Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 4d. 21:04

Chirurgas V.Lipnickas į Sierą Leonę skrido mokyti, bet netikėtai tapo milijonieriumi

Vytautas Lipnickas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Vytautas Lipnickas

„Melsiuosi už jus visą gyvenimą“, – tokius padėkos žodžius dešimtis kartų girdėjo Santaros klinikų abdominalinės chirurgijos gydytojas med. dr. Vytautas Lipnickas, Siera Leonės kaimelyje šiemet savanoriavęs dvi savaites. Čia jis netikėtai tapo milijonieriumi ir savo akimis įsitikino – laimė ir turtai neturi nieko bendra.

Daugiau nei pusė Siera Leonės gyventojų neturi jokio darbo, todėl skęsta skurde. Daugumos žmonių pajamos siekia vos dolerį per dieną.

Sveikatos apsauga valstybėje katastrofiška. Iki Ebolos viruso beveik 7 mln. gyventojų turinčioje šalyje dirbo vos 125 gydytojai. Dėl viruso mirė 11-ka iš jų.

Chirurgams šalyje suskaičiuoti užtektų dviejų rankų pirštų. Beveik visi jie gyvena ir dirba privačiose klinikose sostinėje Fritaune.

Vytauto Lipnicko nuotr./Pagrindinė Kamakvio gatvė
Vytauto Lipnicko nuotr./Pagrindinė Kamakvio gatvė

Todėl chirurgijos poreikis Siera Leonėje patenkinamas tik 10 proc. Pašlijus sveikatai absoliučiai daugumai gyventojų tenka kliautis Dievu ir likimu.

Susipažinęs su liūdna Siera Leonės medicinos situacija, 59 metų V.Lipnickas pasinaudojo proga dalyvauti jungtiniame švedų ir norvegų projekte „Hernia project“.

Lietuvis buvo taip įkvėptas projekto misijos, kad į Afriką keliavo per savo atostogas. Be to, dalį su kelione susijusių išlaidų dengė iš šeimos biudžeto.

Pinigams reikėjo maišo

Į Sierą Leonę V.Lipnicką skraidinęs lėktuvas Fritaune nusileido sausio 21-ąją. „Iš žiemos patekau į vasarą“, – šypsosi gydytojas.

Dienomis termometro stulpelis kildavo iki 40 laipsnių karščio, naktimis atvėsdavo iki 20-ties.

Vienas pakelis, antras, trečias. Stoviu piniginę išsitraukęs, o čia maišo reikia!

Nors lietuvis svetimoje žemėje atsidūrė dėl kilnaus tikslo, svetingo sutikimo oro uoste nesulaukė.

„Ko čia atskridai?“ – čiaumodamas gumą grubiai paklausė pareigūnas pasienio punkte. Paaiškinus, atsainiai mostelėjo galva – gali eiti.

Iš oro uosto V.Lipnickas turėjo pasiekti prieplauką ir sėsti į keltą „Sea Bird Express“. Iki tol dar reikėjo spėti išsikeisti pinigų.

„Paduodu 150 dolerių ir gaunu 1 mln. 125 tūkst. leonų. Vienas pakelis, antras, trečias. Stoviu piniginę išsitraukęs, o čia maišo reikia!“ – dabar juokiasi V.Lipnickas, nors tąsyk juokais net nekvepėjo.

Staiga milijonieriumi tapęs gydytojas pinigus šiaip taip sutalpino į kompiuterio krepšį.

Vietiniai „pagalbininkai“

Jau temo. Jokių nuorodų į prieplauką nesimatė, tačiau, kaip įprasta tokiems kraštams, V.Lipnicką tuoj pat apspito būrys vietinių „pagalbininkų“.

„Mane čiumpa, griebia: „Ko tau reikia? Mes tave nuvesim, padėsim – tik duok tipsus.“ Telefono kortelės buvau nusprendęs nepirkti, bet kur ten nepirksi. Iš rankų išplėšia telefoną, akyse ardo: „Matai, kokia bloga tavo SIM kortelė? Duok tipsų, mes nupirksim, įdėsim.“ Lemenu, kad man reikia „Sea Bird Express“. Jie: „Einam einam.“ Ir kone nutempia į stotelę, o čia prieš nosį užsidaro autobuso durys, ir jis nuvažiuoja. Suprantu, kad savo lagamino aš jau nebeturiu“, – pasakoja V.Lipnickas.

Įvykiai klostėsi taip greitai ir chaotiškai, kad V.Lipnickas net nėra tikras, ar spėjo išsigąsti. Tiksliai neprisimena ir kaip pateko į kitą autobusą, atsidūrė prieplaukoje, gavo gelbėjimosi liemenę ir įsėdo į keltą.

Išlipusį Fritaune V.Lipnicką pasitiko Francis. O už penkių minučių tarp kito laivo lagaminų lietuvis išvydo ir savąjį. Buvo galima lengviau atsipūsti – reikalai stojo į vėžes.

Ženklų kalba pranašavo gera

Kitą dieną V.Lipnickas vyko į Siera Leonės medicinos tarybą. Čia gavo leidimą dvi savaites dirbti Kamakvio ligoninėje.

Dideliu džipu 5 valandas lietuvis dardėjo iš sostinės į Kamakvį. Kuo arčiau miestelio, tuo kelias siaurėjo ir prastėjo.

Galų gale pasiekęs kelionės tikslą V.Lipnickas išvydo amerikiečių misionierių statytą ligoninę, įkurtą 1959 metais.

Vytauto Lipnicko nuotr./V.Lipnickas ir jo mokiniai
Vytauto Lipnicko nuotr./V.Lipnickas ir jo mokiniai

„Tai – mano gimimo metai. Todėl supratau: viskas bus gerai“, – ženklų kalba tiki V.Lipnickas.

Ligoninę sudaro nedidelių pastatų kompleksas. Čia vienu metu gali būti gydoma 110 pacientų. Sveikindamiesi su baltaodžiu gydytoju ligoniai sudėdavo rankas lyg maldai.

Gydytojas – žmogus orkestras

Iki atvykstant V.Lipnickui, Vakarų Siera Leonėje gimęs Thomas Ashley buvo vienintelis gydytojas Kamakvio ligoninėje.

Be jo idealizmo šiame džiunglių miestelyje ligoninės, negaunančios jokio valstybinio finansavimo, greičiausiai nebūtų. Th.Ashley – žmogus orkestras: ir ligoninės direktorius, besirūpinantis labdara, ir pediatras, ir ginekologas, ir chirurgas.

Kad matytumėte, su kokiu dėkingumu žvelgia pacientų akys.

Švedų ir norvegų projektas „Hernia Project“ yra suderintas su Pasauline sveikatos organizacija. Juo siekiama išplėsti chirurginių operacijų prieinamumą Siera Leonėje.

„Siera Leonėje bendrosios praktikos gydytojai papildomai laiko egzaminus ir įgyja teisę atlikti tam tikras chirurgines intervencijas. Be to, lietuviškais terminais tariant, dirba viduriniosios grandies medicinos personalas (Community Health Officier – angl.). Tai – gydytojų asistentai, vadinamieji sacho. Jie medicinos mokosi šešerius metus, o po to dar po pusmetį – chirurgijos ir akušerijos ginekologijos, nes tokiuose kraštuose išvaržos, apendicito ir cezario pjūvio operacijos yra pagrindinės ir labai svarbios“, – aiškina V.Lipnickas.

Lietuvio pagrindinė užduotis Kamakvio ligoninėje – išmokyti sacho savarankiškai atlikti kirkšnies išvaržos operacijas, naudojant tinklelius.

„Projekto metu švedai operacijoms finansavo „Covidien'o“ tinklelius, o po to gydytojai greičiausiai naudos moskitų tinklelius“, – konstatavo V.Lipnickas.

Projekto dalyviai – laimės kūdikiai

Kol V.Lipnickas viešėjo Kamakvyje, vykdant skandinavų projektą, iš viso buvo atlikta 120 kirkšnies išvaržos operacijų: 22-iems vadovavo lietuvis, kitas operacijas jo stebimi ir konsultuojami atliko sacho. Po mokymų visi jie gavo įvertinimą, kad operacijas gali atlikti savarankiškai.

„Operacijos atliktos per 10 darbo dienų ant 3 operacinių stalų: manau, net daug didesnės klinikos galėtų pavydėti tokio intensyvumo. Man svarbiausia, kad neįvyko nė vienos didelės intraoperacinės ar ankstyvos pooperacinės komplikacijos“, – rezultatais džiaugiasi V.Lipnickas, 2007 metais apsigynęs disertaciją būtent iš kirkšninių išvaržų.

Vytauto Lipnicko nuotr./Kirkšnies išvarža
Vytauto Lipnicko nuotr./Kirkšnies išvarža

Pacientus, patekusius į skandinavų projektą, galima vadinti laimės kūdikiais. Antraip jie su savo problema būtų nugyvenę tiek, kiek skirta. Užburtas ratas: nemokamo gydymo džiunglėse nėra, o pinigų operacijai nėra kaip užsidirbti.

„Kad matytumėte, su kokiu dėkingumu žvelgia pacientų akys. Rankeles sudeda ir sako: „Gydytojau, melsiuosi už tave visą gyvenimą“, – prisimena V.Lipnickas.

Net menkiausios šiukšlelės valytojas nuo žemės nekelia, neužsimovęs pirštinių. Matyt, tai Ebolos viruso palikimas.

Jis abejoja, ar kada nors Lietuvoje sveikatos priežiūros sistema buvo tokia vargana.

Kamakvio ligoninė primena karo lauko ligoninę: akmenimis grįstos grindys, pacientų lovos sustatytos viena šalia kitos, jokio privatumo ir komforto.

Pacientai į operacinę ateina savo kojomis, patys užlipa ant operacinio stalo. Operacija atliekama su vietine nejautra.

Po operacijos pacientas irgi pats pakyla iš lovos ir nueina iki palatos. Tarp pacientų operacinėje – vos 5 minučių tarpas.

„Tačiau plaka muzika, instrumentatorės šoka – žmonės džiaugiasi gyvenimu. Kiekviena operacija prasideda trumpute malda, kurią sukalba vienas iš komandos narių“, – pasakoja V.Lipnickas.

Vargana ligoninės būtis

Pirmąją darbo dieną dar prieš pietus operacinėje sugedo kondicionavimo sistema, o popiet nebeliko vandens – medicinos darbuotojai rankas plovėsi užpilant jas vandeniu kaip pirtyje iš kubilo.

Tačiau gedimai buvo pašalinti ir kitomis dienomis tokių nesklandumų nekildavo.

Chirurgijos instrumentai Kamakvio ligoninėje vis dar sterilizuojami autoklavuose. Juose bus sterilizuojami ir operacijų metu naudojami uodų tinkleliai: „Tyrimai rodo, kad rezultatai ne blogesni nei naudojant komercinių gamintojų tinklelius.“

V.Lipnickui pasirodė įdomu, kad medicinos darbuotojai prieš procedūras užsideda dvi poras vienkartinių pirštinių.

„Net menkiausios šiukšlelės valytojas nuo žemės nekelia, neužsimovęs pirštinių. Matyt, tai Ebolos viruso palikimas“, – svarsto V.Lipnickas.

Nuobodulį išsklaidė salūnas

Darbo dieną V.Lipnickas pradėdavo apie 8 val. ryto. Baigdavo šiek tiek po šešių, o apie septintą jau būdavo savo kambaryje.

Vytauto Lipnicko nuotr./V.Lipnicko kambarys
Vytauto Lipnicko nuotr./V.Lipnicko kambarys

„Bėda ta, kad apie 19.30 val. jau labai tamsu“, – guodėsi V.Lipnickas, dvi savaites gyvenęs režimu „darbas–namai.“

Dėl techninių kliūčių jis neturėjo galimybės net apsilankyti nacionaliniame parke.

Laisvu nuo darbo metu lietuvis jautėsi miestelio įkaitu. Todėl pačiam sau netikėtai tapo aktyviu socialinio tinklo „Facebook“ nariu – dienos įspūdžius guldė virtualiame dienoraštyje.

„Jokio gyvenimo po darbo čia nėra. Čia nėra jokios parduotuvės, jokio klubo. Tai – Dievo užmirštas kaimelis, kuriame daug vargstančių, bet labai mielų žmonių“, – skelbė V.Lipnickas.

Vieną sekmadienį jis guodėsi miestelį apėjęs net dukart. Laimė, tai išėjo į gera: „Į parką išvykti nepavyko, bet negali visur nesisekti – radau salūną, kuriame yra... alaus! Butelius reikia palikti, pasakiau, kad atnešiu rytoj, jokių problemų nekilo. Visa laimė, kad A.Verygos įstatymai Siera Leonėje negalioja“, – pokštavo V.Lipnickas.

Džiaugtis mažais dalykais

Kamakvyje veikia dvi mokyklos ir dvi bažnyčios – po vieną musulmonų ir krikščionių. Gyventojai džiaugiasi, kad tarpusavyje sutaria puikiai: musulmonai švenčia krikščionių šventes ir atvirkščiai.

„Aišku, kuo švenčių daugiau, tuo visiems smagiau – kitų užsiėmimų vis tiek nėra“, – pastebi V.Lipnickas, per dviejų savaičių viešnagę prisiminęs, kad reikia džiaugtis mažais kasdieniais dalykais.

Todėl galiausiai jis išmoko mėgautis net pusryčiais, pietumis ir vakariene, nors kasdien gaudavo vis tą patį.

Vytauto Lipnicko nuotr./Miestelio gyventojai mėgsta pozuoti
Vytauto Lipnicko nuotr./Miestelio gyventojai mėgsta pozuoti

Pusryčiams – omletą su bandele. Pietums – ryžių su vištos ar žuvies gabalėliu, nežinai, kodėl virtais viename troškinyje. Vakarienei – virtų makaronų kriauklelių su keptais bananais.

„Užtat valgydina tris kartus per dieną, – privalumų ieškojo V.Lipnickas. Be to, vaisių netrūksta: mangai tiesiog ištirpsta burnoje, o žalieji mažieji bananai nelygintini su Lietuvoje parduodamais geltonais dideliais.“

Išvyką į Sierą Leonę gydytojas vadina vienu didžiausių savo gyvenimo iššūkių, kurį pavyko sėkmingai įveikti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką