Seniai žinoma tiesa: labiausiai norisi to, ko negalima. Paprašyti negalvoti apie rožinį dramblį, būtinai apie jį pagalvojame. Tas pats – ir su maistu. Kai dėl kokių nors priežasčių apribojame, kad ir kukliai, savo mitybą, nesąmoningai trokštame žūtbūt valgyti tai, ko negalima. Arba valgyti viską iš eilės.
Organizmas taip jau surėdytas – jam reikia visko. Pajutęs nors menkiausią apribojimą, jis siunčia signalus į smegenis ir mes trokštame valgyti. Vieni atsisako tam tikrų produktų siekdami sulieknėti. Kiti – dėl sveikatos. Tačiau pasąmonėje įskiepytas draudimas valgyti, kiek nori ir ką nori, anksčiau ar vėliau pridaro žalos – mes persivalgome.
Persivalgyti skatina ir vidiniai išgyvenimai. Sakoma, kad depresija bus dažniausia šio amžiaus liga. Jos sukėlėjas – stresas ir neigiamos emocijos. Vieni jas malšina alkoholiu, kiti – narkotikais ar seksu, o treti – maistu.
Vieni, kilus stresinei situacijai, negali nė kąsnio praryti, o kiti emocijas bando nuslopinti maistu. Kol valgo, visą dėmesį sukoncentruoja į maistą ir kurį laiką apie problemas negalvoja, tačiau persivalgius kyla kaltės jausmas, pasišlykštėjimas savimi, savo „negebėjimu valdytis“, o ankstesnės problemos niekur nedingsta ir įkyriai baksnoja pirštu.
Žmonės dažnai nebeatpažįsta savo emocijų, tik suvokia, kad „kažkas ne taip“. Jie neturi laiko ar gebėjimų įsiklausyti į save ir suvokti, kas iš tikrųjų negerai. Dažnai emocinį alkį painioja su fiziniu alkiu. Ypač, kai norisi nesveiko maisto, saldumynų. Tai ženklas, kad organizmui trūksta kokių nors medžiagų arba pats žmogus ko nors stokoja.
Liūdesį, vienatvę, nuovargį, nusivylimą, netektį, pyktį ir kitas emocijas žmonės linkę slopinti maistu. Tikimasi, kad skanus valgis suteiks palaimos ir užpildys tuštumą. Kadangi visavertiškumo nepajuntama, valgoma tol, kol baigiasi maistas lėkštėje arba šaldytuve.
Neilgai trukus, pajuntamos tokio chaotiško valgymo pasekmės: skauda skrandį, galvą, pilvą, beria veidą ar nugarą, slenka plaukai, prasideda virškinimo problemos, silpnėja imuninė sistema, padidėja svoris. Taip dar labiau nusiviliama savimi, o neigiami jausmai vėl kelia norą persivalgyti – kompensuoti visavertiškumo trūkumą.
Šiuo atveju yra du keliai. Reikia arba rasti persivalgymo alternatyvų ir, kilus norui prisivalgyti, užsiimti kita veikla, pavyzdžiui, sportuoti, piešti, išeiti pasivaikščioti, pažiūrėti filmą su draugais. Tai ypač efektyvu, jeigu persivalgymo priežastis yra paprasčiausias nuobodulys, neturėjimas ką veikti.
Galima imtis ir sunkesnio, bet efektyvesnio kelio – tiesiogine to žodžio prasme sustoti, giliai įkvėpti ir apgalvoti, kaip jaučiamės. Įsiklausyti į savo vidinį balsą ir suvokti, kas negerai. Tai gali būti emocijų samplaika, gali iškart nepavykti savęs suprasti, tačiau palaipsniui atpažinus tikruosius savo jausmus, praeitų noras valgyti viską iš eilės, nes suvoktumėme, kad apsirijimas nepadės, tik pakenks. Sveikatai, savivertei ir grožiui.
Ir dar: norint išvengti persivalgymo, reikia liautis save ribojus. Valgykite kas 3–4 valandas normaliomis porcijomis, kad kraujyje būtų palaikomas pastovus gliukozės kiekis, ir mylėkite save. O tai pavyks tik atradus ryšį su savimi.
