Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 16d. 09:29

Ekspertai perspėja: nuo ekranų priklausomi vaikai labai sunkiai sugrįš į kitokį gyvenimą

Patys vaikai nesugeba riboti savo laiko prie ekranų – tai padaryti turi suaugusieji Interviu
123RF.com nuotr. / Patys vaikai nesugeba riboti savo laiko prie ekranų – tai padaryti turi suaugusieji

7 val. darbo dienomis ir 5 val. laisvadieniais – tiek laiko prie ekranų (kompiuterio, planšetės, telefono ar televizoriaus) kasdien praleidžia 6–14 metų Lietuvos vaikai.

Tai, kad pradinukai ir jaunesnio amžiaus moksleiviai pamažu, bet užtikrintai žingsniuoja į priklausomybę nuo išmaniųjų prietaisų, atskleidė du tyrimus apie pandemijos ir karantino, nuotolinio mokymo bei ilgalaikio buvimo prie ekranų poveikį vaikams ir paaugliams Lietuvoje atlikę Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto, Sociologijos ir socialinio darbo instituto, Ugdymo mokslų instituto ir Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos mokslininkai. Pasak jų, pastaruosius metus pradinukai ir jaunesnio amžiaus vaikai gyvena prie ekranų.

„Jei nieko nesiimsime, ateityje turėsime labai rimtų ir brangiai kainuojančių problemų“, – perspėja mokslininkai, neseniai visuomenei pristatę pirmojo tyrimo išvadas.

Apie tai, kokias fizinės ir emocinės sveikatos problemas gali išprovokuoti per ilgas (probleminis) ekranų naudojimas, ką daryti, kad situacija keistųsi, 15min kalbėjosi su psichologijos profesore dr. Roma Jusiene, abiejų minėtų tyrimų vadove.

Asmeninė nuotr./Dr. Roma Jusienė
Asmeninė nuotr./Dr. Roma Jusienė

– Kokie tyrimai ir kodėl buvo atlikti?

– Vienas jų buvo atliekamas vos prasidėjus pandemijai Lietuvoje – pirmojo karantino metu 2020 m. pavasarį. Skirtingų sričių mokslininkai – edukologai, psichologai, bendrosios medicinos ir kiti – susibūrė tam, kad patyrinėtų nuotolinio mokymo pasekmes vaikų fizinei ir emocinei mokinių sveikatai. Lietuvos mokslo tarybos finansuotame tyrime dalyvavo pradinukai ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai, jų tėvai ir globėjai – visų jų klausėme, kiek laiko praleidžia prie ekranų mokydamiesi ir laisvalaikiu. Labai sąmoningai atskyrėme laiką, kurį prie ekranų vaikai praleidžia dėl būtinybės (mokydamiesi), o kurį – pramogoms.

Pirmasis tyrimo etapas buvo iš karto po pavasario karantino, antrasis etapas vyko rudenį, po laisvesnės nuo karantino vasaros ir atostogų, vaikams sugrįžus į mokyklas gyvam mokymuisi. Lygindami daugiau nei 1000 apklaustų tėvų ir kelių šimtų vaikų duomenis, pamatėme, kad rudenį nuotaikos buvo visai kitokios nei pavasarį: visi džiaugėsi situacijos pagerėjimu – tiek bendros savijautos, tiek ir laiko, praleidžiamo prie ekranų. Šis tyrimas baigėsi 2020 m. gruodį. Tačiau pratęsti tyrinėjimus pavyko gavus finansavimą iš Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo. Labai tuo džiaugiuosi, nes dabar galime specifiškai tyrinėti ilgalaikio ekranų naudojimo poveikį vaikų sveikatai. Šiuo atveju matysime ilgalaikes pasekmes vaikų sveikatai ir raidai (bus atliekamos ne tik apklausos, bet ir vaikų psichologinis testavimas).

Pirmojo tyrimo metu, atlikus stebėseną (kokybinį ir kiekybinį tėvų ir vaikų tyrimą) galėjome fiksuoti tik greitą poveikį. Vis dėlto jis buvo reikalingas, nes atskleidė beprasidedančias tendencijas, į kurias ir prašome valstybės reaguoti nedelsiant – tam pateikėme savo rekomendacijas. Jas galima rasti ČIA.

Suprasti akimirksniu

  • VU mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad daugiau nei trečdalio vaikų emocinė savijauta pablogėjo, ir toliau žymiai blogėja.
  • Apklausiant 6–14 m. vaikus, jų tėvus bei mokytojus nustatyta, kad nedidelių elgesio ir emocinių sunkumų pernai ankstyvą rudenį turėjo apie 24 proc. vaikų ir paauglių, o didelių sunkumų – dar 8 proc. Vėlesnės apklausos parodė, kad per žiemą ir iki šiol užsitęsusio karantino nedidelių elgesio ir emocinių problemų turi jau 34 proc. tyrime dalyvaujančių vaikų ir paauglių, o net 17 proc. nurodė, kad jų patiriami sunkumai yra dideli.
  • Be to, padaugėjo regėjimo sutrikimų kamuojamų vaikų, taip pat turinčių antsvorį ar nutukimą: 2018 m. antsvorio turėjo – 15,8 proc. Lietuvos vaikų, 2020 m. rudenį – 23,8 proc.; nutukimo problemų 2016 m. – 5 proc., 2020 m. pavasarį – 6,8 proc., o 2020 m. ruduo – 8,8 proc.
  • Tyrime dalyvavę medikai patvirtino ir tai, kad 2020 m. pavasarį ir rudenį reikšmingai padaugėjo ir vaikų bei paauglių, kurie kenčia nuo psichosomatinių (nepaaiškinamos kilmės) skausmų. Pvz.: galvos skausmo varginamų vaikų padaugėjo nuo 37 proc. iki 55 proc. (11–14 metų amžiaus grupėje).

– Ką atskleidė tyrimai?

Tai, ką matome labai akivaizdžiai, yra laiko, kurį vaikai leidžia prie ekranų, didėjimas.

Noriu atkreipti dėmesį, kad šie skaičiai rodo, kiek laiko prie ekranų praleidžiama vidutiniškai. Vadinasi, kai kurie „ekrane sėdi“ trumpiau – 3–4 val., kiti – ir 8–10 val. Jei žiūrėtume, kam skiriamas laikas prie ekrano, tai jį reikėtų padalinti maždaug per pusę: 6–14 m. vaikai mokymuisi prie ekranų per dieną skiria vidutiniškai 3,5–4 val., o pramogoms – 3 val.

Be to, nemaža dalis moksleivių net ir nuotolinių pamokų metu naudojasi internetu ne mokymosi tikslams, bet kitoms veikloms. Pvz., žiūri vaizdelius „Youtube“. Kuo vaikai vyresni, tuo labiau jie išmanūs ir dažniau nuklysta į interneto platybes. Didžiulė problema – kad tėvai ir mokytojai neturi įrankių, kaip tai sukontroliuoti.

Kuo vaikai vyresni, tuo labiau jie išmanūs ir dažniau nuklysta į interneto platybes.

Kai kurie tėvai neranda jokio kito sprendimo, kaip kad sėdėti šalia vaikų visų jų pamokų metu. Galime tik įsivaizduoti, koks krūvis jiems tenka: dirbti savo darbą, o kartu – prižiūrėti vaiko mokymosi procesą.

Vis dar trūksta informacijos tėvams, kokias programas galima naudoti, padedant riboti vaikų laiką prie ekranų bei patekimą į tam tikrus interneto puslapius. Kaip pavyzdį pateiksiu Prancūziją, nors panaši praktika ir technologiškai pažangiose Azijos šalyse. Prancūzijoje kartu su interneto paslauga tėvai gauna nemokamą programinės įrangos paketą, kuris suteikia galimybę uždėti įvairius interneto ribojimus ant atskirų ekranų – tiek, kiek yra vaikų ir jų naudojamų išmaniųjų įrenginių. Taip tėvai gali paprasčiau kontroliuoti, jog vaikas internetą turėtų tik sutartu laiku. Taip pat jie gali nustatyti, jog vaikas negalėtų prisijungti prie tam tikrų interneto puslapių.

123RF.com nuotr./Priklausomybė nuo ekranų reikšmingai išaugo per karantiną
123RF.com nuotr./Priklausomybė nuo ekranų reikšmingai išaugo per karantiną

Toks sprendimas padeda ir vaikams – jie patys net prie geriausių norų nesugeba kontroliuoti savo laiko internete. Net suaugusius ir jaunimą, ką jau kalbėti apie pradinukus ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus, internetas tiesiog įtraukia – jie užsimiršta ir nesupranta, kaip atsidarė vieną ar kitą puslapį, nukeliavo per interneto vaizdelius, ėmė žiūrėti serialus ar filmukus...

Vaikai užsimiršta ir nesupranta, kaip atsidarė vieną ar kitą puslapį, nukeliavo per interneto vaizdelius, ėmė žiūrėti serialus ar filmukus...

Kartu su pirmojo tyrimo išvadomis pasiūlėme rasti lėšų ir finansuoti tokias programas vaikus auginantiems tėvams, ypač socialinės rizikos šeimoms, ypač toms, kuriose auga vaikai su specialiaisiais ugdymo poreikiais. Labai reikėtų bent jau tinkamai informuoti, kur ieškoti ir įsigyti panašių priemonių, kaip jomis naudotis.

– Kodėl pamokoms skirtas laikas prie ekranų išaugo, aišku – dėl nuotolinio mokymo. Tačiau kodėl vaikai net ir laisvalaikį leidžia naršydami internete, žaisdami kompiuterinius žaidimus, žiūrėdami TV?

Pirmiausia dėl to, kad pandemija apribojo jų galimybes kitaip pramogauti: laisvai susitikti su draugais, lankytis vieniems pas kitus, organizuoti bendras veiklas. Kai kurios šeimos net ir esant laisvesniam karantinui neleisdavo vaikams žaisti su draugais net lauke. Tai kuo tada užsiimti vaikams?

Dalis tėvų, dalyvavusių tyrime, atvirai prisipažino, kad nežino, kaip kontroliuoti vaikų laiką prie ekranų, nes ir patys nuo ryto iki vakaro „vaikšto“ iš vieno nuotolinio susirinkimo į kitą, t.y. visą dieną leidžia prie ekrano dėl darbo reikalų.

Dalis tėvų prisipažino, kad nežino, kaip kontroliuoti vaikų laiką prie ekranų, nes ir patys visą dieną leidžia prie ekrano.

– Kuo gresia problemiškas vaikų sėdėjimas prie ekranų? Kokios tendencijos jau matosi?

– Kol kas matyti daugiausia emocinio pobūdžio problemų. Pvz., daugiau vaikų jaučia nerimą, jiems pasireiškia nevaldomos emocijos (jų protrūkiai). Elgesio pokyčiai mažesni, tačiau ir jų nežymiai padaugėjo. Didelį nerimą kelia tai, kad daug laiko prie ekranų praleidžiantys vaikai tampa užsisklendę. Mes taip ir sakome, kad jie lieka anapus ekranų.

Didelį nerimą kelia tai, kad daug laiko prie ekranų praleidžiantys vaikai tampa užsisklendę: jie lieka anapus ekranų.

Atrodytų, kad ramūs (kol prie ekranų), tačiau jie išsibalansuoja emociškai, nebegali susikaupti ir atlikti užduočių, sunkiau užmiega, taigi, ir nepakankamai pailsi. Netrukus atsiranda psichosomatiniai simptomai – atsiranda visokiausi skausmai (galvos, pilvo ir kt.), negalavimai, kurie neturi aiškios medicininės priežasties. Vienas dažniausių – galvos svaigimas. O tarp paauglių daugėja ir savižalos.

Mes, psichologai, šioje vietoje matome ir labai didelę priklausomybių riziką: ir nuo interneto, ir kitos. Savo tyrime naudojame probleminio interneto naudojimo skalę, kuri leidžia įvertinti priklausomybės riziką. Todėl akivaizdžiai matėme, kaip stipriai per praėjusius metus išaugo vaikų priklausomybės nuo interneto rizika. Matosi statistiškai reikšmingas skirtumas.

– Kokie požymiai rodo, kad vaikas gali būti priklausomas nuo interneto, ekranų?

– Vienas dažniausių – nerimas. Negalėdami naudotis internetu, vaikai neranda sau vietos, pyksta. Tai jau rodo priklausomybę. Savo tyrime priklausomybės riziką vertinome tik vyresniems, 8–14 m. vaikams. Tačiau kitos tyrimo dalys, kuriose dalyvavo ir jaunesni, 6–7 m., vaikai bei jų tėvai, atskleidė, jog net ir jaunesni vaikai rodo tam tikrus priklausomybės požymius: stipriai reaguoja, kai neleidžiama naudotis ekranais, nuolat reikalauja ekranų, nurimsta tik juos gavę, ir pan.

Negalėdami naudotis internetu, vaikai neranda sau vietos, pyksta. Tai jau rodo priklausomybę.

– Kas bus, jeigu situacija nesikeis ir dėl pandemijos ar kitų aplinkybių šeimos bus priverstos daugiau nei norėtųsi naudoti ekranus darbo ir mokymosi tikslams, o kai kada – ir pramogoms? Ką daryti?

Kitos šalys tai suprato vos prasidėjus pandemijai. Pvz., Švedija, kuri, suvokdama riziką, bet įvertinusi ir ilgalaikes nuotolinio ugdymo pasekmes vaikams, vienintelė Europoje net per pirmąjį karantiną tęsė gyvą mokymosi procesą darželiuose ir mokyklose. Dauguma kitų šalių, kurios šiuo metu pasižymi tokiais pačiais ar panašiais kaip Lietuvoje sergamumo COVID-19 rodikliais (pvz.: Belgija, Gruzija, Ispanija, Prancūzija, Ukraina ir pan.), jau pilnai atidariusios mokyklas.

Kalbant paprastai, reikia pasiskaičiuoti, kiek valstybei kainuos mūsų vaikų gydymas vėliau, jau nekalbu apie dėl nuotolinio mokymo likusias ugdymo spragas ir jų „užkaišiojimą“. O žvelgiant į tolimą ateitį – kiek valstybei kainuos tai, jog joje gyvens daugiau prasčiau išsilavinusių ir emocinių sutrikimų arba priklausomybių turinčių žmonių.

Pasaulio sveikatos organizacija šiuo klausimu jau yra išreiškusi labai aiškią poziciją: mokyklų uždarymas turėtų būti paskutinė priemonė valdant pandemijos plitimą. O vos tik leidžia situacija mokyklos turėtų būti atidarytos pirmos, kad vaikai gautų gyvą pilnavertį arba bent jau mišrų ugdymą.

Nesinori gąsdinti, tačiau pasakyti turiu: dėl to, ką vaikai patyrė per pandemiją, mes tikrai dar kurį laiką turėsime aukštą emocinių sutrikimų lygį įvairiose vaikų ir paauglių amžiaus grupėse. Galime pasidžiaugti, kad mažėja alkoholio vartojimas tarp jaunų žmonių. Deja, daugėja psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Galvojant apie tai apima liūdesys.

Asmeninė nuotr./Dr. Roma Jusienė
Asmeninė nuotr./Dr. Roma Jusienė

– Tyrimo rekomendacijose pasiūlėte, kokių priemonių turėtų nedelsiant imtis valstybė. O ką padaryti galime kiekvienas mūsų – tėvai, artimieji, mokytojai?

Du dalykai: svarbu, kiek įmanoma, skatinti gyvą bendravimą. Taip pat tėvams palinkėčiau pradėti nuo savęs ir mažinti savo laiką prie ekranų. Jei būsime atviri patys sau, pamatysime, kad turime daug perteklinių posėdžių, „darbinių“ pokalbių „online“, telefono iš rankų nepaleidžiame ir ilsėdamiesi… Laisvalaikis turėtų būti labai sąmoningai organizuojamas už ekranų. Eikime į lauką, vaikščiokime, žaiskime be telefono rankose!

Tėvams palinkėčiau pradėti nuo savęs ir mažinti savo laiką prie ekranų.

Labai svarbu nuo ekranų pailsėti ir valgant bei ruošiantis miegoti. Būtų puiku, jeigu šeimose pavyktų taikyti bent porą taisyklių: valandą iki ėjimo miegoti užsiimame kita veikla, be ekranų. Valgome visi drauge prie stalo – be ekranų. Ir jokiu būdu neleidžiame vaikams (ir sau) „miegoti su telefonu“!

Išimtys, kai ekranai gali būti naudojami laisvalaikiui, yra vos kelios: tai pokalbiai su artimaisiais, kurių šiuo metu negalime aplankyti gyvai. Taip pat filmų žiūrėjimas. Tačiau tai reikėtų daryti kartu su visa šeima ir vėliau bendrai aptarti tai, ką matėte.

Tėvai turėtų labai aiškiai nustatyti laiką, kada vaikas gali leisti laiką prie ekrano. Kitu metu tiesiog neduoti telefono, planšetės ar kompiuterio. Aišku, bus daug triukšmo ar pasipriešinimo, o gal nesibaigiančių diskusijų ir aiškinimosi, kodėl, bet to tikrai reikia.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką