„Mano profesija – inžinierius, baigiau Kauno politechnikos institutą. Tie kursai man buvo labai sudėtingi, eidavau iš proto, kol suprasdavau viską. Iš prigimties mano organizmas beprotiškai jautrus, trapus, labai išgyvenu dėl visko. Norint išgyventi, man reikėjo kitaip elgtis nei kitiems. Turėjau atsisakyti visokių naktinių nemiegojimų, alkoholio ir tabako vartojimo.
Didžiausias lūžis įvyko po disertacijos gynimo. Mano nervų sistema pakriko, naktimis nemiegojau, buvo baisu. Kaip šiandien atsimenu, kad šv. Kalėdų dieną apsigyniau disertaciją, bet po to išsekau, atrodė, kad mirsiu jau kitą dieną. Man reikėjo institute dėstyti studentams, o aš į antrą aukštą negalėjau užlipti, jėgos dingo, širdis norėjo iššokti iš krūtinės. Tada man buvo trisdešimt keleri metai... Išvažiavau į sanatoriją Birštone, šiek tiek atsigavau, pradėjau bėgioti, su slidėm slidinėti. Grįžau, pradėjau sveikai gyventi ir atsigavau. Be vaistų, be gydytojų.
Nuvažiavau daugiau kaip 193 tūkstančius kilometrų. Tai pusiaukelė į Mėnulį!
Atvykęs į Panevėžį 1973 metais, ieškojau patogios transporto priemonės važinėjimui mieste. Automobilio niekada nenorėjau. Kadangi naktimis reikėdavo grįžti iš darbo, o tuo metu vaikščioti Panevėžio gatvėmis tamsiu paros metu nebuvo saugu, nusprendžiau, kad dviratis man tiks geriausiai.
Nuo pirmo dviračio turiu skaitliuką, kuris skaičiuoja nuvažiuotus kilometrus. Nuvažiavau daugiau kaip 193 tūkstančius kilometrų. Tai pusiaukelė į Mėnulį! Dar skaičiuoju ir trisdešimt pirmąją žiemą iš eilės, kada važinėju dviračiu.
Žiemą tinkamai apsirengiu. Jei šaligatviai būna nenuvalyti, važiuoju gatvėmis. O vasarą kiek prisitrankau! Turiu labai gerą dviratį, jis sveria mažiau nei 6 kg. Kasdien praminu 12-15 km, kai daugiau reikalų turiu, ir 30 km susidaro.
Nebijau pasakyti, kad mano kojų sąnariai yra kaip jauno žmogaus, niekada su jais neturėjau problemų, mano kojos dirba puikiai. Važiuoju kaip jaunas, bijau net sakyti kitiems. Esame pripratę, kad mano amžiaus žmonės dažniausiai kalba apie ligas ir vaistus, o aš jaučiuosi kaip niekada puikiai. Todėl visada ir visur raginu kenčiančius nuo sąnarių ligų važinėti dviračiu.
Pastarąjį mėnesį bandau išspręsti gero ir kokybiško miego trūkumą. Radau sau tinkamą pagalbą išvažiuodamas dviračiu naktį, apie 23 val., kai mažai automobilių gatvėse. Nuvažiuoju apie 10 km (trunka 40 min.). Grįžęs darau kvėpavimo pratimus, prisipilu šalto vandens indą, užsipilu ant galvos, tada nusiprausiu po dušu, matuoju kraujo spaudimą. Laikas prieš miegą yra labai svarbus.
Nerekomenduoju vakare žiūrėti televizoriaus, nes nuėjęs sunkia galva miegoti, sunkiai ir miegosi. Čia mano asmeninis atradimas ieškant sprendimo minėtai problemai, jis man labai padeda gerai išsimiegoti. Mano amžiaus žmogui užtenka 5 valandų kokybiško miego, kad visą dieną gerai jaustųsi.
Gydytojai diagnozavo aukštą kraujo spaudimą, išrašė vaistų. Aišku, aš jų negeriu. Vietoj jų rytais darau specialius pratimus ir spaudimas normalizuojasi.
Dabar keliuosi 6.30 val., nors 20 metų gyvenau kitokiu ritmu: kėliausi 4 val. ryte, prabėgdavau 10 km, tuomet dušas ir 6 val. jau stovėdavau autobusų stotyje pasiruošęs vykti į darbą.
Atsikėlęs būtinai išgeriu šilto vandens stiklinę, palendu po kontrastiniu dušu. 15 metų kiekvieną rytą darau tą pačią mankštą, kilusią iš jogos sistemos. Esu išleidęs knygutę „Kompleksas pratimų, kuriems 3000 metų“, verstą iš rusų kalbos. Po mankštos – specialūs pratimai kraujo spaudimui mažinti ir dar 5 Tibeto pratimai. Visa tai trunka 1,5 val. Kai nedarau Tibeto pratimų, bėgioju parke ir darau fizinius pratimus dar apie 1 val.
Pusryčiams dažniausiai valgau košes, dominuoja grikių košė su daržovėm arba specialiais saldėsiais, pagamintais žmonos. Cukraus visai nevartoju, bet be medaus neišgyvenu. Kasdien suvalgau po pusę šaukštelio bičių duonelės. Prieš košę visada suvalgau tris keturis obuolius, kuriuos kartais keičiu greipfrutais, ananasais, būtinai dar išgeriu 150 ml parūgštinto vandens. Mėgstu balintą kavą, vieną puodelį ryte leidžiu sau išgerti.
Pietums žmona verda troškinius, būna juose svogūno, labai retai įdeda žuvies, paukštienos. Dienos metu išgeriu 3-4 puodelius žolelių arbatų prieš valgį. Žolelių turiu daug. Mėsos gavėnios metu abu nevalgom, o šiaip labai epizodiškai, dažniausiai sūdytų lašinukų paragauju.
Vakare dažniausiai užtenka juodos duonos gabaliuko, o prieš tai – 150 ml parūgštinto vandens.
Retkarčiais darau iškrovos dienas, 10 dienų gyvenu su trimis pakeliais kruopų, kurios kainuoja 2-3 eurus. Jei suvoki, kad ne maisto kiekyje yra fizinio kūno sveikata, o tame, kaip tu pasirenki maistą, kaip derini jį, kaip valgai, ar tavo maistas palaimintas, problemų nekyla.
Sulaukęs 75-erių metų mąstau visai kitaip nei būdamas 35-erių. Ateina supratimas, kad reikia ruoštis ramiam ir žmoniškam išėjimui į kitą pasaulį: sveikam ir su šypsena, be kančių, be naštos kitiems žmonėms.
Pas žmogų yra tiek sveikatos, kiek yra prabudusi jo sąmonė. Tas, kuris yra sąmoningas, nerūko, nevartoja alkoholio, nesikeikia, neapšneka kitų, yra taikus. Mūsų siela ir dvasia turi būti pamaitinta. Eilėraščiais aš sielą maitinu. Ir kūnas per tai stiprėja. Kol nesuprasim, kad tarp dvasios, sielos ir kūno yra neatskiriamas ryšys, atrodys, kad žmogus viską gali. Nieko žmogus negali, nieko jis nežino, yra visiškai silpnas. Tik iš savo puikybės, iš savo egoizmo, iš savo pasipūtimo ir godumo įsivaizduoja priešingai.
Ieškok, žmogau, savęs. Tam reikia prakaito ir laiko. Viskas turi būti daroma sąmoningai, per tai daug išmokstame, pažįstame save.
Ieškok, žmogau, savęs. Tam reikia prakaito ir laiko. Viskas turi būti daroma sąmoningai, per tai daug išmokstame, pažįstame save.
Žmonės nesirūpina sveikata dėl nepakankamo sąmoningumo, dažnai mano, kad dabar gyvena, valgo, dauginasi, miršta ir prapuola, kad po to nieko nebėra. Gal senatvėje ir bus problemų, bus silpna, bet po to vis tiek nieko nėra. Nėra atsakomybės.
Tai reiškia, kad žmogus yra labai nebrandus. Vienintelis patarimas – ieškoti savęs: ieškoti knygose, įdomiuose žmonėse, ypatingai maldoje, meditacijoje, geruose darbuose. Ir vieną dieną atsibundi žinodamas, jausdamas, kad save suradai: nebegali sėti blogio, apgauti, vogti, keiktis, apkalbinėti. Ateina ta šviesa, kuri daugiau neleidžia tavęs išvesti iš kelio.
Motinos Teresės žodžiais visiems noriu palinkėti: „Iš širdies einantys žodžiai gali būti trumpi ir lengvai ištariami, tačiau jų aidas begalinis“. Būkite atsakingi už tariamą žodį, kad tas aidas nueitų gražus ir šviesus, išgrynintas, o ne juodas su keiksmu, aptemdantis juos tariantį ir kitus.
