Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 15d. 20:30

Dvidešimt metų neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Andrejus: „Ribos yra mūsų galvose“

 Andrejus Daškevičius su žmona keliauja ir lankosi įvairiuose renginiuose
Asmeninio albumo nuotr. / Andrejus Daškevičius su žmona keliauja ir lankosi įvairiuose renginiuose

„Jūs niekada nebevaikščiosite, jūs negalėsite valdyti savo kojų. Niekuomet nejausite vienos iš savo kūno pusių“, – išgirdus tokias ar panašias prognozes, atrodo, bet kurį iš mūsų ištiktų šokas, apimtų neviltis ir žemė išslystų iš po kojų, nors, karčiai pajuokaujant, to „išslydimo“ nebejudančiom kojom net nepajaustume.

Žinia, jog tavo gyvenimas nebebus toks, kaip anksčiau, neretai nuskamba kaip žiaurus nuosprendis. Ar iš tiesų turėti negalią tolygu būti pasmerktam kančiai?

Po nelaimingo atsitikimo – „keturratis“

Andrejus Daškevičius jau 20 metų sėdi „keturratyje“ – taip jis vadina neįgaliojo vežimėlį, kuriame atsidūrė iškritęs iš daugiabučio penktojo aukšto. „Man buvo 23 metai, įvyko nelaimingas atsitikimas. Kol po traumos gulėjau ligoninėje, tikėjau, kad pasveiksiu. Visi tiki... Deja, stuburo pažeidimai buvo nebeatitaisomi, todėl teko pripažinti realybę“, – kalbėjo vyras.

Suvokęs, kad jau niekuomet nebegalės vaikščioti, Andrejus sako susidūręs su dideliu nusivylimu, buvo apėmusi depresija, prireikė laiko, kad susitaikytų su kardinaliai pasikeitusia fizine būsena.

Vis dėlto jaunas vyras nepasidavė niūrioms mintims ir pamažu ėmė prisijaukinti pasikeitusią situaciją: „Iš pat pradžių aš net nemokėjau atsisėsti į vežimėlį – prireikdavo pagalbos. Bet ir ji ne visada šalia būdavo. Gulint ligoninėje norėjosi išeiti iš palatos, todėl užsispyriau ir greitai susigyvenau su vežimėliu“.

Iš pat pradžių aš net nemokėjau atsisėsti į vežimėlį.

Dabar, sako Andrejus, valdyti savo „keturratį“ jam – vieni niekai. „Tik žiemą sunkiau, kai yra sniego, ledas“, – sakė jis.

Su vežimėliu – į šalies rinktinę

Tai, kad savo „ratus“ puikiai valdo, nesunku suprasti žinant, jog A.Daškevičius priklauso Lietuvos neįgaliųjų akmenslydžio (kerlingo) rinktinei, su kuria lapkričio mėnesį vykusiame pasaulio čempionate Suomijoje iškovojo 8 vietą.

Šiai sporto šakai vyras skiria nemažai dėmesio, nuolat treniruojasi, o iki treniruočių vietos tenka važiuoti daugiau kaip 30 kilometrų. „Išbandyti akmenslydį paragino draugas. Pabandžiau, patiko. Anksčiau žaidžiau ir krepšinį, užsiimdavau lengvąja atletika“, – pasakojo vyras.

A.Daškevičius mano, jog būtent dėmesys sportui, bendravimas su žmonėmis, ištiktais panašaus likimo, leido jam nepalūžti.

Asmeninio albumo nuotr. /Andrejus Daškevičius (kairėje)
Asmeninio albumo nuotr. /Andrejus Daškevičius (kairėje)

„Man labai padėjo žmonės, kurie jau buvo atsidūrę vežimėlyje, tikrai palaikydavo, kviesdavo visur dalyvauti, skatino nebūti užsidarius namie“, – prisiminė Andrejus.

Šiandien jis ir pats padeda „naujokams“ – tiems, kurie dar tik pratinasi prie gyvenimo turint negalią. „Mes greitai sužinome vieni apie kitus, juk susiduriame reabilitacijos kursuose, neįgaliųjų stovyklose, kad ir tam pačiam internete, – pasakojo A.Daškevičius. – Manau, labai svarbu neleisti žmogui užsisėdėti namie, kad į jo galvą lįstų visokios negatyvios mintys. Taip pat negerai ir prisirišti prie kompiuterio. Reikia bendrauti, rasti mėgiamą užsiėmimą ir jokiu būdu negalvoti, kad negalia tave stipriai apribos. Ribos yra mūsų galvoje, todėl tas ribas reikia plėsti“.

„Gyvena kiti, gyvensiu ir aš“

Pats Andrejus šiandien sako, kad gyvena taip pat, kaip ir visi kiti. Jis turi šeimą, mylimą žmoną, su kuria santuokoje – jau 13 metų. Žmona tai pat turi judėjimo negalią, tačiau, sako Andrejus, tai ne kliūtis jiems aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, leisti laisvalaikį taip, kaip įprasta sveikiesiems.

„Mes važiuojame į kiną, į krepšinio varžybas, lankomės kultūriniuose renginiuose, žaidžiame boulingą, – sakė Andrejus. – Šiandien tikrai nemažai vietų yra pritaikytos žmonėms rateliuose, todėl reikia naudotis visomis galimybėmis.“

Netikėtai negalios ištiktam žmogui Andrejus patartų pasitikėti savo jėgomis.

Netikėtai negalios ištiktam žmogui Andrejus patartų pasitikėti savo jėgomis: „Reikia pasakyti sau, kad aš toks – ne vienas, kad kiti gyvena, vadinasi, ir aš galiu gyventi, tik nuo manęs priklauso, kaip aš gyvensiu. Ir jokiu būdu nesėdėti namie.

Neįgaliųjų bendruomenė labai draugiška. Mes kasmet važiuojame į mums pritaikytą stovyklą Monciškėse, prie jūros. Būna, susėdame į mašiną, ratelius prieš tai sumetę į bagažinę, ir važiuojame kur nors apsilankyti, „pasivažinėti“. Bendraujame vieni su kitais, palaikome, nes juk mes geriausiai ir suprantame vieni kitus“.

Lengvai bendraujantis Andrejus turi platų draugų ratą, kuriame – ir sveiki, ir neįgalieji. Vyras sako, kad ir visuomenė žmonių rateliuose neignoruoja, priešingai – nuolat pasiūlo pagalbos, jei reikia „manevruoti“ nepatogioje erdvėje. „Manau, tikrai galime gyventi vieni šalia kitų, nejausdami diskomforto“, – kalbėjo vyras.

Negalią reikia „išgedėti“

Pasak psichologės Jurgitos Vasiliauskienės, kiekvieną kartą bet kokiam žmogui suvokus, kad nebebus taip, kaip buvo, kad reikės mokytis gyventi kitaip, apima jausmų sumaištis, dažnai – nežinojimas nei kaip, nei nuo ko pradėti tą kitokį gyvenimą. „Ir tai yra normalu. Kiekvienam reikia laiko susitaikyti su negalia, ir to laiko trukmė kiekvienam – labai individuali“, – sakė J.Vasiliauskienė.

Ingridos Pociūtės nuotr. /Psichologė Jurgita Vasiliauskienė
Ingridos Pociūtės nuotr. /Psichologė Jurgita Vasiliauskienė

Psichologės teigimu, sužinojimas, kad turėsi judėti kitaip, kad į tave žmonės, greičiausiai, žiūrės irgi kitaip, iššaukia žmogui gedėjimo procesus, artimiesiems – lygiai taip pat.

„Todėl, susidūrus su negalia, labai normalu išgyventi gedėjimo laikotarpį, – teigė psichologė. – Tėvai, auginantys vaikus su negalia, sako, kad, vos tik baigiasi gedėjimo stadijos, netrukus jos ir vėl prasideda iš naujo. Atsiranda tarytum santykių priklausomybė, kaltė ir baimė. Ir su visais tais jausmais tenka mokytis gyventi, priimti juos ir transformuoti, kad būtų kuo komfortiškiau ir neįgaliam žmogui, ir jo artimiesiems“.

Labai normalu išgyventi gedėjimo laikotarpį.

Pasak J.Vasiliauskienės, gyvenimas su negalia, šalia negalios ar kartu su ja yra kitoks, bet tai nereiškia, kad blogesnis. „Tame kitoniškume yra savų pliusų ir savų minusų. Kai matomi tik minusai, priimti situaciją yra daug sudėtingiau, o pamačius teigiamybes, pasidaro lengviau“, – sakė psichologė.

Anot jos, didelę reikšmę priimant pasikeitusią fizinę būseną turi ir prigimtinės charakterio, asmenybės savybės: „Svarbu, kiek pozityvumo, vidinės jėgos turėjo žmogus iki susidūrimo su negalia. Visiems vienodo recepto, kaip susigyventi su negalia, nėra ir negali būti“.

Psichologės nuomone, neįgalusis yra nei kiek ne kitoks, nei visi kiti. „Žmogus su negalia turi tokių pačių norų, poreikių, ketinimų, kaip ir dauguma žmonių, – sakė J.Vasiliauskienė, – kartais net atrodo, kad neturintis negalios žmogus labiau serga nei tas, kuris su ja gyvena.

Mums visiems kartais reikia vienokios ar kitokios pagalbos, paramos, palydėjimo. Neįgalieji tiek daug mums, sveikiesiems, gali duoti – pasijausti svarbiu, reikalingu, laukiamu, stipriu. O to nori kiekvienas žmogus. Taigi, neįgalusis šalia mūsų yra Didysis Mokytojas, pirmiausia mokantis žmogiškumo“.

Netikėtai negalios užkluptam ir sutrikusiam žmogui psichologė patartų pirmiausiai nurimti, neskubėti daryti išvadų apie tolesnę ateitį, nenurašyti savęs. „Kad ir kaip būtų sunku, reikia stengtis įsiklausyti į savo kūną ir į tai, kas vyksta aplinkoje, – sakė ji. – Ramybėje, susikaupime sulaukiama stebuklingo atsakymo, kaip gyventi toliau teisingiausia“.

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką