Pirmą kartą apie vyro priklausomybę Viktorija sužinojo tada, kai Armandas (vardas pakeistas) dar nebuvo jos vyras. Gyvendama kartu vieną dieną visai atsitiktinai jo kišenėse ji rado daugybę TOPsport čekių.
Paklaususi, kas tai, pajuto jo sumišimą, gal net šiek tiek pykčio. Netrukus paaiškėjo, kad lošimai jo gyvenime buvo jau seniai. Dar paauglystėje Armandas lankydavosi kazino, dirbdavo renginiuose prie kortų stalų. Vėliau Viktorija išgirdo ir apie dideles jo skolas, kurias kadaise teko padengti jo tėvams.
Paklaususi, kaip jie reagavo, ji išgirdo, kad artimo ryšio su tėvais jis niekada neturėjo. Jie tiesiog sumokėjo skolą ir perspėjo, kad daugiau to nedarys.
Visada mačiau Armandą plačiau nei jo priklausomybę. Man jis buvo daugiau nei lošimai.
„Tąkart labai išsigandau. Išsikrausčiau iš buto, kuriame kartu gyvenome. Atrodė, kad tai riba, kurios negaliu peržengti. Tačiau po kurio laiko vis tiek susitaikėme. Visada mačiau Armandą plačiau nei jo priklausomybę. Man jis buvo daugiau nei lošimai“, – pasakoja Viktorija.
Vėliau jie susituokė civiline tvarka. Viktorija prisipažįsta, kad civilinė santuoka jai visada atrodė daugiau formalumas – pavardės keitimas ir parašas dokumentuose. Todėl abu svajojo po metų susituokti bažnyčioje. Lankė sužadėtinių kursus, planavo bendrą ateitį, ruošėsi pirkti namus.
Tačiau atėjo diena, kai paaiškėjo, kad Armandas taip ir nebuvo nustojęs lošti „Gyvendamas su manimi jis nebuvo įklimpęs į dideles skolas. Tačiau mane slėgė pats faktas, kad priklausomybė niekur nedingo. „Ką dabar daryti?“ – ne kartą klausiau savęs verkdama. Supratau, kad negaliu žengti prie altoriaus. Todėl nusprendėme atšaukti vestuves. Tai buvo vienas skaudžiausių sprendimų mano gyvenime. Nors praėjo jau metai, kartais atrodo, kad visa tai įvyko vakar“, – prisimena pašnekovė.
Suprato, kad turi gelbėti save
Vis dėlto Viktorija nerado jėgų nutraukti civilinės santuokos. Jie liko kartu. Ji pradėjo lankyti artimųjų savipagalbos grupes, pora pasirašė povedybinę sutartį. Armandas taip pat pradėjo lankyti grupes, kreipėsi pagalbos į psichologą. Bet net ir tada jam nepavyko išvengti atkryčio.
Šiandien moteris sako matanti, kad per tuos metus pasikeitė ne tik jos vyras, bet ir ji pati: „Iš pradžių labai stengiausi suprasti Armando priklausomybę, jos priežastis, padėti, gelbėti, rasti sprendimus. Vėliau pamažu pradėjau mokytis rūpintis savimi. Suprasti, kas man svarbu ir kodėl bei klausyti savo poreikių. Džiaugiuosi, kai pavyksta išvengti kaltinimų ir kalbėtis ramiai, pagarbiai, konstruktyviai“.
Per šešerius bendro gyvenimo metus Viktorija suprato vieną svarbų dalyką – kito žmogaus pakeisti neįmanoma: „Kaip jam seksis, priklausys tik nuo jo paties noro, pastangų ir pasiryžimo sveikti.“
Šiandien aš vis dar esu šalia. Ar būsiu visada – nežinau.
Tačiau tai nereiškia, kad visos abejonės dingo. „Šiandien aš vis dar esu šalia. Ar būsiu visada – nežinau. Viena mano dalis vis dar nori kurti bendrą gyvenimą, atkurti pasitikėjimą ir tikėti mūsų santykiais. Kita dalis baiminasi, kad vieną dieną vis tiek teks išgyventi išsiskyrimo skausmą. Žinau, kad niekada nebebūsiu ta pati moteris, kuri kadaise susipažino su Armandu“, – atvirai prisipažįsta moteris.
Sunkiausia buvo tylėti
Visai neseniai Armandas nusprendė atvirai pasikalbėti su tėvais apie savo priklausomybę. Viktorija sako, kad tai buvo ilgo ir sunkaus kelio pabaiga. Visą tą laiką ji sąmoningai buvo pasirinkusi pati nekalbėti su jo biologine šeima apie tai, ką jis išgyvena.
„Sunkiausia būdavo klausytis pasakojimų apie tai, koks Armandas buvo nuostabus vaikas, koks jis geras sūnus ir vyras. Kartais viduje kildavo didžiulis bejėgiškumas. Norėdavosi sušukti: „Pamatykite, kas vyksta. Išgirskite, kaip jam sunku“. Tačiau dažniausiai tylėdavau.“
Tik vieną kartą ji pasakė, kad vaikai tėvams papasakoja tiek, kiek patys nori, kad šie žinotų. Tačiau jos žodžiai liko neišgirsti.
Kai tiesa galiausiai išaiškėjo, Armando tėvams buvo skaudu. Vis dėlto pagalbos sau jie neieškojo. Viktorija net siūlė Armando mamai lankyti artimųjų grupes, tačiau ši tame nematė prasmės.
„Buvo laikas, kai ji man skambindavo, prašydavo neskubėti skirtis, klausinėdavo apie mūsų gyvenimą. Šiandien suprantu, kad pasakiau per daug. Tuo metu man atrodė, kad ji turi teisę žinoti. Dabar matau kitaip“, – sako pašnekovė.
„O kur šiame sakinyje esu aš?“
Šiandien Viktorija stengiasi mažiau galvoti apie vyrą, jo priklausomybes ir jo biologinę šeimą. Sako, ne todėl, kad nerūpi, o todėl, kad tai nėra jos atsakomybė. Ji dabar mokosi iš naujo pažinti save ir pasirūpinti pirmiausia savimi.
Vieną pokalbį su psichologe prisimena iki šiol: „Pradėjau sakinį žodžiais: „Mano vyras yra priklausomas nuo azartinių lošimų“. Ir staiga sustojau. Pagalvojau: „O kur šiame sakinyje esu aš?“ Juk aš nesu jo priklausomybė. Aš esu žmogus, kuris gyvena šalia žmogaus, turinčio priklausomybę.“
Pasak Viktorijos, būtent tada pradėjo keistis jos požiūris į save. „Taip, jis stengiasi sveikti. Taip, jis eina savo keliu. O aš tuo metu galiu pasiimti puodelį arbatos ir išeiti pasivaikščioti savuoju.“
Žinau, kad Armando priklausomybė nėra apie mane. Ji yra jo kelio dalis.
Kaip susiklostys jų ateitis, moteris sako nežinanti. Tačiau šiandien ji jaučiasi gerokai tvirčiau nei prieš kelerius metus. Tiki, kad, nepaisant to, kas laukia ateityje, ras jėgų gyventi toliau, išsaugodama meilę sau, pagarbą Armandui ir pasitikėjimą gyvenimu. Pašnekovė neslepia, kad ši patirtis ją pakeitė – galbūt padarė stipresnę, o gal jautresnę savo pačios poreikiams.
„Žinau, kad Armando priklausomybė nėra apie mane. Ji yra jo kelio dalis, kaip manojo kelio dalis yra mokytis pasirūpinti savimi. Mano gyvenimas – didžiulė drobė, nutapyta pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Joje telpa kur kas daugiau nei vyro priklausomybė. Joje yra meilė ir viltis, draugystė ir augimas, skausmas ir džiaugsmas, tamsa ir šviesa, o svarbiausia – tikėjimas“, – sako Viktorija.
Specialisto komentaras
Viktorijos istoriją sutiko pakomentuoti Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič.
– Viktorija pasakoja, kad ilgą laiką stengėsi suprasti vyro priklausomybę ir jam padėti, kol galiausiai suprato, kad kito žmogaus pakeisti negali. Kodėl artimieji taip dažnai prisiima atsakomybę už priklausomo žmogaus sveikimą ir kodėl taip sunku ją paleisti?
– Manau, pagrindinė priežastis, kodėl artimieji prisiima ne savo atsakomybę, yra ta, kad priklausomas žmogus jiems rūpi. Tačiau yra ir kita pusė – priklausomybė stipriai veikia artimųjų savijautą, todėl natūraliai kyla noras kuo greičiau sumažinti nerimą, baimę, pyktį ar bejėgiškumą.
Žmonėms būdingas noras gelbėti kitus. Gelbėdami jie jaučiasi reikalingi ir naudingi.
Dažnai susiformuoja savotiška formulė: „Aš jausiuosi gerai, kai tu neloši.“ O jei žmogus neloštų, vadinasi, reikia kažką daryti, kontroliuoti, įtikinėti, gelbėti. Apskritai, žmonėms būdingas noras gelbėti kitus. Gelbėdami jie jaučiasi reikalingi, naudingi, turintys įtakos situacijai. Kartais atsiranda įsitikinimas, kad jei ne jie, niekas daugiau nepadės. Tai ypač būdinga tada, kai paties lošiančiojo motyvacija keistis yra menka arba nepastovi.
Kita vertus, nieko nedaryti taip pat labai sunku. Dažnai aplinkiniai tokį elgesį vertina kaip abejingumą ar rūpestingumo stoką. Be to, ir pats žmogus sunkiai susitaiko su mintimi, kad negali išspręsti artimojo problemos. Todėl bandymai gelbėti neretai tampa būdu tvarkytis su savo pačių emocijomis.
Manau, vienas svarbiausių Viktorijos atradimų buvo suvokimas, kad neįmanoma pakeisti kito žmogaus elgesio, jei jis pats nenori keistis. Šis supratimas dažnai tampa svarbiu žingsniu pradedant rūpintis savimi. Priklausomybę verta vertinti kaip ligą, kuriai reikalinga profesionali pagalba, o ne artimųjų pastangos ją „išgydyti“ savo jėgomis.
Artimojo priklausomybė dažnai sukelia ir kaltės bei gėdos jausmus. Tėvai neretai klausia savęs: „Ką mes padarėme ne taip, kad mūsų vaikas tapo priklausomas?“ Partneriai svarsto, ar galėjo kažką pastebėti anksčiau, pasielgti kitaip ar labiau padėti. Tokie klausimai retai turi vieną aiškų atsakymą, tačiau jie gali įtraukti žmogų į labai intensyvius išgyvenimus, kurie ilgainiui ne tik išsekina, bet ir skatina ko-priklausomų santykių formavimąsi. Tokiuose santykiuose žmogaus emocijos, savijauta ir elgesys ima suktis aplink priklausomojo problemą.
Kartais pats žodis „paleisti“ skamba grėsmingai, tarsi reikštų išmesti, atstumti ar atsisakyti žmogaus. Tačiau iš tiesų paleisti nereiškia nustoti rūpintis. Tai reiškia grąžinti atsakomybę už sveikimą ir su tuo susijusius sprendimus pačiam lošiančiajam. Paradoksalu, bet būtent toks atsakomybės atskyrimas dažnai tampa išlaisvinančiu žingsniu tiek artimajam, tiek pačiam priklausomam žmogui.
– Moters istorijoje daug kalbama apie prarastą pasitikėjimą. Ar įmanoma jį atkurti gyvenant šalia žmogaus, turinčio priklausomybę?
– Akivaizdu, kad kai lošiantis žmogus meluoja, neigia problemą ar nesirenka sveikimo kelio, artimieji nusivilia, įsižeidžia ir praranda tikėjimą. Pasitikėjimo netektis yra skaudi patirtis, su kuria taip pat tenka mokytis gyventi.
Pasitikėjimą atkurti tikrai įmanoma, tačiau dažniausiai tai nėra greitas ar lengvas kelias. Svarbu suprasti, kad pasitikėjimas prarandamas ne vien dėl paties lošimo fakto, bet ir dėl pažadų nesilaikymo, slėpimo, melo bei kitų su priklausomybe susijusių elgesio modelių. Todėl ir jo atkūrimas vyksta ne žodžiais, o nuosekliais veiksmais per ilgesnį laiką.
Daug kas priklauso nuo paties lošiančiojo motyvacijos keistis. Artimieji dažniausiai stebi ne tai, ką žmogus žada, o tai, ką jis daro: ar pripažįsta problemą, ar kreipiasi pagalbos, ar laikosi susitarimų, ar prisiima atsakomybę už savo veiksmų pasekmes. Kuo daugiau nuoseklumo, atvirumo ir skaidrumo, tuo daugiau galimybių pasitikėjimui pamažu sugrįžti.
Ne mažiau svarbus ir paties artimojo vaidmuo. Tam reikia gebėjimo nustatyti ribas, pasirūpinti savo emocine gerove ir atsisakyti nuolatinės kontrolės. Tai taip pat reikalauja laiko, kantrybės ir neretai pagalbos iš šalies.
Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad ne visais atvejais pasitikėjimą pavyksta atkurti. Kartais žala santykiams būna labai gili, o nuovargis, kylantis dėl pasikartojančių atkryčių, tampa pernelyg sunkiai pakeliamas. Tokiais atvejais santykiai gali nutrūkti. Būtent todėl visuomet rekomenduojame, kad į pagalbos procesą įsitrauktų ne tik priklausomas žmogus, bet ir jo artimieji. Priklausomybė paveikia visą šeimos sistemą, todėl sveikimo kelias dažnai tampa lengvesnis ir veiksmingesnis tuomet, kai pagalbą gauna visi, kuriuos ši problema palietė.
Jei lošimai kelia nerimą jums ar jūsų šeimai, verta kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus arba susisiekti su Lošimų priežiūros tarnyba psichologais. Kartais vienas pokalbis gali tapti svarbia pradžia geriau suprantant situaciją ir ieškant tinkamų sprendimų.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
