Švietimo trūksta ne tik tėvams, bet gydytojams
Pasak „Paramos vaikams centro“ steigėjos ir vadovės Aušros Kurienės, didžiausia problema, kad vaikai pas specialistus patenka jau su įsisenėjusiomis problemomis, nes jos laiku neatpažįstamos.
„Juk vaikas neateina ir nepasipasakoja turintis sunkumų, nes pats dažnai neatpažįsta savo emocijų. Jis kalba kitais būdais – agresyviu elgesiu, pykčiu, nesimokymu arba somatiniais skausmais (prasideda galvos, skrandžio skausmai, pykinimas). Tokie vaikai pirmiausiai patenka pas šeimos gydytoją ir dažniausiai gauna raminamųjų vaistukų bei patarimų nesijaudinti“, – vardijo psichologė.
Jos teigimu, kalbant apie pagalbą vaikams, pirmiausiai reikėtų sukurti sistemą, kuri dirbtų ne tik su pačiu vaiku, bet ir su jo aplinka. Šiuo požiūriu labai svarbi grandis – mokytojų, šeimos gydytojų, neurologų, kitų specialistų švietimas, kad jie anksti atpažintų simptomus, kurie rodo ne fizines, o psichikos problemas.
Taip pat reikėtų specializuotos pagalbos ir vaiko tėvams. Šiuo metu yra daug centrų, kurie siūlo įvairius tėvystės mokymus, bet trūksta tėvystės mokymų pagal tėvų poreikius. Paprastai minėti kursai būna labai bendri, tačiau yra daug tėvų, kuriems trūksta tėvystės įgūdžių, nėra mokymų tėvams, kurie augina sunkaus elgesio paauglius, turinčius valgymo sutrikimų, save žalojančius ir pan.
„Kai neužtikrinamas darbas su vaiko aplinka, su pačiu vaiku galima dirbti net ir labai ilgai, bet rezultato nebus. Deja, šeimos psichologų pas mus trūksta. Karantinas leido žmonėms pamatyti emocinio gyvenimo svarbą, dėl to psichologinių paslaugų poreikis labai išaugo. Mūsų centre yra mažiausiai šešių mėnesių eilė ir sustabdyta registracija paslaugoms. Mano žiniomis, panaši situacija ne viename tokias paslaugas teikiančiame centre“, – tikino diskusijos dalyvė.
Apie ką kalba blogas elgesys
Jos teigimu, ypač kalbant apie paauglius, nuostatą, kas yra geras elgesys ir blogas elgesys, reikia keisti į supratimą, kad blogas elgesys kalba apie tai, jog kažkas darosi su vaiko aplinka – mokykloje, šeimoje. O tam reikalinga specialistų komanda, kuri galėtų daryti įtaką ne tik vaikui, bet ir jį supantiems suaugusiems, kad šie taptų vaikui labiau draugiški: „Reikia supratimo, kad vaiko elgesys yra tik simptomas. Tai ne problema, o problemos kalba. Tai nėra tyčinis elgesys, išsidirbinėjimas, tingėjimas, tai sunkumas, kurį vaikas išgyvena.“
Psichologė pastebi, kad per karantiną ypač padaugėjo sunkių vaikų būsenų, kai jie guli lovoje, yra apatiški, nenori mokytis, tik naršo internete, nebevalgo, pradeda lošti internetinėje erdvėje ir pan.
„Tėvams reikia suprasti, kas darosi su jų vaiku. Tam gali padėti individualus pokalbis, tėvų paramos grupė, specializuoti tėvų mokymai ir pan. Tačiau, pasikartosiu, ne mažiau svarbu, kad komandos nariai dirbtų ir su kita vaiko aplinka.
Vaikas mokosi socialaus elgesio, atranda daugiau supratimo apie save, bet jis grįžta į tuos pačius namus, kur keikiamasi ar mušamasi. Kur jam taikyti savo naujus įgūdžius?
Yra toks terminas – mentalizacija, kai dirbant su vaiko aplinka susigaudoma, kokių problemų jis turi ir kokios pagalbos jam reikia. Pavyzdžiui, galbūt mažas vaikas darželyje elgiasi netinkamai, o auklėtoja dažniausiai jį kaip nors baudžia.
Išaiškinus auklėtojai, kodėl vaikas taip elgiasi, ir ją išmokius kitokių intervencijų nei „būk miegamajame pusę dienos“, gali būti, kad tokios pagalbos ir užteks. Šiuo metu vaikas lieka vienas su psichologu, mokosi kitokio buvimo būdo, bet aplinka nebūtinai jį palaiko. Pavyzdžiui, vaikas socializuojasi, mokosi socialaus elgesio, atranda daugiau supratimo apie save, bet jis grįžta į tuos pačius namus, kur keikiamasi ar mušamasi. Kur jam taikyti savo naujus įgūdžius? Todėl ir kalbame apie kompleksines intervencijas“, – svarstė A.Kurienė.
Centrų daug, o pagalbos nėra
Kolegei antrina Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius prof. Dainius Pūras. Pasak jo, Vakaruose praėjęs amžius buvo susijęs su vaikų psichologijos ir psichoterapijos suklestėjimu, buvo madinga pažinti save, reflektuoti, kas vyksta. Tėvai, vos pastebėję vaiko elgesio pokyčius, eidavo pas šeimos terapeutą aiškintis, kaip vaiko problemos susijusios su jų problemomis ar santykiais šeimoje. Deja, mūsų istorinė praeitis nebuvo palanki tokiai terpei atsirasti – sudėtingus paauglius būdavo siūloma slopinti didelėmis psichotropinių preparatų dozėmis, nervingus vaikus gydydavo šlapimą varančiais vaistais.
„Iki šiol nemažai žmonių mano, kad nervai tvarkomi medikamentais. Taip pat yra tradicija problemas spręsti alkoholiu. Žmonės dažnai net neturi motyvacijos kreiptis pagalbos į specialistus, todėl reikia sugalvoti, kaip juos motyvuoti.
Nors privatūs centrai jau negali priimti klientų, valstybiniai centrai nėra užgulti. Turbūt jie sukurti taip, kad žmonės į juos ne per daug ir veržiasi, nes jaučia, kad ten, kur kartą per savaitę trumpam atvyksta specialistas, rimtos pagalbos negausi“, – svarstė vaikų psichiatras.
Pasak jo, tai ir yra viena didžiausių problemų, kad trūksta pagalbos rimtus sutrikimus turintiems vaikams. Vaiko raidos centre dirbantis specialistas pasidalino savo liūdna patirtimi, kad mažuosius pacientus, kurie turėjo valgymo sutrikimų, žalojosi, bandė žudytis ir pan., jam tenka išrašyti praktiškai į niekur, nes grįžę namo tęstinės pagalbos jie tikėtis negali – tokios struktūros Lietuvoje nėra.
„Visos varnelės sudėtos – Lietuva pirmauja pasaulyje pagal psichikos centrų skaičių, bet kai mes klausome tėvų, su kuo jie susiduria, kai reikia gauti rimtą pagalbą vaikui, pasirodo, kad sistema yra krizėje, jai trūksta paslaugų kokybės ir kiekybės.
O kai mes, specialistai, sakome, kad norėtume, jog būtų taip, kaip Švedijoje, mums atrėžiama – kodėl Lietuvoje turi būti taip pat? Jei taip būtų atsakyta apie kardiologiją, kiltų tikras skandalas. Taigi aš matau psichikos sveikatos srities diskriminaciją“, – teigė D.Pūras.
Škotijos pavyzdys
Šiuo metu Škotijoje dirbančio gydytojo konsultanto, vaikų ir paauglių psichiatro Vytauto Blažio teigimu, norint paskaičiuoti, kiek reikia paslaugų, tai padaryti, pritaikius nesudėtingas matematines formules, paprasta, juolab, kad žinomi sutrikimų paplitimo mastai. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) specialistai nustatė, kad, norint suteikti kokybiškas paslaugas vaikams ir paaugliams, su kuriais reikia rimtesnio darbo, reikia nuo 18 iki 20 specialistų 100 tūkst. gyventojų.
„Bandžiau paskaičiuoti, kiek tokių specialistų yra Lietuvoje, – 5–10 kartų mažiau. O kai nėra specialistų, negali būti ir paslaugų. Beje, JK daugelį paslaugų teikia ne psichologai ir psichiatrai, o psichikos sveikatos darbuotojai, kurie baigė universitetinį psichikos sveikatos kursą. Jie puikiai gali suteikti elementarias paslaugas, o jeigu reikia rimtesnės pagalbos, siunčia vaiką pas kitus specialistus. Tai pigesnis variantas už tą, kai visas paslaugas teikia psichiatras ar psichologas. Taip pat svarbu sukurti specialistų komandas, nes vienas žmogus negali išmanyti visų terapijų“, – svarstė diskusijos dalyvis.
Škotijoje, kurioje vaikams psichikos sveikatos paslaugos prieinamesnės nei Lietuvoje, yra vos 14 didelių psichikos sveikatos centrų, Lietuvoje – per 100, nors gyventojų mažiau. Taigi ne kiekybėje, pasak jo, yra esmė, o kaip tos paslaugos diferencijuojamos.
