Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 16d. 19:00

Vaisingumo klinikose apie 15 tūkst. eurų išleidusi šeima kūdikį įsivaikino: „Jis buvo sveikas, tik toks mažiukas ir spuoguotas“

Kūdikis
123RF.com nuotr. / Kūdikis

Gabija su vyru gyvena nedideliame Lietuvos mieste. Jų sūnui Mindaugui dabar – dveji metai ir trys mėnesiai. Tiek Gabijos, tiek Mindaugo vardai pakeisti. „Jei aš gyvenčiau Vilniuje ar Kaune, manau, kad kalbėčiau drąsiai – savo tikruoju vardu ir pavarde, nuotraukomis. Tačiau gyvendama čia viešintis nenoriu. Mes išeiname į kiemą su kitomis mamomis. Kai paskaitys straipsnį, man reikės atsakinėti į įvairus klausimus“, – sako Gabija.

Mindaugą biologinė mama paliko iš karto po gimdymo. Ji nemaitino sūnaus savo pienu, neišrinko jam vardo. Todėl pirmąjį jo gyvenimo vardą naujagimiui suteikė socialinė darbuotoja. Pirmasis berniuko vardas ir buvo Mindaugas, o vėliau Gabija su vyru sūnui išrinko kitą.

Kai kūdikį sutuoktiniai parsivežė į savo namus, jam buvo šešios savaitės. Gabijai tada buvo 43 metai, jos vyrui – keliais metais daugiau. „Mes jau – brandūs tėvai“, – šypteli Gabija.

Savo vaikų susilaukti negalėjo

Viskas prasidėjo taip, kaip ir dažnai porai, negalinčiai susilaukti savo vaikų.

„Sprendimas įsivaikinti nebuvo greitas. Santuokoje buvome išgyvenę 19 metų ir vis bandę susilaukti vaikų. Nepavyko. Tai ir didelės išlaidos, kalbant apie vaisingumo klinikas“, – sakė moteris.

Vaisingumo klinikose šeima išleido apie 15 tūkstančių eurų. O vieną dieną atėjo supratimas, kad pinigai mokami, o rezultato nėra: „Gal mums ir nebuvo įmanoma padėti? Tada mes tiesiog nutarėme skirti pinigus tam, kas realu, – atiduoti vaikui.“

Pasak Gabijos, vargino ne tik procedūros, tačiau papildomai kainavo paslaugos, pavyzdžiui, akupunktūra ir panašiai. Nevaisingumo priežastis buvo neaiškios kilmės – gydytojai nežinojo, kaip padėti ir ką gydyti.

Mes tiesiog nutarėme skirti pinigus tam, kas realu, – atiduoti vaikui.

„Apie įvaikinimą mes ir anksčiau pasikalbėdavome, bet, matyt, nebuvome pribrendę. Galiausiai nusprendėme, o aš pasakiau, kad nebegaliu toliau kęsti streso ir procedūrų, kai vis nepavyksta.

Todėl vieną gražią dieną tiesiog pateikėme prašymą, jog norėtume įvaikinti kūdikį. Tai buvo 2018 metų vasaros pradžia. Rugsėjo mėnesį prasidėjo įtėvių mokymai, lapkritį buvome įrašyti į norinčiųjų įsivaikinti sąrašą, o kovo 15 dieną mes parsivežėm vaiką. Viskas – labai greitai“, – pasakojo Gabija.

123RF.com nuotr./Kūdikis
123RF.com nuotr./Kūdikis

Norėjo kūdikio iki pusės metų

Kai pasivežė Mindaugą, jam tebuvo tik šešios savaitės. Tiek Gabija, tiek jos vyras netikėjo, kad viskas vyks taip greitai, ir buvo nutarę laukti metus ar dvejus. Kiek reikės.

Kaip pasakojo Gabija, ruošiantis įvaikinti būsimieji įtėviai gali pateikti prašymą, kokio vaiko jie pageidauja. Vienas iš šeimos norų buvo vaiko amžius – pora norėjo kūdikio iki pusės metų.

Taip pat jiems buvo svarbu, kad vaikas neturėtų sunkių įgimtų ligų, mat auginant tokį vaiką šeimai būtų per didelė finansinė našta kalbant apie jo nuolatinę priežiūrą, gydymą, reabilitacijas.

Dar norėjome mergaitės, net nežinau, kodėl.

„Kad nebūtų sunkių nepagydomų ligų, pavyzdžiui, cerebrinis paralyžius, sunkus apsigimimas – neišgalėtumėm tiek vaiku pasirūpinti. Taip pat norėjome, kad kūdikis neturėtų alkoholinio vaisiaus sindromo. Mūsų klausė ir apie paveldimas ligas, tarkime, šizofreniją. Bet į tai nebūtume kreipę dėmesio.

Dar norėjome mergaitės, net nežinau, kodėl. Bet jau mokymų eigoje mes pakeitėme nuomonę. Buvo nesvarbu, mergaitė ar berniukas. Beje, jei įsivaikintume ar imtume globoti dar vieną vaiką, apie ką pagalvojame, jis galėtų būti ir 4–5 metų amžiaus“, – sakė Gabija.

Kodėl? Nes anksčiau vaikų neturėjusi moteris įgavo patirties būti su vaiku: „O tada... Aš nesu iš tų moterų, kurios pamato vaiką ir ištirpsta. Man taip nėra. Gal dėl to, kad pati negalėjau pastoti, ir nuo vaikų buvau atsiribojusi. Tada galvojau, kad jei įsivaikintume 4–5 metų vaiką, ką aš su juo veikčiau, apie ką man su juo kalbėti? O jeigu paimsiu mažiuką, tai mes augsime kartu.“

Įtėvių ir globėjų kursus vadina naudinga patirtimi

Kalbėdama apie pačią įvaikinimo procedūrą Gabija sakė, kad ji nėra sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Reikėjo pažymos iš darbo (kad šeima gauna nuolatines pajamas), sveikatos pažymos (kad neserga sunkiomis ligomis) bei Registrų centro išrašo apie nekilnojamąjį turtą.

„Sudėtingiausias yra apsisprendimas – tai užtrunka ilgiausiai. Ką galėčiau patarti? Jei bent maža mintis yra apie globą ar įvaikinimą, tai reikia eiti ir daryti. Tau vaiko iš karto niekas neduos. Tu eini į mokymus, ten formuojasi nuomonė, nori ar visgi – ne. Jei suprasi, kad ne – baigei kursus, ir tiek. Bet ten sužinosi, ar esi tikras dėl savo apsisprendimo.

Patys kursai yra labai naudingi, jie būtų naudingi net ir turint savų vaikų. Daug įvairių psichologinių niuansų, bendravimas su vaikais. Mes mokymuose buvome vieninteliai, kurie atėjome besiruošdami įvaikinti.

Visi kiti – broliai, seserys, močiutės, kurie tvarkėsi globą. Anūkams, giminaičių vaikams. Tai buvo žmonės, kurie savo biologinius vaikus užauginę. Ir jiems buvo daug naujovių. Specialistai, kurie juos veda – ypatingi, matosi, kad ne dėl varnelės dirba, o nuoširdžiai“, – sakė Gabija.

123RF.com nuotr./Dirbanti ir vaiku besirūpinanti moteris
123RF.com nuotr./Dirbanti ir vaiku besirūpinanti moteris

„Nenoriu, per greitai, aš dar nepasiruošusi“

Parašius prašymą dėl įsivaikinimo, specialistai šeimą nuteikė: gali tekti laukti ir metus, ir dvejus. Mat galimybė įsivaikinti kūdikį yra kur kas mažesnė nei vyresnį vaiką.

„Mums ne vienas sakė: galėjot įsivaikinti ir anksčiau. Galėjome. Bet man toks jausmas, kad tada – anksčiau – mūsų vaikas dar nebuvo gimęs“, – sako pašnekovė.

Žinodami, kad įvaikinimo procesas užtruks, 2019 metų vasarai šeima jau turėjo planų – kelionių, koncertų.

„Bet kovo mėnesį paskambino... Pamenu, buvau darbe, o po kursų baigimo buvo praėję 3–4 mėnesiai. Paskambino ir pasakė: yra berniukas. Sveikas.

O mano galvoje sukasi mintys. Tąsyk pasakiau, kad atvažiuosime susipažinti su vaiko byla, bet baigus pokalbį galvoje buvo vienintelė mintis: nenoriu, per greitai, aš dar nepasiruošusi“, – prisiminė Gabija.

Nes patys sau pasakėm: jei to vaiko neimsim, tai gal mums visai nereikia jo?

Kalbėdama šiandien moteris svarsto, kad įvaikinimui, vaiko atsiradimui nelabai ir pasiruoši. Nes kai tu laukiesi – žinai, kada kūdikis gims. Tuo tarpu įvaikinant – visai kitaip, kai vieną dieną imi ir sulauki skambučio.

„Tada mes nuvažiavome, susipažinome ir dar tą pačią dieną paskambinome, kad įvaikinsime. Nes patys sau pasakėm: jei to vaiko neimsim, tai gal mums visai nereikia jo?

Jis buvo sveikas, tik toks susitraukęs, mažiukas, spuoguotas. Pamenu, kaip sakiau: koks negražus“, – atvirai apie savo patirtas emocijas pasakojo moteris.

Per savaitgalį šeima supirko viską, ko reikia naujo žmogaus gyvenimui – vežimėlį, lovytę, kitus būtinus daiktus.

Ir jau netrukus tapo tėvais.

123RF.com nuotr./Kūdikis
123RF.com nuotr./Kūdikis

Reikėjo sulaukti teismo sprendimo

Gabija pasakojo, kad vaiko atsisakiusi moteris nebuvo priklausoma nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, iki tol ji nebuvo žinoma ir socialinės priežiūros tarnyboms.

„Aš galvoju, jei būčiau jos situacijoje, man turbūt nebūtų reikėję palikti vaiko. Šeimoje buvo brolis, mama – būtų kažkas padėjęs. Aš suprantu, kad jos sprendimas buvo dėl to, kad jai reikėjo pagalbos jį auginant. Ji tiesiog stokojo socialinių įgūdžių. Kas tėvas – nežinia“, – sakė Gabija.

Jau parsivežę sūnų į namus sutuoktiniai dar kelis mėnesius gyveno neramiai. Kadangi biologinė mama sūnaus atsisakė ligoninėje, jo nereikėjo paimti iš šeimos, tačiau reikėjo teismo sprendimo. Teisme biologinė mama dar kartą turėjo patvirtinti savo atsisakymą.

„Kovo 15 parsivežėme, o teismui dokumentus aš galėjau pateikti tik birželio pradžioje. Buvo neramus laikas: tu gyveni, pripranti ir dar reikia laukti teismo. Kadangi buvo vasara, mūsų paskirtoji teisėja atostogavo, tad teismas įvyko tik rugsėjo pradžioje. Po to dar mėnesį laukėme, kol įsiteisės teismo sprendimas“, – kalbėjo Gabija.

Reikėjo apsiprasti ir su ta mintimi, ir su pačiu žmogumi.

Prireikė maždaug metų, kol Gabiją Mindaugą pavadino sūnumi – garsiai ištarė šį žodį. Meilė irgi neatėjo sulig pirmu žvilgsniu.

„Aišku, kad ne iš karto. Pirmieji mėnesiai buvo tiesiog rūpinimasis vaiku. Man atrodo, kad pabuvęs šeimoje apie du mėnesius, kūdikis tarsi atsipalaidavo, pasikeitė jo žvilgsnis. Nors juk atrodytų, kad tai tik kūdikis..

Manęs viena mama klausė: kai pamatėt, iš karto įsimylėjot? Na ne. Reikėjo apsiprasti ir su ta mintimi, ir su pačiu žmogumi. O tada ji ir sako: taip pat, kaip man pagimdžius. Kai pamačiau vaiką, nieko jam nejaučiau. Po kelių mėnesių atėjo motinystės jausmas, meilė.

Panašiai ir man. Gal tai skirtinga kiekvienai moteriai? Gal yra moterų, kuriuos vaiką myli nuo pat pastojimo? O kitos ne. Sunku paaiškinti. Bet pamatęs vaiką, kad ir kaip žiauriai beskambėtų, visų pirma žiūri, ar jis sveikas“, – kalbėjo Gabija.

Dabar moteris juokiasi: sako, kad nuostabesnio vaiko savo gyvenime nėra mačiusi. Anūką priėmė ir tėvai, nors iš pradžių Gabijos mama dėl šeimos sprendimo abejojo.

„Ji sakė, kad sunku auginti svetimą vaiką. „Iš kur tu žinai?“, – tada pamaniau. Tačiau vėliau tėvai mus palaikė, o dabar Mindaugas – jų mylimas anūkas“, – sakė pašnekovė.

Gabija juokauja, kad seniau ji sunkiai suprasdavusi mamas, kurios parduotuvėse daugiausia daiktų perka vaikams, bet ne sau: „Dabar pati tą darau. Esu vaiko auginimo atostogose. Kartą man reikėjo išvažiuoti į laidotuves, o tada ir apsižiūrėjau, kad spintoje – vien laisvalaikio drabužiai.“

123RF.com nuotr./Mama su kūdikiu.
123RF.com nuotr./Mama su kūdikiu.

Apie tai, kad įsivaikino, pasakys ir sūnui

Kai 2019 metais vyko prezidento rinkimai, Gabijos vyras su sūnumi jos laukė lauke, prie rinkimų apylinkės. Taip sutapo, kad komisijoje dirbo netoliese gyvenanti kaimynė.

„Kur vyrą palikai, gal su katinais?“ – paklausė ji Gabijos.

„Vyras lauke, su vaiku. Mes turime kūdikį.“

„Nusišneki? Nemačiau nėščios.“

Gabija tąsyk be užuolankų paaiškino, jog šeima įsivaikino, tačiau pernelyg garsiai apie tai ji nekalba.

Aš nenoriu, kad kažkas jo gailėtų.

„Mūsų mieste yra pavieniai žmonės, kurie žino. Tačiau mes patys neseniai pakeitėme namus, persikėlėme į kitą butą, tad naujieji kaimynai nežino. Tačiau miesto bendruomenė juk nėra didelė“, – kalbėjo Gabija.

Kai Mindaugas paaugs, tėvai šį faktą jam pasakys – norėtų tai padaryti pirmieji, nei sūnus galbūt išgirs iš kitų.

„Manau, kad reikės tai padaryti. Nesakyti gal ir negalima, nes vaikas norės žinoti, turėti savo identitetą. Kaip tu tą vaiką bemylėtum, kaip jis bebūtų tavo – tu jo negimdei.

Dar kol kas nežinau, kaip reikės pasakyti. Bet lygiai taip pat nežinojome, kaip jį reikės auginti, ir viskas puikiai pasisekė. Manau, kad toks pokalbis įvyks savo laiku, savaime.

Mūsų visi giminės šį faktą žino. Kartą, pamenu, laksto vaikas po kiemą, laimingas, kamuolį gainioja. Sėdi močiutė, žiūri į jį ir sako: vargšiukas.

Aš nenoriu, kad kažkas jo gailėtų. Taip, jam tam tikra prasme nepasisekė – jį paliko mama. Bet kai aš žiūriu į jį, galvoju, kad tai yra pats nuostabiausias vaikas, kokį gyvenime esu mačiusi.

Traumą, kai sužinos, kad jį paliko biologinė mama, jis turės išgyventi. Man taip atrodo. Būna visokių variantų, reakcijų. Bet jam tai bus smūgis“, – kalbėjo Gabija.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

05:21
01:30
01:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką