria dėmesio, kuris supranta, girdi, leidžia vaikui kažkiek ir suklysti. Aišku, nekalbu apie nusikaltimus ar kažkokius kraštutinius dalykus, bet tas leidimas vaikui suklysti irgi yra savotiškas ugdymas, pamoka ateičiai. Per savo patirtį vaikas gali labai daug išmokti“, – įsitikinęs D.Aidukas.
Saksofoną pamatė miesto šventėje
Dar viena svarbi Deivydo gyvenimo dalis – muzika. Saksofonu jis pradėjo groti dar vaikystėje. „Buvome kažkokioje miesto šventėje, ten grojo orkestras. Man labai įstrigo ta geltona, blizganti, riesta dūda. Pasakiau mamai, kad noriu būtent su tokia groti. Man atrodo, tais pačiais metais ir buvau nuvestas į Biržų muzikos mokyklą“, – prisimena jis.
Muzikos mokyklą Deivydas lankė aštuonerius metus, grojo ir orkestre. Vėliau saksofonas jo gyvenime liko kiek nuošalyje, tačiau per savo vestuves instrumentą vėl išsitraukė ir prisiminė seną įgūdį.
Ar panašiu keliu pasuks Vakaris, tėtis kol kas neskuba spėlioti. Jis tik pastebi sūnaus polinkį į muziką ir svarsto, kad atėjus laikui rinktis būrelius tarp variantų greičiausiai atsiras ir muzikinė ar kita meninė veikla. Galutinį pasirinkimą, sako, paliks pačiam sūnui.
Vienam būtų kur kas sunkiau
Deivydo žmona dirba paramedike, todėl abiejų kasdienybėje netrūksta atsakomybės. Tačiau apie šeimą jis kalba kaip apie komandą, kurioje skirtumai ne trukdo, o padeda.
„Nors esame gana skirtingi, besąlygiškai vienas kitą palaikome ir papildome. Aš turiu vienas stipresnes savybes, žmona – kitas, lygiai taip pat abu turime ir kažkokių tobulintinų vietų. Man atrodo, mes harmoningai derame ir vienas kitą papildome, taip pat ir vaiko auklėjime“, – atvirauja vyras.
Kalbėdamas apie sūnaus auklėjimą, Deivydas šypsosi, kad jų šeimoje nusistovėjo savas vaidmenų pasiskirstymas, t.y. žmona dažniau būna ta „geroji“, o jis – tas, kuris griežčiau laikosi susitarimų ir ribų: „Man būtų kur kas sunkiau būti tėčiu, jeigu šalia neturėčiau žmonos palaikymo. O auklėjime dabar gal truputėlį atvirkščiai – žmona daugiau yra tas gerasis žmogus, aš labiau laikausi leidimų ir draudimų. Bet galutinį sprendimą priimame kartu ir tos linijos laikomės“.
Dar viena svarbi jų šeimos taisyklė – sūnaus neįtraukti į tarpusavio nesutarimus. Deivydas pripažįsta, kad nuomonių išsiskyrimų pasitaiko kiekvienoje šeimoje, tačiau juos abu su žmona stengiasi spręsti likę dviese. Prie sūnaus santykių nesiaiškina, o iškilusius klausimus aptaria atskirai, kad vaikas netaptų jų konflikto dalimi.
Kelionės – svarbi gyvenimo dalis
Deivydas pasakoja, kad kelionės jo šeimai – svarbi bendro laiko dalis ir galimybė bent trumpam atsitraukti nuo įprasto kasdienybės ritmo. Su sūnumi pirmą kartą toliau išvyko į Egiptą, o vėliau bendrų kelionių atsirado ir daugiau.
Jam jos reiškia ne vien poilsį – kartu tai proga sūnui pamatyti daugiau pasaulio ir pažinti kitas kultūras. „Tai ir vaiko akiračio plėtimas, kitų kultūrų pažinimas. Man atrodo, tai duoda pridėtinės vertės. Be to, sūnus pamato tėtį ir mamą iš kitos pusės – ne tik užsikasusius darbuose, bet ir atsipalaidavusius ir pramogaujančius“, – šypteli pašnekovas.
