Mato kenčiančius ligonius
Teisiškai įtvirtinus, kad donoru gali būti tik asmuo, pareiškęs valią po savo mirties paaukoti organus donorystei, arba kai raštišką sutikimą donorystei duoda mirusiojo artimieji, imtis šios morališkai itin sunkios ir atsakingos pareigos – kalbėti su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės – ėmėsi gydytoja E.Reinikovienė.
Ji tai daro iki šiol, nors Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ką tik buvo įsteigta nauja pareigybė – transplantacijų koordinatoriaus. E.Reinikovienė viliasi, kad šias pareigas eisianti jauna gydytoja perims gerąją jos patirtį ir taip pat sėkmingai darbuosis donorystės srityje.
„Svarbiausia – tikėti organų donorystės nauda. Aš šimtu procentų tikiu: jei gali, padovanok organus donorystei, nes jos dėka gali išgyventi sunkūs ligoniai“, – kalba gydytoja.
Ji tikina per ilgus darbo metus prisižiūrėjusi daug transplantacijos laukiančių sunkių pacientų – dializuojamų, kurie laukia donorinio inksto, širdies ligomis sergančių žmonių, kuriuos išgelbėjo donoro širdis.
„Matant šiuos žmones, negali netikėti donorystės nauda. Tai labai kilnus poelgis“, – abejoti neleidžia gydytoja.
Pokalbiui – lemiamas vaidmuo
Pasak pašnekovės, siekiant, kad donorystės ir transplantacijos procesas baigtųsi sėkme, daug lemia pokalbis su mirusiojo artimaisiais.
„Pokalbis lemia maždaug 70 procentų donorystės proceso sėkmės“, – pasvarsčiusi įvertina gydytoja E.Reinikovienė.
Gydytojui, kuris dalyvauja pokalbyje su artimaisiais, būti bent „savamoksliu psichologu“ ir turėti gerai išvystytą profesinę intuiciją.
Svarbiausia gydytojui, kuris dalyvauja pokalbyje su artimaisiais, būti bent „savamoksliu psichologu“ ir turėti gerai išvystytą profesinę intuiciją, kada jau gali prakalbinti šiuos žmones, o kada su jais kalbėti dar per anksti.
Pokalbį gydytoja skirsto į tris etapus. Pirmasis – mirusiojo artimiesiems viską paaiškinti apie ligą, atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus.
Įrodyti, kad patirti sužalojimai pernelyg sunkūs ir, deja, nesuderinami su gyvybe. Antrasis etapas – artimųjų paklausti, ar jie žino ir suvokia, kas tai yra smegenų mirtis? Kad tai – žmogaus mirtis. Reikia remtis smegenų angiografijos, kompiuterinės tomografijos tyrimais, įrodančiais, kad žmogus, deja, miręs.
„Artimiesiems sunkiausia suvokti, kad palatos lovoje gulintis, „prie aparatūros prijungtas“ ir dėl to kvėpuojantis žmogus iš tiesų jau yra miręs“, – pabrėžia gydytoja.
Ir tik tada, kai artimieji viską įsisąmonina apie ligą, apie smegenų mirtį, E.Reinikovienė pereina prie trečiojo pokalbio etapo – apie organų donorystę, kai artimųjų atsargiai paklausiama, ar jie apie tai ką nors žino.
„Apie tai reikia kalbėti ne prie ligonio lovos. Būtina artimuosius pasikviesti į kabinetą, kuriame būtų ir ligonį gydęs gydytojas, ir gydytojas neurochirurgas ar neurologas. Jei matai, kad laikas dar netinkamas, paklausi, kada artimieji vėl ateis į skyrių ir pasakai, kad tuomet su jais norėsi pakalbėti, supažindinti su kitais atliktais tyrimais“.
Svarbiausia – įtikinti ir neskubinti
Pagaliau radusi tinkamą laiką ir užklaususi apie organų donorystę, E.Reinikovienė artimųjų neskubina, neverčia atsakyti iškart.
„Pasiūlau neskubėti, o visiems susirinkus pasitarti ir nuspręsti, – apie kantrybės ir laiko reikalaujantį bendravimą su artimaisiais pasakoja gydytoja. – Tik nemanykite, kad man lengva su artimaisiais apie tai kalbėti – širdis dreba kiekvienąkart“.
Pasak jos, žmogui, kuris kenčia artimojo netektį, reikia pasakyti daug žodžių, širdimi ir akimis jį įtikinti, paguosti. Todėl, pasak E.Reinikovienės, jei reanimacijos gydytojas pasiryžta dalyvauti donorystės procese, jis turi žinoti, kad jo laukia didžiulis papildomas krūvis, įtampa ir stresas.
Po pokalbio, kai gaunamas sutikimas donorystei, reikia skubiai atlikti daugybę tyrimų, procedūrų, siekiant donoro organus išlaikyti gyvybingus. O kur dar krūvos dokumentų pildymas ir kiti atsakingi darbai. Galbūt dėl šios priežasties – vengdami papildomo streso ir neplanuoto darbo – kai kurie gydytojai nenorom dalyvauja donorystės procese.
