Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Hepatitas C: požymiai nepastebimi – pasekmės tragiškos

Švirkštas
123RF nuotr. / Švirkštas
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Dažnai manoma, kad, sergant kepenų liga, turi kažką skaudėti, o jei nieko neskauda, apie hepatitą C nė nepagalvojama, sako infekcinių ligų gydytoja dr. Lina Jančorienė. „Kai liga per toli pažengusi, esami gydymo metodai tampa per daug pavojingi dėl šalutinių reakcijų, o specifinių metodų, kurie galėtų paveikti virusą, nėra. Tad kartais belieka tik transplantacija, bet tai brangi procedūra, ne kiekvienam pasiseka sulaukti eilės, ne kiekvienam tinka, ne visada atsiranda tinkamas donoras“, – pabrėžia medikė.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

L.Jančorienės teigimu, sergantieji hepatitu C dėl išankstinių nuostatų neretai patiria psichologinių traumų, nes vyrauja nuomonė, kad tai – narkotikus vartojančių asmenų liga. Tačiau iš tikrųjų dauguma užsikrėtė ne dėl to, kad darė kažką blogo. Pavyzdžiui, pastebi ji, daug žmonių užsikrėtė prieš 20–30 metų perpilant kraują, būnant kraujo donorais ar per chirurgines operacijas.

– Kam yra grėsmė sirgti hepatitu C?

– Dauguma žmonių hepatitu C greičiausiai užsikrėtė iki 1993 m. Dažnai tai buvo susiję su įvairiomis medicininėmis manipuliacijomis: kraujo perpylimu, donoryste (ypač plazmos), galų gale – su kai kuriomis chirurginėmis intervencijomis, nevienkartinių instrumentų naudojimu.

Žinoma, negalima nepaminėti, kad yra ir rizikos grupių. Tai – narkotikus vartojantys asmenys, žmonės, kurie buvo kalėjime, vaistus leidosi nesteriliais instrumentais arba tatuiravosi instrumentais keisdamiesi tarpusavyje.  

Taip pat yra žmonių, kurie užsikrėtė per hemodializės, dirbtinio inksto procedūras, ypač anksčiau, kai apie tą infekciją dar nebuvo žinoma. Bet vis tiek didžiausia dalis pacientų, dabar pakliuvusių į gydytojų akiratį, užsikrėtė maždaug prieš 20–30 metų.

Dauguma žmonių hepatitu C greičiausiai užsikrėtė iki 1993 m. Dažnai tai buvo susiję su įvairiomis medicininėmis manipuliacijomis: kraujo perpylimu, donoryste (ypač plazmos), galų gale – su kai kuriomis chirurginėmis intervencijomis.

– Dažnas vadovaujasi tokia taisykle: jei jautiesi gerai, pas gydytoją profilaktiškai tikrintis neini. Tačiau pabrėžiama, kad dažniausiai hepatitas C nustatomas atsitiktinai, per profilaktines patikras.

– Taip ir yra. Amerikiečiai dabar pasirinko vadinamąjį agresyvų pacientų išaiškinimą, nes apskaičiuota, kad didžiausia pacientų grupė, ypač tų, kurie dar nežino, jog yra užsikrėtę, – 50–70 metų žmonės.

Todėl visiems šeimos gydytojams patariama patikrinti stebimus pacientus, jeigu jie patenka į tą amžiaus grupę. Žmogus gali ir nesijausti blogai, bet gali priklausyti rizikos grupei ir, jei ilgai nesikreips, palaipsniui gali pradėti reikštis tam tikri labai nespecifiniai ligos požymiai: nuovargis, depresijos požymiai, nuotaikų kaita. Žmonės tų simptomų ilgai nesusieja su kepenų liga. Moterys sieja su menopauze, amžiumi, nuovargiu darbe, namuose. Tačiau minėti simptomai galėtų būti požymis, kad reikia pasitikrinti. Rimti ligos požymiai pasireiškia, kai susiformuoja kepenų cirozė.

– Kartais mus stabdo tai, kad nežinome, į kokį specialistą turėtume kreiptis.

– Vienas iš variantų – eiti pas šeimos gydytoją ir pasakyti, kad norite pasitikrinti. Neseniai pradėjome gydyti maždaug 60 metų pacientą iš vieno nedidelio Lietuvos miestelio. Žmogus kažkur perskaitė, kad, jei yra buvęs kraujo perpylimas, reikia pasitikrinti. Jis nuėjo pas šeimos gydytoją, kuris dar ne visai norėjo sutikti. Tačiau vyriškis buvo atkaklus, užsispyrė, kad jam reikia tyrimų, ir buvo nustatytas ir hepatitas C, ir hepatitas B. Taigi pirmas kelias – eiti pas šeimos gydytoją, o šis gali nusiųsti pas infektologą, gastroenterologą.

– Dažnas jaunuolis pasidaro tatuiruotę. Kada tai daryti rizikinga?

– Jei tatuiruotės daromos namų sąlygomis, jei tuo instrumentu jau buvo naudotasi tatuiruojant kitą žmogų, rizika atsiranda. Bet negaliu sakyti, kad žmonėms, kurie pasidaro tatuiruotes oficialiuose tatuiruočių salonuose, rizika būtų didelė – tikrai ne.

Žinoma, tarp jaunų žmonių gali pasitaikyti tokių, kurie pabandė švirkštis narkotikus, dalijosi švirkštu arba keliese rūkė rūkomus narkotikus per vamzdelį, kuris kartais nubraukia gleivinę.  Tie žmonės taip pat rizikuoja.

Jei kreipiamasi per vėlai, kai liga per toli pažengusi, esami gydymo metodai tampa per daug pavojingi dėl šalutinių reakcijų, o specifinių metodų, kurie galėtų paveikti virusą, nėra.

Lytinių santykių metu infekcija plinta menkai, nebent žmogus turi daug partnerių. Homoseksualių santykių metu rizika didesnė, nes nepalyginti skiriasi gleivinės kraujavimo tikimybė. Vis dėlto maždaug 30–40 proc. žmonių, kuriems diagnozuotas lėtinis hepatitas C, užsikrėtimo būdas nežinomas.

– Išaiškinus ligą anksčiau, galima išvengti pačios sunkiausios komplikacijos – kepenų cirozės?

– Dažniausiai žmogus, atėjęs pas gydytoją, sako, kad jam nieko neskauda. Atrodo, kad vienintelis simptomas, kuris būtų siejamas su kepenų liga, yra skausmas... O kai paklausi, ar jis nepavargsta, atsako, kad labai, bet prisimena amžių ar dar kažką. Bet, kai žmogus serga ilgai, palaipsniui gali atsirasti ir kitų nusiskundimų: kraujo išmatose, kraujavimas iš stemplės, galiausiai – visai rimtų komplikacijų.

Jei kreipiamasi per vėlai, kai liga per toli pažengusi, esami gydymo metodai tampa per daug pavojingi dėl šalutinių reakcijų, o specifinių metodų, kurie galėtų paveikti virusą, nėra. Tad kartais belieka tik transplantacija, bet tai brangi procedūra, ne kiekvienam pasiseka sulaukti eilės, ne kiekvienam tinka, ne visada atsiranda tinkamas donoras. Taigi čia jau – kraštutinė galimybė.

– Gydyti hepatitą C nėra paprasta, vaistų politika ne visada tinkama pacientams. Dėl to spręsti problemas padeda ir visuomeninės organizacijos?

– Pirmiausia, jei apie šią infekciją žmonės žinos daugiau, jei gerės jų medicininis raštingumas, bus nustota galvoti, kad tai tik narkotikus vartojančių žmonių liga. Tada ir tie, kurie atsako už sprendimus, taip pat skirs daugiau dėmesio ir priims palankesnius sprendimus.

Ačiū Dievui, gydymas Lietuvoje šiuo metu kompensuojamas 100 proc. Tai vaistų derinys, kuris vartojamas pusę metų arba metus. Tačiau šie vaistai sukelia gana daug šalutinių reakcijų, o, deja, jų efektyvumas nepakankamas.

Kadangi pasaulyje atsiranda vis naujų preparatų, kurie ir trumpiau vartojami, ir efektyvumas geresnis, mes Lietuvoje taip pat norime ir laukiame naujausių vaistų. Svarbi žinia, kad į kompensuojamųjų vaistų sąrašą įtrauktas naujas preparatas, taigi tikėtina, kad nuo šių metų pabaigos arba kitų pradžios pacientai galės gauti ir trijų vaistų kombinaciją. Deja, tai veikia tik vieną viruso variantą. Kitiems žmonėms, kuriems gydymas dviejų vaistų deriniu nepasisekė, kitų pasiūlymų šiuo metu nėra.

– Užsiminėte, kad nežinojimas apie ligą ligoniui sukelia dideles psichologines traumas.

– Dėl tos neteisingos stigmatizacijos, išankstinių visuomenės nuostatų, žmonės, kurie serga, labai kenčia. Dažniausiai jie užsikrėtė ne dėl to, kad darė kažką blogo, bet dėl to, kad taip susiklostė situacija.

Antra, kai kurie kenčia nuo aplinkinių. Tarkim, pagyvenusi moteris gydytojo kabinete verkdama pasakojo, kad vaikai jai neduoda prie savęs priglausti anūkų, nes ji serga hepatitu. Tai neteisinga nuostata, nes ši infekcija tikrai nėra perduodama glaustantis, bučiuojantis.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką