Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 23d. 11:01

Idėja Lietuvai: kas išgelbėjo jauną moterį nuo savižudybės ir kas padėtų išgelbėti kitus

Janas Hilbigas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Janas Hilbigas

Lietuva ne veltui vadinama savižudžių kraštu – savižudybių statistika nesikeičia jau daugybę metų, tačiau tik visai neseniai apie šią problemą pradėta kalbėti valstybės lygiu. Dar daugiau – pradėti vykdyti sisteminiai savižudybių prevencijos projektai. Tačiau kaip iš tiesų jaučiasi apie savižudybę mąstantis žmogus ir kokios pagalbos jam reikia, kalbamės su pirmą kartą Lietuvoje šiems žmonėms skirtą grupę vedančiu psichiatru Janu Hilbigu bei ją lankančia Rita (vardas pakeistas – 15min).

Mintys apie savižudybę atsirado nepastebimai

Rita tikino, kad vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje jautėsi puikiai – buvo pozityvi, aktyvi, tikra lyderė, o visiems gyvenime kylančias problemas ir sunkumus greitai pamiršdavo. Tačiau vėliau gyvenime vienas po kito nutiko daug į sąmonę įsirėžusių įvykių – avarija, artimųjų ir draugų netektys, sunki komplikacija po gimdymo, vos nesibaigusi mirtimi, skyrybos su vyru, kai liko viena su trimis vaikais.

Kai jau susiruošiau nusižudyti, vaikai šūktelėjo prašydami jiems kažką paduoti, nes patys nepasiekia. Nusprendžiau pirma jiems paduoti, tuomet grįžti prie savo plano.

„Visi šie gyvenimo išbandymai labai paveikė mano psichiką. Visko buvo tiek daug, kad pasidarė per sunku atlaikyti. Tuomet ima atrodyti, kad ką bedaryčiau, viskas blogai.

Žiūriu į savo draugus, matau, kaip jie eina laukais, linksminasi, gali sau leisti ramiai žaisti kompiuterinį žaidimą ir tuo mėgautis, o mane, apsikrovusią atsakomybėmis, tai erzina, nes atrodo, kad tai laiko švaistymas.

Regis, tai ne mano reikalas, turėčiau palikti tuos žmones ramybėje, bet smegenyse tarsi kažkoks skaitliukas įjungtas, kuris viską seka ir skaičiuoja.

Kai viskas taip sukrenta, atrodo, kad jau viskas, ką galėjau šioje žemėje, jau nuveikiau. Mintys apie savižudybę ateina visada netikėtai, iš pasalų. Paprastai jos ilgai netrunka – minutę, porą minučių, tačiau vis kartojasi.

Kartą netgi buvau labai rimtai sumąsčiusi pasidaryti sau galą. Man tuo metu netgi nerūpėjo, kad vaikai buvo namuose. Tačiau jie ir sutrukdė. Kai jau susiruošiau nusižudyti, vaikai šūktelėjo prašydami jiems kažką paduoti, nes patys nepasiekia. Nusprendžiau pirma jiems paduoti, tuomet grįžti prie savo plano. Tačiau kai išsijudinau, tas momentas praėjo, ir jau net negalėjau patikėti tuo, ką ketinau padaryti“, – atviravo pašnekovė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Depresija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Depresija

Jei ne kitų žmonių rūpestis, gal jau jos nebūtų

Ritos patirtis byloja, kad noras nusižudyti visada yra tik akimirka, kuri praeina. Deja, jos rate yra ne vienas žmogus, kuris spėjo per šią akimirką padaryti negrįžtamą veiksmą. Todėl krizę patiriančiam žmogui tą akimirką labai reikia, kad kažkas jį ištrauktų iš šios būsenos, nes pats jis jos nekontroliuoja: „Pats tą akimirką nemąstai blaiviai. Tu esi tarsi rūke, apsvaigęs, nors nieko nevartojai, širdies ritmas sulėtėja, kvėpavimas sulėtėja, nieko nebematai, tu tiesiog nori viską užbaigti.“

Ji vargiai būtų ieškojusi pagalbos pati, nes manė, kad visi suaugę žmonės jaučiasi panašiai, nes gyvenimas niekam nėra lengvas. Tačiau nusižudžiusios draugės laidotuvėse ji prasitarė kitai draugei psichoterapeutei, kad ir jai nesvetimos tokios mintys.

Pats tą akimirką nemąstai blaiviai. Tu esi tarsi rūke, apsvaigęs, nors nieko nevartojai, širdies ritmas sulėtėja, kvėpavimas sulėtėja, nieko nebematai, tu tiesiog nori viską užbaigti.

Draugė sureagavo labai rimtai ir tol nepaliko ramybėje, kol Rita pradėjo lankyti psichoterapinę grupę minčių apie savižudybę turintiems žmonėms Vilniaus Psichikos sveikatos centre. Ši vasaros pradžioje startavusi grupė – pirmoji tokio pobūdžio Lietuvoje.

„Žmogui labai sunku pačiam pripažinti, kad jis su kažkuo nesusitvarko. Įsikalbi sau, kad tai normalu, kad visi suaugę žmonės turi problemų.

Esu dėkinga, kad kol sugebėjau iniciatyvą perimti į savo rankas, manimi pasirūpino kiti žmonės. Draugė rado psichoterapiją, tėtis surado skyrybų advokatą. Man pačiai savimi pasirūpinti buvo sunku, tačiau tik kitiems iš šalies matėsi, kad aš nesusitvarkau su savo gyvenimu.

Netgi po gimdymo, kai man prasidėjo kraujo užkrėtimas, temperatūra pakilo iki 40, aš nesikreipiau į medikus, man atrodė, kad taip ir turi būti po gimdymo, nesinorėjo trikdyti medikų darbo. Tik mama, paskambinusi ir, kaip medikė, uždavusi keletą specifinių klausimų, pati išvietė greitąją pagalbą. Praktiškai ji man išgelbėjo gyvybę“, – pasakojo pašnekovė.

Sunku pripažinti, kad esi silpnas

Ritos teigimu, grupę lankantys žmonės taip pat iš pradžių neigė savo būseną, nors netgi ligoninėje gydėsi nuo depresijos. Žmonėms atrodo, kad jeigu pripažins, vadinasi, pasiduos, nors yra kaip tik atvirkščiai. Tik pripažinęs problemą gali ją išspręsti.

Iki tol ji su niekuo nesikalbėjo apie savo vidinius sunkumus, kadangi įsitikinusi, kad nėra prasmės savo problemomis apkrauti aplinkinius žmones. Visi mėgsta lengvus žmones, linksmus, nesiskundžiančius. O ir ji pati niekada nenorėjo, kad kiti į ją žiūrėtų su užuojauta, pati norėjo lengvo pokalbio, kad atsikvėptų nuo savo nerimo, todėl ji visada kūrė įvaizdį, kad viską puikiai kontroliuoja.

Visi mėgsta lengvus žmones, linksmus, nesiskundžiančius. O ir ji pati niekada nenorėjo, kad kiti į ją žiūrėtų su užuojauta, todėl kūrė įvaizdį, kad viską puikiai kontroliuoja.

„Pokyčiai vyksta lėtai. Mes mokomės realių technikų, kaip suvaldyti emocijas, įtampas, kaip atsipalaiduoti. Stengiamės geriau suprasti, kas su mumis vyksta. Nuolat aptariame, kaip sekasi taikyti tuos pratimus, taigi viena vertus, grupė motyvuoja kažką daryti ir už jos ribų, kita vertus, verčia peržengti per save, nes nėra lengva atsiverti kitiems žmonėms ir pasakoti jiems apie savo gyvenimą.

Mano tikslas – susigrąžinti savivertę, nes maža savivertė labai trukdo atsispirti pašaliniams poveikiams, nėra jėgų nei kurti, nei būti asmenybe. Noriu vėl tapti veiksmo žmogumi, nes dabar jaučiuosi visapusiškai nualinta – finansiškai, fiziškai, psichologiškai. Reikia atrasti jėgų, atrasti įrankius, technikas, kaip atsitiesti, kaip nebeleisti tam tikriems dalykams vykti ir suteikti erdvės atsirasti naujiems. Dažnai netgi visai maži veiksmai ir pokyčiai padeda labai pakelti gyvenimo kokybę ir grįžti į normalią būseną“, – teigė pašnekovė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Janas Hilbigas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Janas Hilbigas

Kas yra dialektinė elgesio terapija

Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus psichiatras Janas Hilbigas ir psichologė Vaida Stankutė tokią grupę, skirtą emocinį nestabilumą turintiems žmonėms, pradėjo remdamasis Vokietijos Liubeko universiteto Psichiatrijos ir psichoterapijos klinikos pavyzdžiu. Dirbama pagal dialektinės elgesio terapijos metodiką, kai į žmogaus problemą žvelgiama kaip į įgūdžių stoką (nemokėjimą valdyti jausmų, įtampos, dėmesio ir pan.). Dėl šių įgūdžių stokos atsiranda kančia, kyla problemų darbe, santykiuose, gali atsirasti lėtinės mintys apie savižudybę, save žalojantis elgesys, bandymai nusižudyti.

Mes negalime įjungti ar išjungti minčių ir jausmų. Kai bandome jų atsikratyti, dažniausiai rezultatas būna priešingas. Tačiau dėmesį valdyti galime išmokti.

„Šioje terapijoje išgrynintas įgūdžių rinkinys, reikalingas žmonėms, kuriems būdingas emocijų nestabilumas.Labai daug dėmesio skiriama dėmesingumo lavinimui, bendravimo įgūdžiams, o šios terapijos branduolys – jausmų valdymas.

Pirmiausia žmonės gauna informacijos apie jausmus: kam jie skirti, kaip jie atsiranda, kaip veikia, kaip vienas jausmas lemia kito atsiradimą.

Vėliau pereiname prie konkrečių strategijų, ką daryti su tais jausmais, kaip atskirti: tas jausmas tuo metu man naudingas, atitinka mano vertybes ir planus ar kaip tik trukdo, gali turėti neigiamų pasekmių. Kai žmogus, nepaisydamas jausmo, pavyzdžiui, baimės, renkasi veiklą, kuri tuo metu jam naudingesnė, tas jausmas ilgainiui ima mažėti.

Pavyzdžiui, žmogus yra nutukęs, jam reikėtų sportuoti, bet jam gėda eiti į sporto grupę ar bėgioti palei Nerį. Taip jis patenka į ydingą ratą. Jeigu jis pasiryžtų elgtis priešingai jausmui (perliptų per save), pamatytų, kad gėdos jausmas ilgainiui mažėja“, – aiškino psichoterapeutas.

Vietoj alkoholio ir kitų žalingų įpročių – aštrūs pojūčiai

Pašnekovo teigimu, mes negalime įjungti ar išjungti minčių ir jausmų. Kai bandome jų atsikratyti, dažniausiai rezultatas būna priešingas. Tačiau dėmesį valdyti galime išmokti. Tai leidžia daugiau laiko būti dabartyje, mažiau pasiklysti savo mintyse, kurios, kai būsena bloga, būna liūdnos ir nerimastingos, leidžia geriau suvokti, kas yra svarbu dabar ir kokius sprendimus reikia priimti.

Vienas iš būdų nutraukti ydingą minčių ratą – stiprių jutiminių dirgiklių naudojimas, pavyzdžiui, kritinėje situacijoje, kai sunku suvaldyti emocijas, ant pilvo (tai viena jautriausių vietų šalčiui) rekomenduojama užsidėti šalčio bateriją arba pagalvėlę. Nesvarbu, apie ką žmogus galvojo prieš tai – šaltis tą akimirką yra stipresnis dirgiklis, todėl atitraukia dėmesį. Taip pat gali veikti aštrūs prieskoniai. Tai padeda nepriskaldyti malkų afekto būsenoje.

„Vieni žmonės išsilieja emociškai, kiti žaloja save, treti vartoja alkoholį ar griebiasi narkotikų. Visa tai greiti įtampos mažinimo būdai, o žmonės linkę kartoti būtent tokį elgesį, kuris sąlygoją greitą palengvėjimą. Todėl šie alternatyvūs dirgikliai taip pat turi būti pakankamai stiprūs, kad duotų greitą rezultatą, bet nekenktų žmogui“, – pasakojo J.Hilbigas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Janas Hilbigas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Janas Hilbigas

Savižudybės rizikos veiksniai

Paklaustas, ar šiuolaikinėje visuomenėje daugėja žmonių, kuriems būtina psichologinė pagalba, pašnekovas teigė, kad greičiausiai žmonės tiesiog drąsiau jos kreipiasi. Kita vertus, šiuolaikinėje visuomenėje yra aspektų, skatinančių emocinį nestabilumą. Daugiau suardytų šeimos struktūrų, daugiau vienišumo, daugiau pasirinkimų reikia pačiam padaryti, sumažėjęs saugumo jausmas. Taigi asmenybės laisvė turi savo kainą: sėkminga adaptacija laisvoje visuomenėje siejama su savais iššūkiais, reikia turėti daugiau įgūdžių.

Kaip užsiveda savižudybės mechanizmas? „Išskiriami keli savižudybės rizikos veiksniai: žmogus jaučiasi nepriklausantis bendruomenei, nebemato savo buvimo prasmės ir vertės, taip pat prisideda įgytas įgūdis save žaloti. Kadangi pagal prigimtį žmogui save žalojantis elgesys nėra būdingas, žaloti save žmogus išmoksta ar pripranta. Banalus pavyzdys – rūkymas. Jis laikomas savižudybės rizikos veiksniu ne todėl, kad nikotinas taip keičia smegenis, kad žmogui norisi žudytis, o dėl to, kad žmogus, žinodamas, kad tai žalinga, vis tiek rūko ir taip pratina save prie švelnaus kenkimo sau. Panašų poveikį turi alkoholis.

Rūkymas laikomas rizikos veiksniu ne todėl, kad nikotinas taip keičia smegenis, kad žmogui norisi žudytis, o dėl to, kad žmogus, žinodamas, kad tai žalinga, vis tiek rūko ir taip pratina save prie švelnaus kenkimo sau.

Labai didelis rizikos veiksnys – ankstesnis bandymas žudytis arba žinia apie nusižudžiusį šeimos narį arba pažįstamą. Tai nuima tabu nuo šio veiksmo – jei kažkas tai padarė, vadinasi, jei bus labai blogai, šis variantas įmanomas“, – pasakojo psichoterapeutas.

Žinia, savižudybės Lietuvoje – ypač didelė vyresnio amžiaus vyrų problema. J.Hilbigo manymu, tai susiję ir su santvarkos pokyčiais. Ankstesnioji karta matė, kaip griuvo jų pasaulis.

„Teko skaityti pasisakymus: mes batus gaminome visai Sovietų Sąjungai, buvo toks geras kolektyvas, tiek jėgų buvo įdėta, o dabar nieko neliko – nei bendruomenės, nei darbo, nei įprasminimo. Su demokratija atėjo visuomenė, kuri išaukštino tradiciškai daugiau moterims priskiriamas savybes – puoselėti ryšius bendruomenėje, bendrauti, kalbėtis, rodyti jausmus. Tačiau į autokratiją ir pramonę orientuotoje visuomenėje vyrus mažai kas mokė tokių įgūdžių ir jų nereikalavo, todėl moterims sekėsi geriau prisitaikyti, ir, drįsčiau teigti, jos kiek geriau prisitaikiusios šiuolaikinėje visuomenėje“, – svarstė pašnekovas.

Įkainiai tokie, kad net pradėti buhalterijos neverta

Pasak jo, po bandymo žudytis dažnai iš pradžių žmogui reikia medicininės pagalbos, tačiau vėliau būtina tęstinė psichoterapinė pagalba, kad jis išmoktų gyventi, valdyti savo jausmus ir spręsti situacijas, kurtų gyvenimą, kurį verta gyventi, antraip bandymai kartosis.

„Šiuo metu dialektine elgesio terapija pagrįstą grupę klientai gali lankyti nemokamai. Dėl to esame be galo dėkingi Vilniaus Rotary klubui. Šis klubas 2017 metais reikšmingai prisideda prie savižudybių prevencijos. Pasibaigus paramai, dalyvavimas grupėje bus mokamas“, – teigė kartu grupę vedanti psichologė Vaida Stankutė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./ Vaida Stankutė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./ Vaida Stankutė

Nors yra numatytas ligonių kasų apmokėjimas už psichoterapinę pagalbą, taip pat ir grupinę, įkainiai tokie, kad net buhalterijos pradėti neverta, kadangi vedantysis už valandos darbą gautų vos 5 eurus. Privačioje praktikoje psichoterapeuto valanda kainuoja 15–50 eurų. Tuo tarpu žmonės, kuriems reikia tokios terapijos, paprastai neturi pakankamai pajamų ir negali už terapiją susimokėti patys, nes, ištikus krizei, žmonės dažnai netenka darbo ar nebaigia studijų.

Taigi specialistai tikisi, kad valstybė skirs dėmesio žmonių psichikos sveikatai ir visgi peržiūrės įkainius.

Ko galėtume pasimokyti iš Vokietijos ir kitų šalių

J.Hilbigo teigimu, Vokietijoje nuo 8-to dešimtmečio savižudybių nuosekliai mažėja ir tai siejama su žmonėms plačiai prieinama psichoterapija. Vien viešai kalbėti apie problemą, organizuoti įvairius renginius neužtenka. Žinoma, tai mažina stigmą, ir vis daugiau žmonių drįsta ieškoti pagalbos, bet turi būti pakankamai specialistų, kurie kompetentingi suteikti pagalbą.

„Taip pat, mano manymu, ne pats geriausias sprendimas, kai žmogus su savižudybės rizika patenka į uždarą skyrių, kuriame smarkiai apribojama jo laisvė judėti. Taip bandoma jį apsaugoti, bet mokslininkai nesutaria dėl tokio sprendimo naudos. Manau, tai susiję ir su teisine situacija. Psichiatrai bijo, kad jeigu nepakankamai užtikrins žmogaus fizinį saugumą ir šis nusižudys, jo artimieji su psichiatru bylinėsis, kad padarė klaidą, duodamas žmogui per daug laisvės.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./VMPSC teritorija
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./VMPSC teritorija

Tačiau žmogus, naudojęs agresiją prieš save, ieškodamas pagalbos, patenka į situaciją, kurioje apribojama jo laisvė. Toks apribojimas gali būti suvokiamas kaip agresija. Tai neigiama patirtis, kuri tikrai nestiprina noro gyventi. Kita vertus, esant aukštai savižudybės rizikai šiuo metu sistema negali siūlyti tinkamų alternatyvų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis teigė svajojantis apie mobilią pagalbą krizės metu, kuri galėtų būti teikiama ir namie. Prireikus slaugytoja ar kitas specialistas galėtų likti su žmogumi ir jo šeima netgi per naktį, išbūti jautriausias akimirkas ir pasitraukti, kai pasidarys saugiau.

„Tai visai kita situacija – žmogus neuždaromas, o pagalba ateina į jo namus. Aišku, tas kainuoja, bet ilgainiui tai atsiperka. Tokias komandas turi Jungtinė Karalystė, Skandinavijos šalys. Jose paskaičiuota, kad tokia pagalba kur kas pigesnė nei žmogaus gydymas stacionare. Pagaliau tai gali padėti išvengti nelaimės. Kylant mintims apie savižudybę, žmogų visada lydi dvilypiai jausmai: traukia ir į mirtį, ir į gyvenimą.

Jei tokioje situacijoje žmogui švelniai pasiūloma pagalba, tai gali padėti išjudėti iš pavojingo taško. Tuo tarpu pernelyg didelis spaudimas gali sukelti priešingą reakciją, pasipriešinimą pagalbai. Būtent todėl svarbu, kad savižudybių prevencijos programoje atsirastų mobilios pagalbos siūlymas, kad žmonės būtų su juo supažindinami“, – teigė psichoterapeutas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką