Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 24d. 15:50

Fitnese prizines vietas skinanti Evelina: „Gydytojai norėjo amputuoti koją, sakė, kad liksiu šluba“

Evelina Sandanavičiūtė Ypatingos
Asmeninio albumo, Ingri photography nuotr. / Evelina Sandanavičiūtė

„Pasakodama savo istoriją aš ir pati kartais netikiu, kad tai mano gyvenimas“, – šiandien juokiasi Evelina Sandanavičiūtė. Prieš ketverius metus, kai jai tebuvo 21-eri, Evelina išgyveno tikrą melodramą. Sužinojusi, kad jos vaikinas gyvena dvigubą gyvenimą ir turi dar vienus namus su kita, ji pabėgo į Daniją. Tačiau po mėnesio buvo priversta sustoti ilgam – fabrike nutikus baisiai nelaimei, gydytojai jau galvojo lietuvei amputuoti koją. Tačiau Evelina neklausė jokių prognozių, o pasiryžo padaryti viską, kad įgyvendintų seną svajonę – užlipti į fitneso varžybų sceną. Tvirtai stovėdama ant abiejų kojų ji ant tos scenos galiausiai užlipo, o nulipo – jau kaip nugalėtoja.

„Aš padariau tai, kas buvo neįmanoma. Netikėjo manim nei draugai, nei gydytojai. Ir būtent tai tapo mano motyvacija – aš privalėjau įrodyti, kad jie klysta“, – beprotiškai sunkų gyvenimo periodą prisimena Evelina. Tačiau su užsidegimu pasakojama neįtikėtinai skambanti istorija priverčia iš tiesų patikėti, kad pasaulyje nieko nėra neįmanomo.

Mylimojo neištikimybė, alinantis darbas fabrike, koją sutraiškęs autokeltuvas, nieko gero nežadančios gydytojų prognozės… „Buvo akimirkų, kai tenorėjau mirti“, – pripažįsta ji.

Iš Kaišiadorių rajono kilusi mergina buvo gerai užgrūdinta gyvenimo, užsiauginta vidinė stiprybė padėjo išgyventi tai, ko, kaip pati sako, antrą kartą jau nebeiškęstų.

Tačiau šiandien Evelina – tvirtai stovinti ant abiejų kojų, atradusi mylimą veiklą, o negana to, dar ir sėkmingai skinanti prizines vietas fitneso varžybose.

– Evelina, jūs sportavote visą gyvenime?

– Nuo pat mažens svajojau apie fitnesą, bandžiau dalyvauti varžybose, bet vis kas nors pakišdavo koją – ar finansų trūkumas, ar aplinkinių komentarai, sakantys, kad man to nereikia. Aš jiems pasiduodavau, sportuodavau tiesiog dėl savęs ir savo tikslą buvau apleidusi. Iki kol įvyko nelaimė.

– Tai pradėkim nuo pradžių. Kaip jūs atsidūrėte Danijoje?

– Vilniuje turėjau vaikiną, su kuriuo gyvenau lyg pasakoje. Viskas buvo tobula – mylimas vyras, mylimas verslas. Tačiau vieną dieną pradėjau įtarinėti, kad mano draugas yra man neištikimas. Vis atsirasdavo neaiškių kabliukų.

Visoms vaikino feisbuko draugėms parašiau žinutę, kad įtariu, jog jis mane išdavinėja. Viena man atrašė, kad negali patikėti, nes ji irgi su juo kartu gyvena

Rožiniai akiniai nukrito, trūko kantrybė ir nusprendžiau jį patikrinti. Visoms jo feisbuko draugėms parašiau vieną ir tą pačią žinutę, kad įtariu, jog jis mane išdavinėja. Tuo momentu man buvo baisu, kad galbūt darau klaidą, jei jis sužinos, susipyksim. Bet moteriška nuojauta manęs neapgavo. Viena iš merginų man atrašė, kad negali patikėti, nes ji irgi su juo kartu gyvena.

Kai aš klausdavau jo, ar jis neturi kitos, ar viskas gerai, jis man sakydavo: neturiu, atsikabink, įrodyk, kad turiu. Tai nusprendžiau įrodyti. Tą dieną aš išvis nesupratau, kas vyksta. Aš pati negaliu patikėti, kad tai įvyko mano gyvenime, visa tai prisimenu kaip kokį serialą.

Tą merginą pasikviečiau į savo namus, atsigėrėme arbatos, pasidalijome įspūdžiai, kiek ji su juo laiko praleidžia, kiek – aš. Mes buvom labai nustebusios, kad vaikinas sugeba su dviem moterimis gyventi tokį gyvenimą – drauge keliauti, abiem kurti iliuzijas apie ateitį.

Grįžęs iš sporto klubo, jis dar bandė kažką paaiškinti, bet aš nesivėliau į ginčus. Tiesiog trenkiau antausį ir išėjau iš savo namų.

Ingri Photography nuotr./Evelina Sandanavičiūtė
Ingri Photography nuotr./Evelina Sandanavičiūtė

– Bet Evelina, kaip jums nekildavo klausimų, kur jis nakvoja? Jei jis gyveno ir su kita mergina, turėjo pas ją keletą naktų per savaitę praleisti.

– Arba mes abidvi į viską žiūrėjome pro rožinius akinius ir nenorėjome tikėti realybe, arba vaikinas mokėjo labai gerai meluoti. Visgi ne moterys meluoja geriau, o vyrai.

Nors kaip sakoma, vienas niekada nebūna kaltas. Aš labai daug dirbau, tuo metu turėjau du barus, man rūpėjo verslas. Aš pati pilstydavau alų didžiosiose šventėse – išvykdavau ketvirtadienį, grįždavau pirmadienį. Jis turėjo labai daug laisvo laiko pasileisti plaukus, kai aš buvau užsiėmusi. Gal manęs buvo per mažai namuose, o kita mergina tai galėjo kompensuoti.

Visgi ne moterys meluoja geriau, o vyrai

– Nuo jo ir norėjote pabėgti į užsienį?

– Po viso to sekusi savaitė buvo labai impulsyvi, ji buvo kaip filmas, iš kurio atsibudau tik sėdėdama fabrike ir mėtydama smirdančias midijas.

Aš visą gyvenimą nesupratau emigrantų – juk jei esi protingas, viską gali susikurti ir čia, Lietuvoje. Aš buvau prieš emigraciją. Tačiau kai po išdavystės verkdama pas draugę prašiau patarimo, ką man dabar daryti, ji man pasakė: aš tavo vietoje pakeisčiau aplinką. Ir viskas, supratau, kad noriu išvažiuoti, noriu naujų žmonių, naujos aplinkos.

Girdėjau, kad Danija nebloga, perspektyvi šalis. Pirmas darbo skelbimas pasitaikė midijų fabrike. Po kelių dienų pasirašiau sutartį, neskaičiau jos – nei kiek uždirbsiu, nei kur gyvensiu, nei kokios bus sąlygos. Uždariau barą ir po savaitės jau buvau kelte į Daniją.

Pirmas darbo skelbimas pasitaikė midijų fabrike. Šiandien negaliu į jas žiūrėti

Atplaukus į Daniją, sugedo mano telefonas, sugedo navigacija. O juk aš – svetimoje šalyje, nemoku anglų kalbos, nežinau, kur važiuoti… Sustojus pakrašty verkdama skaičiavau paskutinius pinigus, ar jų pakaks grįžti namo. Tačiau netrukus išgirdau beldimą į langą – tai buvo lietuvis, kuris paklausė, kas nutiko. Kai pasipasakojau, jis pasisiūlė mane palydėti. Jis dėl manęs sukorė 1000 km ne į tą pusę. Ir nepaėmė nė cento. Iki šiol per kiekvienas Kalėdas aš jam parašau „ačiū“, nors praėjo jau penkeri metai.

Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė

– Tai koks buvo įspūdis atvykus dirbti to turbūt tikrai juodo darbo?

– Kambarys 8 kvadratinių metrų, dvi dviaukštės lovos – trys merginos ir vienas vaikinas… Name daugiau nei 10 žmonių, bet tik du dušai. Vakarėliai kone kiekvieną dieną. Visą naktį praverkiau galvodama, kur papuoliau. Turėjau kišenėje 200 eurų ir negalėjau grįžti namo.

Tačiau susiėmiau, įtikinau save, kad tai bus man iššūkis ir aš jį įveiksiu. Pirmą dieną darbe beprotiškai skaudėjo kojas, visą laiką reikėjo stovėti ir atmetinėti blogas midijas. Dabar į jas negaliu net žiūrėti.

Važiuodama į Daniją maniau, kad man bus geriau, nes pabėgsiu nuo minčių, kad mane išdavė, bet stovėdama ir žiūrėdama į vieną tašką aš tik ir tegalvojau, kaip mane išdavė, ką blogai padariau, kodėl man taip atsitiko. Tuo momentu jaučiau labai didelį pyktį – norėjau, kad tam vaikinui kas nors blogo atsitiktų. Tačiau po mėnesio man pačiai pervažiavo koją. Supratau, kad karma visgi egzistuoja.

Tuo momentu jaučiau labai didelį pyktį – norėjau, kad tam vaikinui kas nors blogo atsitiktų. Tačiau po mėnesio man pačiai pervažiavo koją 2,5 tonos sveriantis autokeltuvas

– Kaip nutiko nelaimė?

– Dirbau jau kitoje vietoje – morkų apdirbimo fabrike. Atvykę į vakarinę pamainą apie 50 darbuotojų ėjo persirengti, kai staiga žmonių einamąja dalimi labai greitai atbulomis ėmė važiuoti autokeltuvas, sveriantis 2,5 tonos. Aš buvau pačiame priekyje, visi ėmė trauktis į šoną, o aš jau nebespėjau. Jis mane partrenkė. Dešinę koją dar spėjau patraukti, o kairę jis iki pat kelio pervažiavo.

Žmonės ėmė šaukti, vaikinas nusiėmė ausines, pamatė, kas nutiko, ir dar kartą su metaliniais ratukais man nuvažiavo nuo kojos. Jis ją du kartus sutraiškė.

Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė

– Kas tuo metu dėjosi jūsų galvoje, kai matėte tokį vaizdą?

– Iškart supratau, kad tai rimta. Maniau, kad koja visiškai sutraiškyta. Pirma mintis buvo, kad negalėsiu sportuoti ir niekada nepasieksiu savo svajonės. O tik tada pagalvojau, kad negalėsiu dirbti ir vaikščioti… Aš norėjau būti nuo nieko nepriklausoma.

O koks skausmas… Mane vežant į ligoninę, kas 5 minutes leido morfijų, nes vis alpau iš skausmo.

Pirma mintis buvo, kad negalėsiu sportuoti ir niekada nepasieksiu savo svajonės

– Ką sakė gydytojai?

– Tai buvo vidinis atviras čiurnos lūžis. Jie pasakė, kad reikės kaulą sutvirtinti su varžtais, tačiau dvi savaites negalėjo daryti operacijos, nes blauzdos raumenys buvo beprotiškai pažeisti, visiškai sutrinti. Gydytojams reikėjo, kad jie šiek tiek pagytų. Tas dvi savaites pati negalėjau nueiti net į tualetą. Ką jau kalbėti apie skausmą, kurį visą tą laiką kenčiau. Tuo momentu aš norėjau mirti.

– Tos tamsios mintys atsirado dėl skausmo ar dėl baimės, kad galbūt nebegalėsite vaikščioti?

– Viskas maišėsi. Tuo metu buvo žiemos šventės, aš artimiesiems nesakiau, kas man nutiko, o man skambino, sveikino su Naujaisiais metais, klausinėjo, kaip laikausi, ką veikiu. Buvo labai sunku. Aš visąlaik buvau bėganti mergina, o tuo metu mane prirakino prie lovos…

Iš pradžių gydytojai prognozavo, kad reikės persodinti didelį sluoksnį odos iš kitos vietos. Jau tada labai išsigandau. O tuomet prasidėjo kalbos net apie amputaciją. Begyjant audiniams, jie pradėjo gangrenuoti.

Neįmanoma paaiškinti, ką tuo metu jaučiau. Atrodė, lyg man būtų pasakę, kad liko gyventi viena diena. Suprantu, kad žmonės gali gyventi ir be kojos, bet tuo metu mano gyvenimas sugriuvo.

Prasidėjo kaltinimai – galvojau, jei manęs nebūtų išdavęs vaikinas, aš čia nebūčiau. Bet tada pagalvojau, kad galbūt tai yra atpildas man už visas blogas mintis, galbūt reikėjo paleisti išdavystę ir tą žmogų.

Gydytojai galvojo apie kojos amputaciją. Begyjant audiniams, jie pradėjo gangrenuoti. Tuo metu sugriuvo mano gyvenimas

– Kaip gydymas vyko toliau?

– Gydytojai pasakė laukti dar dvi dienas, davė stiprių antibiotikų ir įspėjo – jei vaistai nepadės, teks amputuoti koją. Tačiau situacija ėmė tvarkytis, vaistai ėmė padėti. Tačiau emocijos ir toliau maišėsi, man buvo depresija – vieną dieną viskas gerai, kitą – tragiškai blogai, man nuolat leido morfijų, nes klykdavau iš skausmo. Galiausiai po mėnesio mane išleido gydytis į namus.

Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė

– Teko mokytis visko iš naujo?

– Man visur padėjo kolegos iš darbo, aš vis dar negalėjau pati nueiti į tualetą, o ką jau kalbėti apie dušą. Buvo labai sunku ir emociškai – ne tik dėl to, kad teko prašyti pagalbos kiekviename žingsnyje, bet visi vis klausinėjo, ką darysiu, ar darbovietę paduosiu į teismą, tuo tarpu pats darbdavys prašė, kad niekur nesikreipčiau, paskui net ėmė gąsdinti, kad atleis iš darbo, kad nieko nesitikėčiau, nes neva man nepriklauso jokie draudimai.

Bet po truputį viskas ėmė stoti į vietas. Ėmiau atsipalaiduoti, žiūrėti filmus, skaityti knygas. Nusipirkau hantelius, galvojau, pradėsiu sportuoti. Tačiau nepavyko, nes kojoje atsirado didelis skausmas.

– Bet jūs turėjote galų gale pradėti vaikščioti?

– Koja sveiko, psichologiškai stiprėjau, bet gydytojai prognozavo, kad niekada normaliai nebevaikščiosiu, nesportuosiu, kad nuo šiol visuomet šlubuosiu, nes varžtai neleido čiurnai lankstytis. Jie man liepė kairės kojos svorį dėti tik ant pirštų galų.

Žinojau, kad jei gulėsiu lovoje ir darysiu taip, kaip liepia medikai, tikrai nieko gero nebus. Todėl pradėjau gerti didesnes dozes nuskausminamųjų, kad galėčiau kojai duoti didesnį krūvį ir ją laužti. Blogiau jau nebūtų nieko atsitikę, o vilties, kad gali būti geriau, dar turėjau. Aš visąlaik savim tikėjau. Kai man pasakė, kad negalėsiu, aš norėjau įrodyti kitaip.

Žinojau, kad jei gulėsiu lovoje ir darysiu taip, kaip liepia medikai, nieko gero nebus. Todėl pradėjau gerti didesnes dozes nuskausminamųjų, kad galėčiau kojai duoti didesnį krūvį ir ją laužti

Ir metalas, esantis kaule, prisitaikė! Dabar mano pėda 100 proc. nesilanksto, bet 95 proc. tikrai veikia. Aš bėgioju po 10–15 km, vaikštau kaip visi.

Aišku, randai liko visam gyvenimui, teks pasidaryti tatuiruotę, bet aš tai priimu kaip gyvenimo pamoką. Šita trauma man padėjo pradėti gyventi kitaip, mąstyti kitaip – nelinkėti kitam blogo, visada būti nuoširdžiai, vertinti mažus dalykus, pagalbą iš svetimų žmonių.

Asmeninio albumo nuotr./Evelinos Sandanavičiūtės sutraiškyta koja
Asmeninio albumo nuotr./Evelinos Sandanavičiūtės sutraiškyta koja

– Ar buvo sunku grįžti į sporto salę?

– Po dvejų metų visos žaizdos sugijo, sumažėjo skausmas, nebeliko šlubavimo, nusprendžiau pabandyti grįžti į salę. Ten šmėstelėjo mintis – noriu ruoštis fitneso varžyboms. Paskambinau draugei Sandrai ir ji nė kiek neabejodama pasakė: gerai, darom! Sandra surašė, ką daryti salėje, net pradėjo planuoti, kokį bikinį pirksim į varžybas, kaip puošime svarovskio kristalais. To pozityvo man labai reikėjo. Tai mane taip stūmė į priekį!

Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė

– Koks jausmas buvo užlipti ant varžybų scenos, kai kone visi aplinkiniai jumis abejojo?

– Aš nuo scenos nieko nemačiau, net negirdėjau, ką teisėjai sako, dariau tai, ką darė kitos merginos. Jausmas buvo toks, kad padariau tai, kas buvo neįmanoma, pasiekiau tai, apie ką tik pasvajoti galėjau. Tada supratau, kad gyvenime nėra neįmanomų dalykų. Tame Lietuvos čempionate užėmiau trečią vietą. Negalėjau patikėti.

Jausmas buvo toks, kad padariau tai, kas buvo neįmanoma, pasiekiau tai, apie ką tik pasvajoti galėjau. Lietuvos fitneso čempionate užėmiau trečią vietą

– Iki šiol lipate į varžybų sceną?

– Po tų varžybų lipau ne kartą, iškovojau prizinių vietų. Manau, kad vėliau dar ten pasirodysiu. Tačiau šiuo metu visą save atiduodu savo verslui „Eva’s Diamond Hair“. Užsiimu natūralių plaukų importu, vedu plaukų priauginimo mokymus bei pati priimu klientus. Noriu toliau mokytis, dar labiau tobulėti.

Anksčiau nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, greitai viskas atsibosdavo. Bet dabar atradau savo nišą, kurią be proto myliu. Atsikeliu ryte ir galvoju: valio! Aš labai laiminga matydama kitas moteris laimingas.

Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sandanavičiūtė

– O iš buvusios darbovietės sulaukėte atsiprašymo?

– Po metų kreipiausi į teismą, jis vyko net dvejus metus. Galiausiai teismas nusprendė, kad fabrikas buvo kaltas dėl nelaimingo atsitikimo. Buvo išmokėta kompensacija. Aišku, ta kompensacija neprilygsta padarytai žalai. Jei būčiau kreipusis į teismą anksčiau, ta kompensacija būtų didesnė. Bet mane buvo įtikinę, kad man niekas nepriklauso.

– Ką jums dabar sako žmonės, kurie jumis netikėjo?

– Buvo draugų, kurie atsiprašė. Jie galvojo, kad man pritrūks ryžto, kad atsistoti ant kojų ir dalyvauti varžybose man bus neįmanoma. Tačiau dėl jų aš pajaučiau ir didesnę motyvaciją parodyti, kad jie klydo. Po varžybų pasikeitė visas mano gyvenimas ir požiūris. Po jų aš visko imuosi 100 proc., atsirenku žmones ir su jais esu nuoširdi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

11:55
26:29
01:19

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką