Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 21d. 19:00

Irane operavęs chirurgas D.Danys apie šios šalies ypatumus: kartais man gaila mūsų pacientų

Donatas Danys
15min nuotr. / Donatas Danys

Santaros klinikų pilvo chirurgas Donatas Danys specializuojasi srityse, apie kurias dar neseniai kalbėti buvo gėda. Tai storosios žarnos ir išangės ligos. Medikas apgailestauja, kad žmonės vis dar užsiima savigyda, todėl pas jį atvyksta jau tokios būklės, kai padėti jam nebeįmanoma. Tačiau su 15min GYVENIMAS pašnekovu kalbamės ne tik apie tai. Jam teko operuoti Irane, apie kurį mes turime daug stereotipų, tačiau pats gydytojas tikina, kad ten rado visai kitokią sveikatos apsaugos sistemą, nei tikėjosi. Ir mums yra ką iš jos perimti.

Pradėsiu nuo stereotipų. Sako, kad chirurgai yra nejautrūs ir net kartais ciniški. Ar tai tiesa?

– Netiesa, mes tokie patys žmonės kaip ir visi. Esame ir jautrūs, ir rūpestingi. Tačiau dirbdamas chirurgo darbą dažnai emocijas turi palikti nuošalyje. Ypač kai operuoji, apie jautrumą tikrai negalvoji. Svarbiausia yra gerai padaryti darbą. Įsivelti į jausmus ir atjautą tikrai nebandai.

Tačiau dirbant su pacientais, ypač su onkologiniais, tenka jiems tapti ir psichologu, patarėju, mokėti informuoti apie ligą, jos eigą ir galimą blogą išeitį. Kartais po operacijos pacientai būna nusiteikę negatyviai, nesilaiko nurodymų, todėl tenka ir pabarti, paaiškinti, kad mūsų nustatytas režimas – geriausias kelias pasveikti.

Tiesa, kai stojau į mediciną, tikrai negalvojau, kad būsiu chirurgas. Chirurgija sužavėjo todėl, kad tai sudėtinga, atsidavimo reikalaujanti specialybė, be to, jai reikia ne tik žinių ir tobulėjimo, bet ir reikiamų techninių įgūdžių operacinėje. Apsisprendęs stojau labai konkrečiai – tik į pilvo chirurgiją, niekur daugiau nesimėčiau. Labai džiaugiuosi, kad rezidentūros metais turėjau gerus mokytojus, kurie išmokė dar labiau pamilti chirurgo amatą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Donatas Danys
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Donatas Danys

Kokių įgūdžių šiandien reikia chirurgui ir kaip šiais laikais keičiasi operacijų metodai?

– Daugiausia patirties turiu kolorektalinėje chirurgijoje, ypač laparoskopinėje (mažų pjūvių). Viena iš sudėtingesnių operacijų, kurias teko atlikti, tai laparoskopinė operacija, kurios metu dėl naviko buvo pašalinta storosios žarnos dalis kartu su gimda ir kiaušidėmis. Viską pavyko pašalinti per 5 valandas mažais pjūviais, pacientė po 5–6 dienų sėkmingai išvažiavo gydytis į namus.

Dar vienas įsimintinesnių atvejų – neseniai teko atlikti ekstrinę operaciją, kai jaunas pacientas buvo atvežtas į priėmimo skyrių dėl ūmaus kraujavimo į pilvo ertmę. Pilvo ertmėje buvo apie 3 litrus kraujo, tad teko operuoti ir sustabdyti kraujavimą. Dar valanda ir pacientas nebūtų išgyvenęs. Geras jausmas apima, kai žinai, kad išgelbėjai gyvybę. Nors kai susimąstai, juk tai darai kiekvieną dieną.

Po 15–20 metų gal nebereiks net chirurgo rankų, viską atliks robotai.

O operacijų metodikos iš tiesų keičiasi. Pavyzdžiui, prieš 10–15 metų apendicitą operuodavome tik darydami pjūvį, o dabar 95 proc. ūminio apendicito operacijų daromos laparoskopiškai, minimaliai invazine metodika. Dabartiniai rezidentai, kuriuos mes mokome, jau nelabai ir moka daryti senojo pjūvio.

Privalumai – nėra didelio rando, pacientas greičiau atsigauna po operacijos ir dažniausiai jau kitą dieną važiuoja namo. Ir kitos, didesnės operacijos 50–40 proc. atvejų atliekamos laparoskopiškai, net jei tenka šalinti ir didelę dalį žarnyno. Tai inovacijų pasekmė. Anksčiau ligoniai gulėdavo po operacijos po 10–14 dienų, dabar – 5–6. Po 15–20 metų gal nebereiks net chirurgo rankų, viską atliks robotai – sunku prognozuoti.

Asmeninio albumo nuotr./Donato Danio operacijos Irane
Asmeninio albumo nuotr./Donato Danio operacijos Irane

Nors dirbate Lietuvoje ir emigruoti, kaip sakote, kol kas neketinate, teko operuoti Artimųjų Rytų šalyse. Papasakokite apie savo patirtis ten.

– Baltijos šalyse mes esame lazerinės proktologijos lyderiai – mus jau pripažįsta ir kviečia konsultuoti kitos šalys. Teko skaityti įvairių šalių konferencijose ne vieną pranešimą, štai neseniai Lenkijoje mokiau kolegas iš Lenkijos ir Latvijos, atlikau septynias parodomąsias operacijas, tačiau daugiausiai praktinės patirties turėjau Irane. Kolegos iš Irano parenka sunkesnius atvejus, o aš atvykęs mokau juos pritaikyti lazerinę metodiką.

Kai vykau į Iraną, tikrai maniau, kad rasiu žemesnį sveikatos apsaugos sistemos lygį. Lauke 40 laipsnių karščio, bet ligoninėse visur puikiai veikia kondicionieriai, nejauti jokio diskomforto. Jie turi visą laparoskopinę įrangą, jų gydymo metodai ir rezultatai pakankamai aukšto lygio.

Gydytojai, su kuriais bendravau, visi buvo stažavęsi Australijoje ar Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje. O ir mastai didžiuliai. Vien Teherane yra 60 ligoninių. Man teko pabuvoti šešiose, atlikau jose apie 40 operacijų. Šalyje yra 80 mln. gyventojų, taigi pacientų jie turi daug. Operacijos žmonės laukia po pusę metų, pas vieną ar kitą chirurgą laukiančių operacijos eilėje – po 400 ligonių. O pas mus pacientai skundžiasi, jeigu reikia palaukti mėnesį.

Kuo skiriasi Lietuvos sveikatos apsaugos sistema nuo Irano?

– Irane išvystyta tiek privati, tiek valstybinė medicina. Didžiausias skirtumas, kad pacientas pats renkasi konkretų gydytoją. Lietuvoje pacientas paprastai gauna siuntimą pas specialistą į gydymo įstaigą. Irane pacientas iš karto renkasi chirurgą.

Todėl geri chirurgai turi didelį sąrašą pacientų ir pas juos didžiulės eilės. Dar man labai patiko, kad jie turi labai siauras specializacijas, tas lemia paslaugos kokybę. Bet jie gali sau tai leisti, kadangi dėl didelio gyventojų skaičiaus turi daug panašių atvejų. Lietuvoje tai sunkiai įmanoma, kadangi mūsų populiacija žymiai mažesnė.

Asmeninio albumo nuotr./Iranas
Asmeninio albumo nuotr./Iranas

Kokie pacientų ir medikų santykiai Irane?

– Kiek mačiau, pacientai vienareikšmiai labai pasitiki gydytojais. Gydytojas ten per dieną priima labai daug pacientų – iki 60. Tačiau jis turi dvi slaugytojas, kurios labai daug ką padaro už jį – nuo apžiūros iki užsakymo ir siuntimų tyrimams. Konsultuodamas jis pat nerašo – už jį surašoma. Visa tai labai taupo gydytojo laiką, todėl jis ir gali priimti daugiau pacientų. Pas mus tokio personalo, kuris atliktų administracinį darbą, labai trūksta.

O ir kitose šalyse, kur teko būti, gydytojas atlieka tik gydytojo darbą, neužsiima organizaciniais reikalais. Mes daug laiko išeikvojame ne tiems dalykams, kuriems reikėtų, bet už mus jų niekas nepadarys.

Mes padarome 3–4 operacijas per dieną, kolegos Irane – per 10.

Taigi mes padarome 3–4 operacijas per dieną, kolegos Irane – per 10. Savo akimis mačiau. Iki pietų gydytojas operuoja valstybinėje įstaigoje, po pietų – privačioje. Paprastai chirurgai ten dirba tiek valstybinėse, tiek privačiose įstaigose. Pacientai, kurie negali susimokėti, laukia eilėje valstybinėje įstaigoje, turtingesni susimoka, kad operacija jiems būtų atlikta greičiau.

Jie spėja atlikti tiek operacijų, nes viskas kitaip organizuojama. Turime tikrai kur pasitempti ir pasimokyti organizacinėje srityje. Ten yra kitaip. Teko matyti, kaip gydytojas, atlikęs operaciją vienoje operacinėje, jau iš karto keliauja į kitą, kur jo laukia jau paruoštas ligonis.

Asmeninio albumo nuotr./Donato Danio operacijos Irane
Asmeninio albumo nuotr./Donato Danio operacijos Irane

Ar norėtumėte dirbti Irane ilgesnį laiką?

– Šalis man patiko, labai svetingi ir šilti kolegos, tačiau dirbti, manau, ten nevažiuočiau. Visgi didelis kultūrų skirtumas, o ir klimatas per karštas. Vargina ir eismo betvarkė: trys juostos, o mašinos važiuoja penkiomis eilėmis. Aišku, gydytojams Irane yra gerai – ši profesija labai gerbiama, jie uždirba daug, turi geras darbo sąlygas ir gyvena gerokai geriau nei mes Lietuvoje. Jie dirba daug, bet ir jaučiasi gerai.

Jei galvočiau, kur emigruoti, labai pagalvočiau, į kokią šalį: gal į Šveicariją, Skandinavijos šalis. Vienas labai perspektyvus chirurgas iš mūsų išvyko į Austriją. Viena vertus, liūdna, bet kiekvienas pats pasirenka, kas jam yra geriau. Pagrindinis dalykas – atlygis ir darbo sąlygos. Dažnai konferencijose sutinku lietuvius, dirbančius Europoje. Jie nesigilina, kad už jų stažuotes sumoka ligoniai, bet pati ligoninė juos motyvuoja važiuoti mokytis, kad jos gydytojas tobulėtų. Lietuvoje susirasti stažuotę ir rasti jai finansavimą – kiekvieno gydytojo asmeninis reikalas.

Aš pats, kol jaučiu, kad tobulėju, apie emigraciją negalvoju. Jeigu pajusiu, kad man jau tampa kančia toks didelis krūvis, kada nebejausiu malonumo dirbdamas, manau, reikės kažką keisti. Mano kolega, su kuriuo baigėme pilvo chirurgiją, dirba Šveicarijoje. Nors aš negaliu skųstis, dirbu gerokai daugiau negu jis, bet kalbant apie gyvenimo kokybę, manau, kad geriau gyvena jis.

Aš pats nesiskundžiu. Bet žiūrint iš paciento pusės, tai labai klampi ir reikalaujanti kantrybės sistema.

Kaip vertinate Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą?

– Kaip minėjau, esu patenkintas ten, kur esu. Santaros klinikose mes turime viską, kas yra naujausia, galime atlikti visas inovatyvias operacijas. Todėl džiaugiuosi, kad dirbu tokioje ligoninėje. Tikrai nenorėčiau dirbti mažesnėje. Manau, kad sveikatos apsaugos sistemos centralizavimas yra geras žingsnis. Sistema turi eiti paslaugų gerinimo link, kuriant tam stiprius centrus didžiuosiuose miestuose, kuriuose būtų pakankamas pacientų skaičius, užtikrinantis ir gydytojo kvalifikaciją, ir tinkamą pacientui paslaugų kokybę.

Taigi aš pats nesiskundžiu. Bet kalbant apie sistemą, man tikrai kartais gaila pacientų. Žiūrint iš paciento pusės, tai labai klampi ir reikalaujanti kantrybės sistema. Jei pasigilini, kiek pacientas užtrunka iki diagnozės nustatymo ar ištyrimo, matai, kad keletą mėnesių jis laukia vieno specialisto konsultacijos, po to – kito, kol galiausiai pakliūna pas tinkamą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Donatas Danys
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Donatas Danys

Turėtų būti labai stipri pirminė grandis – šeimos gydytojai. Jie turėtų padaryti visus svarbiausius tyrimus ir nukreipti pas teisingą specialistą. Dabar dauguma žmonių pas mus atsiunčiami neparuošti. Tiesiog ateina su simptomu – pavyzdžiui, pilvo skausmu, tačiau jokie tyrimai jiems neatlikti. Jei šeimos gydytojai juos paruoštų, tai sumažintų nereikalingų konsultacijų skaičių.

Kita bėda, kad dalis užsirašiusių pacientų neateina. Vadinasi, jie nesulaukia vizito. Bet, tikiuosi, sveikatos sistema Lietuvoje pasikeis, labai tikiuosi.

Asmeninio albumo nuotr./Donato Danio operacijos Irane
Asmeninio albumo nuotr./Donato Danio operacijos Irane

Kaip vertinate pacientų priekaištus, kad jiems trūksta medikų dėmesio?

– Problema ta, kad gydytojas per konsultaciją taip apkrautas, kad fiziškai negali pacientui suteikti daug dėmesio. Konsultacijai skiriama 20 min., per kurias pacientą reikia apžiūrėti, viską surašyti, paskirti tyrimus, taip pat į tą patį tarpą reikia įsprausti pacientus, kurie grįžta po tyrimų ir pan. Taigi tų 20 minučių realiai nebelieka. Natūralu, kad pasitaiko dirbti viršvalandžius, nes tiesiog nespėji priimti visų užsirašusių pacientų. Jei žmogus atvykęs iš Pasvalio ar Mažeikių, negi sakysi jam, kad mano darbo laikas baigėsi?

Kita vertus, aš pats dar laikau save tos kartos mediku, kuris neskaičiuoja savo laiko. Dabar auga karta, kuri jau turi kitokį požiūrį, dirba pagal darbo grafiką ir jai labai svarbus aspektas – darbo sąlygos.

Kai teko stažuotis vienoje JAV klinikoje, pamačiau visai kitokius rezidentus. Jie dirba nuo septynių ryto iki septynių vakaro. Jų motyvacija yra begalinė, nes tai viena geriausių klinikų. Norint Lietuvoje motyvuoti rezidentus, kad jie taip dirbtų, reikėtų jiems mokėti normalų atlygį ir leisti įgyvendinti rezidentūros programas suteikiant jiems didesnes galimybes gydyti pacientus.

Asmeninio albumo nuotr./D.Danio mokymai Lenkijoje – hemorojaus šalinimas lazeriu
Asmeninio albumo nuotr./D.Danio mokymai Lenkijoje – hemorojaus šalinimas lazeriu

Su kokiomis pacientų problemomis dažniausiai susiduriate savo darbe ir ką galėtumėte patarti?

– Daugelis pacientų problemų susijusios su mitybos įpročių nebuvimu. Daugėja greito maisto pasiūlos, prisivalgoma daugiau nekokybiško, aštraus, riebaus maisto, nevalgoma dieną, bet labai daug prisivalgoma vakare prieš miegą. Dėl visų šių priežasčių mūsų žarnyno veikla sutrinka, o tai ilgainiui gali sukelti lėtinius pilvo skausmus, pilvo pūtimą, uždegimines žarnyno ligas. Ir šie procesai gali būti negrįžtami.

Deja, šiais laikais viskas, kas yra skanu, dažnai kenkia mūsų sveikatai. Paprastai pacientui pakeitus mitybą simptomai mažėja. Kad neatsirastų žarnyno negalavimai, būtina pakeisti mitybos įpročius, rinktis daugiau skaidulų turinčio maisto, gerti pakankamai skysčių bei stengtis nesistanginti ir ilgai nesėdėti tualete tuštinimosi metu.

Laikau save dar tos kartos mediku, kuris neskaičiuoja savo laiko.

Antras dalykas – trūksta fizinio aktyvumo. Anksčiau hemorojus būdavo vairuotojų liga, dabar tenka jį vadinti IT specialistų liga, kitaip tariant, sėdimą darbą dirbančių žmonių liga. Ir su šia problema, kurios išvengti būtų galima subalansavus mitybą ir kasdien trumpai mankštinantis ar sportuojant bent tris kartus per savaitę, ateina vis jaunesni žmonės – dažniausiai tarp 30 ir 40 metų. Esu operavęs ir dvidešimt kelerių metų pacientus.

Beje, jeigu kamuoja hemorojus, dar nereiškia, kad būtina operuoti. Operuojama tik tuomet, kai simptomai sutrikdo normalią veiklą ir kelia nuolatinį diskomfortą darbe, namuose, žmogus negali užsiimti savo veikla ir jam nebepadeda vaistai. Dažniausiai reikia pradėti nuo gyvenimo būdo pakeitimo.

Visada raginu apsilankyti pas gydytoją atsiradus bet kokiems neaiškiems simptomams, nes tikrai dažnai gydymas būna labai paprastas ir nereikia jokių papildomų intervencijų. Pradžiai reikia nueiti pas šeimos gydytoją, kuris pagal simptomus nukreips pas reikiamą specialistą.

Mat matome ir tokių liūdnų atvejų, kai žmogus savarankiškai sau diagnozuoja ligą ir gydosi, o jam yra visai kita liga. Ir kartais jis pas mus ateina jau su tokiomis užleistomis būklėmis, ypač kalbant apie onkologiją, kad niekuo negalime jam padėti. Yra tekę diagnozuoti tiesiosios žarnos onkologinį susirgimą, nors pacientas keletą metų vaistais gydėsi hemorojų.

Kita vertus, vis daugiau sulaukiame ir tokių pacientų, kurie ateina netgi profilaktiškai pasitikrinti. Iš tiesų – jau geriau ateiti be reikalo nei pavėluoti. Juolab kad mes paaiškiname, į kokius simptomus atkreipti dėmesį, kada vėl pasirodyti. Nereikia gėdytis ar bijoti gydytojų. Net ir baisios diagnozės – storosios žarnos vėžio – gydymo prognozė, jeigu jis diagnozuojamas anksti, yra labai gera.

Taigi būtina atkreipti dėmesį, kad jeigu kelis mėnesius, nepriklausomai nuo mitybos, raižo pilvą, užkietėjo viduriai, tuštinamasi su krauju, krenta svoris, būtina kreiptis į specialistą apžiūrai ir ištyrimui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką