Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 27d. 21:00

Didžėjaus mirtis paskatino prabilti kitus: ar priverstinis gydymas išgelbėtų gyvybes?

Atsisveikinimas su didžėjumi Modestu Žilioniu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Atsisveikinimas su didžėjumi Modestu Žilioniu

Neseniai žiniasklaidą apskriejusi žinia apie didžėjaus Modesto Žilionio–Modessthe Sound mirtį sukrėtė ne tik jo draugus, kurie kaltino medikus, prievarta negydžiusius sunkia depresijos forma sergančio jauno vyro, bet ir visą visuomenę. Pasak specialistų, bent nedidelių psichikos sutrikimų šiais laikais turi trečdalis visuomenės, o tai iš tiesų didina savižudybių riziką.

Kaip pasakojo didžėjaus draugai, vaikinas iš pozityvaus žmogaus tapo visišku savo šešėliu – tapo pasyvus, niekas neišspausdavo jo šypsenos. Tačiau jis pats nepripažino ligos. Nors įkalbėtas ir apsilankė pas psichiatrą, jo skirto gydymo atsisakė.

„Plika akimi matėsi, kad jam blogai. Medikai, mano galva, turėtų prisiimti atsakomybę už kiekvieną pacientą, o ne paleisti jį sunkios būklės gydytis namo. Jis juk neadekvatus tokios būsenos!“ – kalbėjo atlikėjas Soliaris, iškeldamas klausimą apie priverstinio gydymo būtinybę tokiais atvejais.

Ši žinia paskatino į 15min redakciją kreiptis kaunietį. Prieš keletą mėnesių nusižudė jo draugas. Paradoksas, jis sugebėjo tai padaryti gulėdamas ligoninėje, medikų apsuptyje.

Priepuolis ištiko emigracijoje

„Mano draugas pernai buvo išvykęs uždarbiauti į Angliją. Atostogų buvo grįžęs per Velykas, smagiai jas atšventėme. Jokių pokyčių jo elgesyje nepastebėjome, viskas buvo gerai.

Kai jis grįžo į Angliją, maždaug po savaitės pradėjo kliedėti: rašinėjo mums, draugams, keistas žinutes, kad jį pasislėpę filmuojame namuose, šnipinėjame.

„Fotolia“ nuotr./Gedulas
„Fotolia“ nuotr./Gedulas

Supratę, kad čia ne juokai, pradėjome bendrauti su jo tėvais ir juo pačiu, aiškintis, kas vyksta. Bendromis pastangomis pavyko įkalbėti, kad jis sugrįžtų į Lietuvą. Čia pradėjo gydytis, situacija apsitvarkė, kliedesiai liovėsi. Deja, po kurio laiko jie vėl pasikartojo: vieną dieną nei iš šio, nei iš to namuose jis pradėjo siautėti, viską daužyti. Mama iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Kol atvyko iškviesta pagalba, priepuolis jau buvo praėjęs, mano draugas atsiprašinėjo ir nesipriešino išvežamas į ligoninę“, – pasakojo pašnekovas.

Panašu, kad ligoninėje jo draugas kentėjo, kadangi priepuoliai kartojosi. Jo bičiuliai periodiškai sulaukdavo žinučių, kuriomis jis išsakydavo savo baimę, kad šie ateis ir jį sumuš ar kaip kitaip pakenks, kaltindavo juos įvairiais nebūtais dalykais.

Priepuoliui praėjus, jis puikiai atsimindavo, kaip elgėsi ir ką kalbėjo ar rašė, ir nuoširdžiai visų atsiprašinėdavo. Tuo tarpu gydytojai tik skėsčiojo rankomis, sakydami, kad vis dar nesiseka rasti tinkamų vaistų, kurie suvaldytų situaciją.

Ausinė „liepė“ nusižudyti

„Jis pasakojo, kad tuomet, kai prasideda šizofrenijos priepuolis, jam į ausį ausinė kalba, viską aiškina ir nurodinėja, ką jam daryti. Kartą prasitarė, kad ausinė jam liepia šokti pro langą. Sakė: „Aš nusižudysiu.“ Bandžiau jį palaikyti, aiškinau, kad mes visi jo laukiame, kada jis pasveiks ir grįš iš ligoninės. Tačiau jis vis kartojo: „Negaliu, ausinė liepia, ir aš nieko negaliu padaryti.“

Kai jis atsigaudavo po priepuolio, suprasdavo, kad kažkas yra negerai, tačiau priepuolio metu darydavo viską, ką ausinė liepia. Vienu metu jis buvo dingęs. Kai po kelių dienų atsirado, pasisakė, kad buvo prisirijęs vaistų. Nesuprantu, kaip tai įvyko, kai aplink seselės, kameros, daugybė personalo.

Po kelių dienų jis vėl dingo. Netrukus sulaukiau kito draugo skambučio, kuris pranešė, kad mūsų bičiulis mirė. Kažkokiu būdu jis vėl pasivogė tablečių ir išgėrė. Pusę valandos gulėjo palatoje nukritęs, bet vėl jo niekas nepastebėjo“, – pasakojo jaunuolis.

Kartą prasitarė, kad ausinė jam liepia šokti pro langą.

Jis prisipažino iki šiol negalintis patikėti, kaip įmanoma nusižudyti gulint gydymo įstaigoje. Pašnekovas neatmeta galimybės, kad draugo mirties priežastis – medicininio personalo aplaidumas, dėl kurio nebuvo išsaugota žmogaus gyvybė.

„Tai buvo vyriausias sūnus didelėje šeimoje, labai geras žmogus ir geras darbininkas. Iki tol jis nėra turėjęs jokių psichikos sutrikimų. Atvirkščiai, jam viskas visada būdavo gerai. Gal jį taip paveikė vienatvė emigracijoje, gal grįžęs iš Lietuvos pajuto labai didelį kontrastą.

Atsimenu, paskutinę dieną prieš išvažiavimą jis buvo labai liūdnas, matėsi, kad nenori išvažiuoti. O gal kažkas nutiko Anglijoje, kas išprovokavo priepuolį. Dabar belieka tik spėlioti“, – apgailestavo 15min skaitytojas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arūnas Germanavičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arūnas Germanavičius

Depresija: tiesus kelias iš rojaus į pragarą

Pasak Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovo prof. Arūno Germanavičiaus, depresija ir kiti psichikos sutrikimai yra pagrindiniai savižudybės rizikos veiksniai.

Pavyzdžiui, psichozės metu gali būti komentuojantys arba nurodinėjantys balsai, dėl kurių žmogus save žaloja ar net gali nusižudyti. Tiesa, tokie atvejai yra labai reti. Dažniausiai šizofrenija sergantys žmonės nėra pavojingi sau ar kitiems.

Daug pavojingesnė – bipolinė depresija, kai žmogus patiria didelius nuotaikos svyravus, t. y. per keletą savaičių ar net dienų visiškai pasikeičia nuotaika, energijos lygis, minčių struktūra, jų turinys, atsiranda labai didelis pesimizmas.

„Kartais žmonės sako – iš rojaus pakliuvau į pragarą. Tokioje visiškoje beviltiškumo būsenoje atsidūrę žmonės neretai bando žudytis, ypač jei tai būna pirmas bipolinio sutrikimo epizodas. Šiuo atveju nekalbama apie depresiją kaip apie psichosocialinį susirgimą, kuris gali būti susijęs su nedarbu, skyrybomis arba migracija. Bipolinės depresijos priežastys yra labiau genetinės, o aplinkos veiksniai (narkotikų, alkoholio vartojimas, darbas naktimis ir pan.) tik išprovokuoja ją.

Deja, žmonės ne visada laikosi paskirto gydymo. Apskritai psichiatrijoje rekomendacijų laikymasis yra labai prastas. Dėl to bandomi įvairūs kiti būdai – tiek mokant pačius pacientus, tiek jų artimuosius. Šizofrenijos gydymui egzistuoja prailginto veikimo vaistai, kai vienos suleistos dozės užtenka net kelioms savaitėms ir net keliems mėnesiams.

Tačiau antidepresantus reikia vartoti kasdien. Bipolinio sutrikimo atveju taip pat nėra tokių „stebuklingų“ priemonių. Todėl didelis dėmesys skiriamas pacientų mokymui, kad jie suprastų, jog kontroliuodami ligą jie gerina savo gyvenimo kokybę“, – aiškino psichiatras.

Maždaug 15 proc. atvejų šizofrenija sunkiai pasiduoda gydymui. Tuomet tenka taikyti kitus gydymo metodus, pavyzdžiui, elektros impulsų terapiją, kuri padeda ne mažiau nei 50 proc. pacientų, kurių neveikia įprastas gydymas.

„Scanpix“ nuotr./Liūdesys
„Scanpix“ nuotr./Liūdesys

Priverstinis gydymas neturi būti susijęs su prievarta

Lengvų psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, su gyvenimo aplinkybėmis ir stresu susijusi depresiją, šiuo metu turi maždaug trečdalis žmonių. Kalbant apie sunkius psichikos sutrikimus, šizofrenijos paplitimas – 1 proc., bipolinio sutrikimo – 1–2 proc. Viena vertus, tai nėra daug, kita vertus, vienas iš šimto žmonių serga šizofrenija, vienas iš penkiasdešimt – bipoliniu sutrikimu.

Paklaustas, ką mano apie priverstinį gydymą, jei žmogus su gresiančia didžiule savižudybės rizika atsisako gydytis, A.Germanavičius teigė, kad jis egzistuoja visame pasaulyje, tik jo mastai ir būklių sąrašas, dėl kurių žmogų galima hospitalizuoti ir gydyti priverstinai, skiriasi.

Daugelyje pasaulių šalių, taip pat ir Lietuvoje, galioja nuostata, kad jeigu pacientas serga psichikos sutrikimu, dėl kurio jo veiksmai kelia rimtą pavojų jo sveikatai ir gyvybei bei kitų žmonių sveikatai ir gyvybei arba turtui, tokiais atvejais žmogų galima guldyti į ligoninę ir gydyti priverstinai.

Lengvų psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, su gyvenimo aplinkybėmis ir stresu susijusi depresiją, šiuo metu turi maždaug trečdalis žmonių.

„Tik Lietuvoje, skirtingai nuo kitų šalių, įstatymais neatskirtas hospitalizavimas ir priverstinis gydymas. Tai pas mus suprantama kaip viena.

Pasaulyje, jeigu žmogus, sergantis depresija, atsisako gultis į ligoninę, tiesiog yra stebimas, su juo bendraujama, bet jam per prievartą neleidžiami vaistai. Jį bandoma įtraukti į kokią nors veiklą, kad turėtų užimtumą, į psichosocialinę reabilitaciją arba psichoterapiją, tačiau stengiamasi taikyti žmogui kuo mažiau prievartos. Lietuvoje tai yra problema ir prievartos mastus būtina mažinti“, – svarstė pašnekovas.

Pasak jo, jei žmogus siunčia tam tikrus pagalbos ženklus, bet nenori gydytis, priverstinis gydymas be ligoninės kartais taip pat gali išgelbėti žmogaus gyvybę. Tačiau Lietuvoje tokios integruotos pagalbos labai trūksta.

Kaip turėtų atrodyti pagalbos modelis

„Šiuo metu yra bėda, kad nekonsultuojami sergančiųjų artimieji – už tokias paslaugas valstybė nemoka. Todėl artimieji kartais patys elgiasi neadekvačiai – arba visiškai nusišalina nuo to žmogaus priežiūros, arba kaip tik perdėtai pradeda jį globoti.

Artimieji kartais patys elgiasi neadekvačiai – arba visiškai nusišalina nuo to žmogaus priežiūros, arba kaip tik perdėtai pradeda jį globoti.

Pavyzdžiui, matome labai didelę stigmatizaciją dėl šizofrenijos. Patys artimieji tiems žmonėms labai daug draudžia, taip gadindami ligonių savęs suvokimą, ir tuomet jie nesiryžta daryti to, ką iš tiesų galėtų daryti, pavyzdžiui, ieškotis dalinai apmokamo darbo, prasmingo užimtumo“, – sakė A.Germanavičius.

Pasak jo, dar viena problema, kad pas mus labai griežtai atskirta pirminė asmens sveikatos priežiūra ir ligoninės. Pasaulyje daug kur vyrauja mišrus modelis, kai finansavimas pirminei psichikos sveikatos grandžiai susijęs su žmonių, kurie patenka į ligonines, skaičiumi. Tarp šių dviejų grandžių vyksta tamprus bendradarbiavimas.

Pas mus neskiriami pinigai sunkių pacientų gydymui, mokama tik už prisirašiusių pacientų skaičių. Jeigu apmokėjimas priklausytų nuo ligos sudėtingumo, psichikos sveikatos centrų komandos būtų įpareigotos daugiau dėmesio skirti tokiems pacientams ir dalies savižudybių galėtume išvengti.

„Aktyvus gydymas bendruomenėje daug efektyvesnis nei kabinetinė psichiatrija, kai psichiatras tiesiog sėdi ir laukia, kada pas jį ateis pacientas, kadangi komanda, į kurią įtraukiama daug kitų specialistų, būdama pati aktyvi, žino sudėtingus atvejus, žmones, kurie artimiausiu metu bus išleisti iš ligoninės, ir sudaro planą, kada pacientus aplankyti, jeigu jie patys neateis kviečiami į konsultaciją“, – teigė psichiatras.

Pasak jo, Lietuvoje sveikatos priežiūra orientuota į įstaigas, net licencijos išduodamos konkrečiam adresui, todėl specialistai negali eiti pas pacientą į namus, o to reikėtų. Tačiau tam reikia politinės valios iš esmės reformuoti psichikos sveikatos sistemą.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:30
02:50
01:29

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką