Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 6d. 21:16

Kauno klinikų medikus konsultuojanti psichologė: apie medikų išsekimą, mobingą ir ne visada malonius pacientus

Žydrūnė Kaklauskaitė
Kauno klinikų nuotr. / Žydrūnė Kaklauskaitė

Po jauno gydytojo savižudybės, sukrėtusios visą medikų bendruomenę, pradėta kalbėti apie tai, kad gydymo įstaigose ne tik pacientams, bet ir juos gydančiam personalui būtina psichologinė pagalba. Deja, medikams ji dažniausiai neprieinama, o ir vyrauja stereotipas, kad gydytojas negali turėti psichologinių problemų. 15min GYVENIMAS kalbasi su vienos iš nedaugelio įstaigų – Kauno klinikų, turinčių tokį etatą, – psichologe Žydrūne Kaklauskaite.

Jūsų nuomone, ar ligoninėje tikrai reikalingas psichologas, teikiantis pagalbą tik medikams?

– Turbūt visi sutiksime, kad mediko darbas nėra iš lengvųjų: sunkios ir skaudžios patirtys, susidūrimas su mirtimi, bendravimas su ne visuomet maloniais pacientais, aukšti reikalavimai iš aplinkos. Tokioje profesijoje ypač svarbu turėti asmenį, kuriam žmogus galėtų pasiguosti, papasakoti apie savo išgyvenimus, iš kurio sulauktų palaikymo, supratingumo, kuris padėtų rasti sprendimus dėl kylančių problemų.

Kai kurie medikai „išsiventiliuoja“ ir aptaria sunkias patirtis su savo kolegomis, tačiau kita dalis pripažįsta, kad nesinori šiomis slogiomis mintimis apkrauti nei kolegų, nei artimųjų. Tuomet naudingas tampa kvalifikuotas specialistas – psichologas, galintis padėti susiorientuoti minčių gausoje, „susidėlioti viską į lentynėles“ ir padedantis kartu rasti problemų sprendimus.

Kokie dalykai, jūsų akimis, mediko darbe yra sunkiausi?

– Mediko – tiek slaugytojo, tiek gydytojo – darbas yra sudėtingas dar ir dėl to, kad jis nesibaigia uždarius ligoninės duris. Iš tikrųjų gan dažnai medikai skundžiasi, kad namo su savimi „parsineša“ ir savo pacientus ar įvykius, kurie nutinka darbe. Sunku yra „neparsinešti“ paciento namo, kai yra dirbama su žmonėmis, girdimos jų istorijos, matoma jų savijautos dinamika. Kartais medikai taip susigyvena su žmogumi, kad ima nerimauti dėl jo būklės it dėl savo žmogaus.

Būtent darbo „parsinešimas“ namo, manau, yra vienas iš sudėtingų darbo aspektų. Manyti, kad medikas yra „akmeninis“, nieko nejaučia dėl savo pacientų ir ateina tiesiog mechaniškai atlikti savo darbą, yra labai klaidinga. Medikai gali iš šono atrodyti kaip „turintys storą odą“ ir nejautrūs, tačiau iš tiesų viduje jie viską patiria ir išgyvena kaip bet kuris iš mūsų. Jie – tokie patys žmonės kaip ir mes.

Dėl kokių problemų jie patys kreipiasi?

– Problemos, su kuriomis kreipiasi darbuotojai, yra pačios įvairiausios, ir sunku jas skirstyti į grupes ar apibendrinti, nes kiekvienas klientas individualus, su savo individualiais sunkumais. Būna atvejų, kai klientai ateina dėl profesinio perdegimo ar jo simptomų, tuomet mėginame darbu užverstoje savaitėje atrasti bent šiek tiek laiko sau, pasirūpinti savimi ir savais poreikiais.

Norint neperdegti, svarbu tarp rūpinimosi kitais nepamiršti pasirūpinti ir savimi. Žmogus greitai pervargsta, jei pamiršta pasirūpinti savo pagrindiniais poreikiais – esant galimybei išsimiegoti, pavalgyti, kokybiškai pailsėti. Tikrai gaila, kai kartais atėjęs medikas skundžiasi, jog darbo metu nepavyksta rasti laiko pavalgyti.

Galime tik įsivaizduoti, kokioje įtampoje tenka dirbti asmeniui, kuris nuolat bijo suklysti.

Taip pat naudinga po darbo užsiimti malonia, su medicina nesusijusia veikla, turėti hobį. Žinoma, kartais tai būna sudėtinga, nes medikas jaučiasi išsekęs, tačiau net buvimas su šeima mums gali suteikti energijos, jei tas buvimas bus kokybiškas – būsime tiek kūnu, tiek mintimis su savo artimaisiais, o ne viena koja darbe.

Kiti sudėtingi medikų darbo aspektai, apie kuriuos tenka girdėti ir spaudoje, tai ne tik didelis darbo krūvis, bet visuomenės tolerancijos trūkumas mediko klaidoms. Taip, galima suprasti, kad bet kurios kitos specialybės darbuotojo klaida yra mažiau skausminga, tačiau niekada nereikia pamiršti, kad medikas taip pat yra žmogus, jis taip pat gali suklysti.

Galime tik įsivaizduoti, kokioje įtampoje tenka dirbti asmeniui, kuris nuolat bijo suklysti ir iš paskutiniųjų stengiasi savo darbą atlikti puikiai. Būtent ši įtampa, nuolatinis bendravimas su pacientais, kurie būna labai skirtingi ir ne visada teigiamai nusiteikę, autonomijos darbe trūkumas skatina profesinį perdegimą, kuris pasitaiko tarp medikų. Turbūt liūdniausia, kad šis sindromas paprastai paliečia uoliausius ir geriausius darbuotojus. Yra sakoma – jei nedegei savo darbu, negali ir perdegti.

Iš tiesų, tarp pacientų ir gydytojų nuo seno vyrauja savotiška priešprieša. Gal visgi kažkas keičiasi šioje srityje?

– Kalbant apie pacientų ir medikų bendravimą tikrai galima pastebėti teigiamų pokyčių. Tenka susidurti darbe su medikais, kurie nori kuo tinkamiau ir empatiškiau bendrauti su pacientais, to mokosi ir tobulina save. Gaila, kad kartais pacientai dar mato mediką kaip priešą ar lupikautoją, tačiau esu linkusi manyti, kad toks požiūris nyksta bei pacientų ir gydytojų bendravimas keičiasi į gerąją pusę.

Pastaruoju metu medikai vis dažniau viešai pasisako apie mobingą darbe. Dėliojasi vaizdas, kad tai labai paplitęs reiškinys. Kaip vertinate šiuos pasisakymus?

– Gaila, kad žmonėms tenka susidurti su šiuo reiškiniu, iš kitos pusės, džiugu, jog visuomenė darosi sąmoningesnė šiuo klausimu. Medikai ima ne tik pastebėti, kai su jais yra netinkamai bendraujama, bet ir kalbėti apie tai, kelti šias problemas.

Mano požiūriu, tai yra teigiami pokyčiai, nes tol, kol nekalbėsime apie skaudulius, negalėsime imtis veiksmų jiems šalinti arba bent minimalizuoti. Gaila, kad tokie pokyčiai ateina po liūdnų patirčių.

Ar matote skirtumus tarp medikų kartų – vyresnių ir jaunesnių gydytojų?

– Kalbant apie vyresnių ir jaunesnių medikų kartas, turbūt daugeliui atrodo, kad jos tikrai daug kuo skiriasi, tačiau aš taip įvardinti negalėčiau. Mano nuomone, tiek vyresnioji, tiek jaunesnioji karta siekia tobulėti, priima pokyčius. Galbūt jaunesnioji karta drąsiau imasi keisti senąją tvarką ir daro iniciatyvas, tačiau žinau ir vyresniosios kartos atstovų, kurie pritaria tokiems pokyčiams ir padeda juos kuriant. Todėl nesinorėtų žmonių dėti į dėžutes pagal amžių.

Kalbant apie vyresnių ir jaunesnių medikų kartas, daugeliui atrodo, kad jos daug kuo skiriasi, tačiau aš taip įvardinti negalėčiau.

Kaip pati jaučiatės konsultuodama medikus ir kas jums yra sunkiausia? Pagaliau kiek pasitvirtino lūkesčiai pradėjus dirbti?

– Psichologui, panašiai kaip ir medikui, būna sunku „neparsinešti“ darbo namo. Pasitaiko atvejų, kai po darbo dienos dar ilgai grįžusi namo mąstau apie konsultaciją arba kurį nors klientą, vėliau nuoširdžiai norisi pasidomėti, kaip jis laikosi.

Kartais tikrai būna sudėtinga atsiriboti laisvu laiku nuo darbo, tačiau suprantu ir pati klientams tą sakau, jog nuolatinis mąstymas apie darbą skatina profesinį perdegimą. Turime išmokti po darbo ne tik fiziškai, bet ir mintimis būti namuose. Tik tuomet galėsime kalbėti apie kokybišką poilsį.

Atėjusi dirbti stengiausi, kad mano lūkesčiai būtų adekvatūs, – nesitikėjau, kad iš karto bus didelis noras darbuotojams konsultuotis, žinojau, kad prireiks laiko, kol žmonės pripras prie minties, kad pagalba yra pasiekiama. Todėl buvau nustebusi, kai psichologinės paramos pirmaisiais mėnesiais kreipėsi daugiau darbuotojų nei tikėjausi.

Ir šiuo metu pastebima tendencija, jog vis daugiau darbuotojų išdrįsta kreiptis, kai kurie jau būna mane matę ne kartą klinikų koridoriuose ar vedant užsiėmimus ir tai jiems suteikia daugiau drąsos ateiti ir aptarti kylančias problemas.

Džiugu matyti, kad stereotipas, jog pagalbos gali kreiptis tik silpnas žmogus, sparčiai nyksta ir jo vietą užima suvokimas, kad kartais žmogaus stiprybė yra pripažinti, jog jam reikalinga parama sprendžiant problemas.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:17
02:31
01:50

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką