Šiuo metu jie gyvena Norvegijoje, tačiau vyras gydosi Lietuvoje ir laikosi čia dirbančio gydytojo psichiatro rekomendacijų. Kokia konkrečiai liga serga vyras, Kristina nenorėjo įvardinti. Jos nuomone, diagnozė svarbi tik tais atvejais, kai kalbama apie gydymą.
Apie ligą pasakė santykių pradžioje
Kai susipažino su tuomet dar būsimu sutuoktiniu, jis jau sirgo. Kristinos teigimu, vyras nuo pat pradžių nieko neslėpė: „Kaip pats sakė, norėjo būti atviras, kad žinočiau, su kuo turėsiu reikalų.“
Prisimindama tą laiką moteris pasakojo buvusi naivi. „Na, paguglinau, pasiskaičiau ir, atrodė, kad viską žinau. Bet realiai nelabai ką žinojau. Tikrasis supratimas atėjo, kai pirmą kartą pamačiau, kas darosi su vyru prieš jam išvažiuojant į ligoninę. Sunku papasakoti, bet tada turbūt ir apsisprendžiau, kad, jei jau dabar liksiu su juo, tai, matyt, visam laikui“, – sakė Kristina.
Vyras nuo pat pradžių nieko neslėpė: „Kaip pats sakė, norėjo būti atviras, kad žinočiau, su kuo turėsiu reikalų.“
Pasak jos, žmogui, kuris gyvena su psichikos sutrikimą ar ligą turinčiu asmeniu, svarbu suprasti, kad iš dalies serga ir pats.
„<...> Mano gyvenimas stipriai priklauso nuo vyro sveikatos būklės. Mano vyrui netenka dažnai gulėti ligoninėje. Per tuos metus, kai esame kartu, buvo gal du kartai. Jis turi reguliariai vartoti vaistus, lankytis pas gydytojus. Net ir tuomet, kai pagerėja ir, atrodytų, jog viskas – pasveiko, tu turi suprasti, jog reikia toliau tęsti gydymą. Būna, kad dabar jau aš geriau nei vyras pastebiu artėjančios krizės simptomus. Iš esmės abu „sekam“ jo būklę, žinom, ko reikėtų vengti“, – pasakojo Kristina.
Paklausta, ar tai nevargina, moteris tikino, jog niekada nesijautė blogai.
„Kartais pagalvoju, kad gal mūsų situacija nėra labai bloga? Suprantu, kad tam tikrais atžvilgiais mano vyras niekada nebus sveikas, bet man jis – sveikas žmogus, tik, kaip ir visi mes, turintis sveikatos problemų, kurias reikia gydyti“, – savo nuomonę pasakė moteris.
Artimieji ir draugai jos vyro situaciją žino, kai kurie, esant reikalui, ir padeda. Su kitais apie savo asmeninį gyvenimą ji nelinkusi kalbėtis.
Man jis – sveikas žmogus, tik, kaip ir visi mes, turintis sveikatos problemų, kurias reikia gydyti.
„Kai paklausia kas nors, ar išeina iš kalbos – pasakau, kas ir kaip. Bet šiaip nesiafišuojame“, – sakė pašnekovė.
Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduria žmonės, esantys šalia psichikos negalią turinčių asmenų? Pasak Kristinos, jai asmeniškai sunkiausia žinoti, kad nėra „stebuklingų vaistų“: „Kita vertus, neturiu kuo skųstis – vyras šalia, jo būklė per kelerius metus, kol esame kartu, nepablogėjo. Tai tiesiog susitaikai ir gyveni toliau.“
Negali pasirinkti – sirgti ar ne
Psichikos sutrikimas ir liga nėra pasirinkimas. „Skirtingai nei proto negalia, su kuria dažniausiai gimstama, psichikos liga ima ir ateina, nors iki tol žmogus gal buvo sveikas. Priežasčių, dėl ko susergama, daug: kartais liga užklumpa ir dėl per didelio streso, mokymosi. Tiesiog, liaudiškai tariant, neišlaiko nervai. Niekas negali būti tikras, kad jam ar artimajam taip nenutiks“, – portalui 15min sakė Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė Algė Nariūnienė.
Jos teigimu, pasiseka tiems, kuriuos palaiko artimiausieji – sutuoktiniai, partneriai, tėvai.
„Kad ir kaip gaila, bet labai daug psichikos ligomis sergančių žmonių yra vieniši. Priežasčių daug. Reikia suprasti, kad sergant (nors ligoniai ir geria paskirtus vaistus, gydosi), vis tiek ateina krizė, ir šeimoje ji pasireiškia įvairiausiu būdu. Tada prasideda nesutarimai, dažniausiai – dėl gydymosi stacionare. Artimieji mato, kad galbūt reikėtų gultis į ligoninę, o žmogus nenori, sako, kad „viskas gerai“, prasideda nesutarimai,“ – apie vieną iš iššūkių, su kuriuo susiduria šeimoje ar artimoje aplinkoje kartu su psichikos liga sergančiu asmeniu gyvenantys žmonės, pasakojo A.Nariūnienė.
Pagal statistiką Lietuvoje psichikos ligomis serga apie 28 tūkst. žmonių. „Tačiau į šitą skaičių įeina ir tie asmenys, kurie turi proto negalią – statistika bendra, bet sergančiųjų psichikos ligomis iš tiesų yra daugiau. Pvz., Vilniuje bendras sergančiųjų skaičius – apie 4 tūkst. – dauguma jų turi psichikos negalią“, – sakė A.Nariūnienė.
Kiekvienos šeimos istorija skirtinga. Šią frazę, kalbant apie asmenis, sergančius psichikos ligomis, kartoja dauguma su jais susiduriančių specialistų. A.Nariūnienės teigimu, yra žmonių, kurie išmoksta tvarkytis su liga ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Tačiau kai kuriems sunku pripažinti, kad serga ir savo gyvenimo ritmą turi derinti prie ligos eigos.
„Čia svarbu suprasti, kad kitaip nei proto negalia, kuri dažniausiai yra įgimta, psichikos liga gali užklupti bet kada. Todėl gali būti, kad žmogus visą vaikystę ir paauglystę gyveno įprastą gyvenimą, o suaugus pasireiškė simptomai <...>“, – kalbėjo psichikos negalią turintiems žmonėms ir jų artimiesiems pagalbą teikiančios organizacijos atstovė.
Sunkiausia susitaikyti jauniems
Ypač sunku, anot A.Nariūnienės, jaunam žmogui. „Jie laiko save sveikais, todėl neretai nenori įsitraukti į psichikos ligomis sergančių žmonių bendruomenę, dalyvauti renginiuose, seminaruose ir pan. Bet neretai jie nenori ir dirbti, mokytis. Išeina taip, kad susidaro grupė žmonių, kurie nieko nenori, neranda savo vietos. Dalis nenori „susitvarkyti“ neįgalumo [kad gautų jiems priklausančią socialinę išmoką]. Dėl to irgi kyla kivirčų su šeimos nariais. Dalis nusprendžia, kad geriau atskirai gyventi. Jei neturi galimybių išnuomoti, bando gauti socialinį būstą ir pan.“, – apie iššūkius, su kuriais susiduria psichikos liga sergantys žmonės ir jų artimieji, pasakojo pašnekovė.
Viešumoje daugėja informacijos apie tai, kas yra psichikos sutrikimai ir ligos, tačiau, A.Nariūnienės nuomone, supratimo, kas tai yra, kartais pritrūksta net ligonių artimiesiems.
„Kartais tikrai pritrūksta supratimo ir patiems šeimos nariams. Žmonės galvoja, kad ta liga – kaip tinginystė. Maždaug „kaip tu čia nieko nenori?“. Tačiau liga savo duoda – būna, sergantysis tiesiog neturi fizinių jėgų ką nors dirbti. Ne dėl to, kad nenori – tiesiog, negali“, – aiškino Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė.
Tai yra liga. Būna, žmogus tiesiog neturi fizinių jėgų ką nors dirbti. Ne dėl to, kad nenori – jis negali.
Trūksta lanksčiai į darbą žiūrinčių darbdavių
Sergantieji psichikos liga ir besilaikantys jiems paskirto medicininio plano turi galimybę dirbti. Vis dėlto, pasak A.Nariūnienės, jų pasirinkimai pakankamai riboti.
„Ne visi gali dirbti 8 ar 4 valandas. Todėl išeina taip, kad turi dažnai keisti darbus. O ir darbus rinkoje dažniausiai pasiūlo [išgirdę diagnozę] nekvalifikuotus, pvz., valytojo. Deja, Lietuvoje trūksta socialinių įmonių, kuriose žmogus kiek gali, tiek padirba. [Pas mus] nėra tokių darbo vietų. Darbdaviai nenori žaisti su jais. Žinote, tie atkryčiai tikrai būna. Per juos žmogus, būna, į ligoninę atsigula ir mėnesiui, ir trims, kiti ir dar ilgesniam laikui. Psichikos ligos – specifinės, jų eigos numatyti nelabai įmanoma. Krizinių situacijų, paaštrėjimų tikrai būna“, – kalbėjo pašnekovė.
Gyvena ne savo gyvenimą
Negalėdami patys užsidirbti dalis psichikos ligonių ne savo noru tampa priklausomi nuo artimųjų. O pastarieji – kopriklausomi, nes labai dažnai, rūpindamiesi sergančiu vaiku, kartais – tėvu, broliu/sese, pradeda gyventi ne savo, bet ligonio gyvenimą.
„Neretai ir patys artimieji nebegali dirbti, nes turi prižiūrėti sergantįjį. Būna taip, kad bijo palikti net namuose vieną... Ir ne be reikalo. Sergantieji – pažeidžiamesni, tuo naudojasi ir, pvz., nusikaltėliai. Bando įtraukti į visokias situacijas, atsiranda priklausomybės. O vartojant vaistus, sumaišius su alkoholiu, ar narkotines medžiagas, žmogus gali tapti dar didesniu ligoniu <...>“, – pasakojo A.Nariūnienė.
Artimųjų parama ir palaikymas kartais būna tas lemiamas veiksnys, kuris padeda sergančiajam kabintis į gyvenimą. „Tikrai netrūksta ir tokių pavyzdžių, kai žmogus, sergantis psichikos liga, dirba, sukuria šeimą, augina vaikus. Ateina ligos krizės ir pas juos, bet jie patys supranta, kad tada reikia gydytis, jei reikia – atsigula ir į ligoninę, todėl pakankamai greit vėl sugrįžta į įprastą gyvenimą“, – sakė A.Nariūnienė.
Požiūris po truputį keičiasi
2022 m. Higienos instituto Psichikos sveikatos centro užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad maždaug pusė Lietuvos gyventojų turi pozityvias nuostatas į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis. 1 iš 10 gyventojų pasižymi stigmatizuojančiu požiūriu į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius žmones.
Tiek pat (1 iš 10) apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų nurodė, kad jiems bent kartą gyvenime buvo diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas. 1 iš 5 asmenų teigė, kad bent kartą gyvenime jų artimiesiems buvo nustatytas psichikos sveikatos sutrikimas. Pastebėtina, kad bent 1/5 šalies gyventojų nors kartą gyvenime yra kreipęsi pagalbos į psichikos sveikatos specialistus.
Tyrimo duomenys parodė, kad labiausiai stigmą mažina asmeninės patirties turėjimas, o ne psichikos sveikatos žinios.
Daug metų su psichikos sveikatos sutrikimų bei ligų turinčiais žmonėmis ir jų artimaisiais dirbanti A.Nariūnienė sakė pastebinti, kad visuomenė keičiasi. Tai iš dalies lemia ir valstybės politika.
„Savarankiško gyvenimo, grupinio gyvenimo namai – jie kuriami ne kažkur už miesto, bet miestų ir miestelių centruose, ten, kur mes visi gyvename. Nori to ar nenori, bet šalia apsigyvenę žmonės su psichikos liga tampa tavo kaimynais. Ir niekas nebeprotestuoja su plakatais – priima“, – kalbėjo pašnekovė.
Suprasti akimirksniu: kur ieškoti pagalbos?
- Jei jaučiate, kad jūs ar artimas žmogus gali turėti psichikos sveikatos problemų:
- Puslapis „Pagalba sau“
- Psichikos pagalbos centrai (pagal savivaldybę)
- Naudingos informacijos apie teikiamą pagalbą žmonėms, susiduriantiems su psichikos sveikatos iššūkiais, rasite ČIA
- Skubi pagalba teikiama telefonu 112
