Suprantama, kad po siaubingų smurto proveržių ir kraupių nelaimių atsiras žmonių, kuriems bus reikalinga parama ir pagalba. Tačiau nelabai aišku, koks geriausias būdas jiems padėti.
Po gaisro Londono daugiabutyje „Grenfell Tower“ 300 konsultantų pasisiūlė nemokamai padėti visiems nukentėjusiems namo gyventojams ir gaisrinės pareigūnams, kuriems tik prireiks psichologinės pagalbos. Toks užuojautos kupinas specialistų žingsnis neabejotinai yra labai kilnus. Vis dėlto tokio pobūdžio pagalbos siūlymą reikėtų nuodugniai apsvarstyti.
Pagalba gali virsti žala
Straipsnio autorės L.Maddox teigimu, yra pakankamai įrodymų, kad pokalbio terapija veiksminga. Tačiau jei pokalbio terapija gali padėti, veikiausiai ji gali ir pakenkti. Todėl, prieš atskubant į pagalbą, instinktyvų savo norą padėti būtina labai gerai pasverti, atidžiai įvertinant pačias įvairiausias aplinkybes, supančias sukrėtimą patyrusį žmogų, rašo ji.
Maždaug 30–40 proc. psichinę traumą patyrusių žmonių neišvengia psichinės sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, jiems gali pasireikšti potrauminio streso sindromo ženklų – kankinti praeities vaizdiniai, padidėti nerimas ir sustiprėti nenoras prisiminti įvykį ar apie jį kalbėti. Tačiau dauguma sukrėtimą patyrusių žmonių psichinės sveikatos problemų paprastai nepatiria. Taigi pokalbio terapija gali būti reikalinga ne kiekvienam, ir ne kiekvienas gali jos norėti.
Tyrimai rodo, kad kartais intervencijos gali pakenkti. Pasaulio sveikatos organizacija yra parengusi konkrečią rekomendaciją dėl skausmingo įvykio aptarimo su ką tik jį išgyvenusiais asmenimis, o Jungtinės Karalystės Nacionalinis sveikatos ir klinikinės kompetencijos institutas rekomenduoja mėnesį laiko „aktyviai laukti“ ir tik tada nukentėjusiajam siūlyti pokalbio terapijos paslaugą.
Pokalbio terapija gali būti reikalinga ne kiekvienam, ir ne kiekvienas gali jos norėti.
„Patyrus sukrėtimą visų pirma reikėtų pabūti su draugais, šeima ir tais žmonėmis, kurie veikia raminamai, – sako Jungtinės Karalystės Nacionalinės sveikatos tarnybos klinikinės psichologijos specialistas, neuromokslininkas dr. Vaughanas Bellas. – Situaciją aptarti su konsultantu iškart po įvykio – gerai, tačiau tik tuo atveju, jei kalbama ne apie kritinio incidento sukeltą stresą. Mums žinoma, kad geriausiu atveju toks pokalbis bus beprasmis, blogiausiu – jis pakenks.“
Kritinių incidentų sukelto streso aptarimas arba valdymas – tai struktūrizuota septynių pakopų priemonė, taikoma netrukus po įvykio. Nukentėjusysis išsamiai dalijasi įvykio akimirkomis, atveria savo mintis ir jausmus. Šis procesas skiriasi nuo paprasčiausio „įvykio aptarimo“, kuomet įvykio aptarti susirenka bent keletas sukrėtimą patyrusių žmonių, susirinkimo aplinka dažnai neoficiali, o tikslas – pernelyg neišsiplečiant aptarti, kas nutiko, įsitikinti, kad visiems viskas gerai, ir atkreipti dėmesį į dalykus, iš kurių būtų galima pasimokyti.
Dr. V.Bellas pamini keletą su kritinių incidentų sukelto streso valdymu susijusių tyrimų, kurie rodo, kad ši priemonė gali sulėtinti žmogaus atsigavimą patyrus psichinę traumą. Nors atrodytų, kad intervencija veiksminga, nes nukentėjusysis teigia, kad ji jam padeda, ir galų gale iš tikrųjų atsigauna, tačiau minėti tyrimai rodo, kad atsigavimo procesas dėl šios intervencijos pailgėja.
Tikslią priežastį, kodėl taip atsitinka, įvardyti sunku, tačiau, pasak dr. V.Bello, tai gali būti susiję su prisiminimų apie įvykį kodavimu. Mūsų smegenų gebėjimas saugiai „paslėpti“ prisiminimus apie patirtus skausmingus įvykius, kad jie negrįžtų vaizdiniais ar asociacijomis, yra būtent tai, kas sutrinka patiriant potrauminio streso sindromą. Todėl bet kokia su tuo susijusi intervencija vertintina kaip probleminė.
Pagalba turi būti individualizuota
„Jau ne sykį esame susidūrę su situacija, kai gerų ketinimų turintys, tačiau prastai parengti psichinės sveikatos priežiūros specialistai imasi padėti sunkias psichines traumas patyrusiems žmonėms ir padėtį dar labiau pablogina, – sako psichologas. – Tai nėra ta situacija, kai pakanka tiesiog atsirasti reikiamoje vietoje ir imtis įprastos konsultavimo praktikos. Iš patirties žinome, kad kai veiksmų niekas neprižiūri ir nevaldo, reikalai gali gerokai pablogėti.“
Londono karališkojo koledžo Psichiatrijos instituto taikomosios vaikų psichologijos specialistas, profesorius emeritas Billas Yule`as mano, kad šiuo atveju užkirsti kelią bet kokios pagalbos teikimui būtų klaida. Jo nuomone, įrodymai, kad ankstyvoji intervencija gali pakenkti, yra abejotini, nors su dr. V.Bello teiginiu, kad atsakas turi būti deramai koordinuojamas ir pagrįstas, jis sutinka.
„Žmonėms būtina, kad pagrindiniais jų poreikiais būtų pasirūpinta nedelsiant, – sako B.Yule'as. Jis įsitikinęs, kad žmonėms turi būti suteikta galimybė gauti humanitarinę pagalbą iškart po įvykio. – Tai nereiškia, kad jiems turi būti skirta individuali ar grupinė terapija. Tai reiškia, kad nukentėjusieji nuo pat pradžių turi jausti palaikymą.“
Profesorius mano, kad visokeriopa pagalba ir patarimai turi būti teikiami vieno langelio principu. Jis taip pat galvoja, kad būtų pravartu pasimokyti iš skandinaviškojo savitarpio pagalbos teikimo modelio. Švedijoje kas keletą savaičių ištisus mėnesius buvo organizuojami nukentėjusių šeimų grupiniai pokalbiai. Tai padėjo joms užmegzti ryšį ir pajusti tarpusavio palaikymą.
Daugelis nuo gaisro nukentėjusių daugiabučio gyventojų iki šiol neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.
Psichiatrijos instituto klinikinės psichologijos specialistė dr. Amy Hardy teigia, kad bet koks atsakas turi būti individualizuotas. „Žmogaus gebėjimas susitaikyti su traumą sukėlusia patirtimi priklauso nuo jo turimų išteklių. Ar jis turi psichinės sveikatos problemų? Ar vartoja psichoaktyviąsias medžiagas? Kokio dar pobūdžio stresą jis patiria? Kaip jis susidoroja su sunkiomis emocijomis? Ar jis turi kam pasipasakoti ir ar yra žmonių, kurie neabejotinai suteiktų jam pagalbą? Jei yra sunkumų šiose srityse, tikėtina, kad žmogui bus sunkiau susitaikyti su tuo, kas nutiko, ir potrauminio streso rizika jam bus didesnė“, – teigia specialistė.
Kaip pastebi straipsnio autorė L.Maddox, „Grenfell Towerio“ gyventojai patiria ne tik emocinį, bet ir fizinį stresą, todėl derėtų tinkamai atsižvelgti ir į praktinę šios nelaimės pusę. Daugelis nuo gaisro nukentėjusių daugiabučio gyventojų iki šiol neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Gerai, rašo L.Maddox, kad jiems siūloma pasikalbėti apie tai, kas nutiko. Tačiau gerai tik tuo atveju, jei tokios pagalbos reikia jiems patiems, jei ji yra gerai apgalvota ir jei ji bus teisingai suteikta.
Vis dėlto net ir geriausiai parengta tokio pobūdžio intervencija žmogų pasieks tik tada, kai bus patenkinti kiti, tuo metu labiau jam svarbūs fiziniai poreikiai. Nereikėtų tikėtis, kad apie skaudžius ir liūdesį keliančius dalykus žmogus norėtų kalbėtis neturėdamas nei namų, kuriuose jam būtų jauku ir saugu, nei ramybės, kurią iš jo atėmė skausmas.
