Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič sako, kad svarbiausia suprasti, jog lošimų problema nėra vien pinigų klausimas. Dažnai tai tampa būdu pabėgti nuo sunkios savijautos, emocinės įtampos ar vidinės tuštumos.
Lošimų mastas Lietuvoje: ką rodo tyrimai
Kalbėdamas apie lošimų problemos mastą Lietuvoje specialistas atkreipia dėmesį, kad pati „problemos“ sąvoka gali reikšti labai skirtingas situacijas. Vieniems tai – kartą praloštas atlyginimas, kitiems – daugelį metų trunkantis nebekontroliuojamas lošimas, jau virtęs priklausomybe.
„Jei probleminiu lošėju laikome žmogų, kuris savarankiškai nebekontroliuoja savo lošimų, remiantis 2017 ir 2024 metais Lietuvoje atliktais tyrimais, tokių žmonių galėtų būti apie 2,5 proc. gyventojų“, – sako O. Mackevič.
Panašius skaičius mini ir daugelis Europos tyrėjų. Vis dėlto Lietuvoje vis dar trūksta nuoseklių tyrimų, kurie leistų stebėti pokyčius ilgesnį laiką.
Psichologas atkreipia dėmesį, kad lošimų populiarumą veikia daugybė dalykų: reklama, prieinamumas, lošimų normalizavimas visuomenėje, bendros nuostatos. Tad kuo lošimai tampa labiau matomi ir prieinami, tuo daugiau žmonių juos išbandys, o kiek jų įsitrauks liguistai, galime tik spėlioti.
Jaunas žmogus stipriau jaučia azartą, bet silpniau įvertina kainą.
Anot LPT specialisto, siekiant mažinti problemą labai svarbu, kad atsakinga lošimų politika ir prevencija taptų ilgalaikiu valstybės prioritetu.
Kodėl jauni žmonės įsitraukia taip greitai?
Viena pažeidžiamiausių grupių yra jauni vyrai. Tačiau didesnę riziką, pasak O. Mackevič, patiria ir žmonės, susiduriantys su finansiniu nestabilumu, vienišumu, emociniu stresu, depresijos ar nerimo simptomais, taip pat tie, kurie jau turi kitų priklausomybių patirties: „Jaunas žmogus stipriau jaučia azartą, bet silpniau įvertina kainą“.
Anot jo, tai susiję ir su biologiniais procesais. Jauname amžiuje smegenų sritys, atsakingos už impulsų kontrolę ir ilgalaikių pasekmių vertinimą, dar nėra iki galo susiformavusios. Tuo metu atlygio sistema veikia itin jautriai, todėl rizika, greitas rezultatas ir stiprus emocinis dirgiklis paveikia daug stipriau.
Didelę įtaką daro ir skaitmeninė aplinka. Šiandien lošimų mechanizmai dažnai pateikiami per mobiliąsias programėles, žaidybinius elementus ar net vaizdo žaidimus.
„Jaunam žmogui ši aplinka atrodo sava ir pažįstama, todėl nebekyla poreikis saugotis. Lošimai nebeatrodo kaip pavojinga veikla, veikiau kaip pramoga, varžymasis ar greito uždarbio galimybė“, – aiškina specialistas. Ne mažiau svarbi ir bendraamžių įtaka. Jei aplinkoje lošimai laikomi normaliu dalyku, į juos įsitraukti tampa dar lengviau.
Lošiama ne tik dėl pinigų
O. Mackevič pabrėžia, kad probleminiams lošėjams pats lošimas ilgainiui tampa nebe pramoga. Mat žmogus lošia ne todėl, kad nori, o dažnai todėl, kad nebesugeba sustoti.
Daugelis žmonių, anot psichologo, lošimą pasirenka kaip emocijų reguliavimo būdą. Vieni taip bando pabėgti nuo vienatvės, įtampos, nerimo ar depresinių išgyvenimų, kiti ieško stipraus jaudulio, kuris trumpam užgožia vidinę tuštumą ar bejėgiškumo jausmą. Todėl lošimas tampa ne tiek pinigų klausimu, kiek būdu susitvarkyti su savijauta.
Viskas dažniausiai prasideda nuo smalsumo. Žmogus išbando vieną ar kitą lošimo rūšį, o smegenys labai greitai įsimena malonumo jausmą. „Pats pramogavimas suteikia psichologinį pasitenkinimą, todėl smegenys nori tą veiksmą kartoti“, – paaiškina specialistas.
Prie įsitraukimo labai prisideda ir pačių lošimų mechanikos: garsai, šviesos, vizualiniai efektai, specialiai kuriami taip, kad stiprintų emocinį poveikį. Jei žmogui dar pavyksta išlošti pinigų, įsitraukimo rizika išauga dar labiau.
„Išlošimas dažniausiai tampa tuo rizikos veiksniu, kuris žmogų labiausiai įtraukia į lošimą. Atsiranda mintis, kad tai gali būti uždarbio būdas, formuojasi galios pojūtis“, – sako psichologas.
Ilgainiui vyksta pokyčiai ir neurologiniame lygmenyje, t.y., stiprėja su dopamino sistema susiję mechanizmai. Daliai lošiančiųjų net pati mintis apie būsimą lošimą pradeda kelti malonumo jausmą.
Kazino ar internetas – kas pavojingiau
Kalbant apie lošimą kazino ir internetu, O. Mackevič teigimu, problemas sukuria ne pati lošimo rūšis ar vieta, o tai, kaip žmogus lošia: „Dažnai girdžiu kalbas apie pavojingesnius ar mažiau pavojingus lošimus. Tačiau esu matęs ne vieną žmogų, kuris į šimtatūkstantines skolas įkrito lošdamas riboto statymo automatais“.
Internetinius lošimus dažniau renkasi tie, kuriems svarbiausia prieinamumas, greitis ir privatumas.
Psichologas tai lygina su alkoholiu: „Ar sidras mažiau pavojingas nei degtinė? Ar mažai žmonių savo priklausomybę pradėjo nuo vakarinio alaus?“ – retoriškai svarsto specialistas.
Anot jo, kazino dažniau renkasi žmonės, kuriems svarbi pati atmosfera, pvz., šviesos, garsai, statuso jausmas, ritualas, socialinis kontaktas. Kai kuriems tai tampa ne tik lošimu, bet ir gyvenimo būdo dalimi. Tuo tarpu, internetinius lošimus dažniau renkasi tie, kuriems svarbiausia prieinamumas, greitis ir privatumas. „Lošti galima bet kada ir bet kur, niekam nematant. Taip žmogus turi mažiau savo lošimo liudininkų“, – sako psichologas.
Mokslininkai vis dažniau kalba, kad internetiniai lošimai įtraukia stipriau dėl savo prieinamumo, privatumo ir nuolatinių stimulų smegenims. Psichologas neabejoja, kad ilgainiui internetiniai lošimai vis labiau išstums tradicinius antžeminius lošimus.
„Lobių skrynių“ mechanika
Nors šiandien lošimus pasiekti daug lengviau nei anksčiau, LPT specialistas O. Mackevič pabrėžia, kad vien telefonas ar internetas problemos nesukuria: „Beveik visi turime telefonus ir internetą, tačiau ne visi lošiame“.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad šiuolaikinė aplinka kuria daug naujų priklausomybių formų – nuo socialinių tinklų iki kompiuterinių žaidimų, pornografijos ar perteklinio interneto naudojimo. Visuomenėje vis dar labai trūksta prevencijos ir sąmoningumo ugdymo programų.
„Ne visi tėvai turi tinkamą pasirengimą kalbėtis su vaikais apie interneto pavojus ar perteklinį jo naudojimą“, – sako psichologas ir ragina tėvus domėtis ir naujomis lošimų formomis kompiuteriniuose žaidimuose, ypač vadinamosiomis „lobių skrynių“ mechanikomis. Mat vaikai dėl savo amžiaus ne visada geba tinkamai įvertinti rizikas, todėl su jais apie tai būtina kalbėtis.
Priklausomybė nuo lošimo nėra kaprizas ar tiesiog blogas elgesys, tai – sunki liga.
Svarbu nelikti vienam
O. Mackevič pabrėžia, kad azartiniai lošimai pirmiausia yra pramoga, tačiau tam tikriems žmonėms ji gali tapti sunkia liga. Todėl jis pataria stebėti save ir savo emocijas. „Jei po lošimo jaučiate slogias emocijas ar diskomfortą, verta rimtai pagalvoti, ar tai jums tinkama pramoga“, – sako jis.
Psichologas taip pat ragina mažinti priklausomų žmonių stigmatizavimą: „Tai nėra kaprizas ar tiesiog blogas elgesys. Tai sunki liga, nuo kurios kenčiantys žmonės išgyvena labai slogias emocijas ir patirtis“.
Neretai žmogui vienam pradėti sveikimo kelią dažnai būna labai sunku, todėl svarbiausia nelikti vienam ir kuo anksčiau ieškoti pagalbos. Jei žmogus ar jo artimieji susiduria su lošimų problema, pagalbą gali suteikti Lošimų priežiūros tarnybos psichologai, priklausomybės ligų centrai bei kiti psichikos sveikatos specialistai.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
