Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 17, 14:00

Kokia tikroji apatijos, depresijos ir panikos atakų priežastis?

2020 metų Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, visame pasaulyje depresija sirgo maždaug 264 milijonai žmonių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr. / 123RF.com nuotr.

Vis daugiau žmonių patiria panikos atakas ir perdegimą. Tik kokios viso to priežastys?

Galima suversti kaltę šiuolaikiniam gyvenimo tempui, aplinkybėms, milžiniškam darbo krūviui, žalingiems įpročiams ir taip toliau. Tačiau tai menka paguoda. Žmonės ieško būdų, kaip sau padėti ir kreipiasi į įvairius specialistus, tačiau medikamentai priežasties nepašalina.

Rašytoja Rūta Steponavičienė, patyrusi ne vienerius metus trukusias panikos atakas, ir mąstymo keitimo mentorius Mindaugas Valickis, išgyvenęs sunkų apatijos ir beviltiškumo periodą, dalinasi savo patirtimi ir atskleidžia tikrąsias šių negalavimų priežastis.

– Rūta, kada pirmą kartą patyrei panikos atakas?

– Trumpalaikių apraiškų pasitaikė 10–12 klasėje, bet to nesureikšminau ir tiesiog priskyriau nuovargiui. Tačiau, po nesėkmingai išlaikyto matematikos egzamino, griuvo visi mano planai ir svajonės. Didžiulės pastangos įstoti į pasirinktą specialybę nuėjo vėjais. Taip susiklostė aplinkybės, kad pradėjau studijuoti menotyrą.

Menas man nebuvo svetimas ir pirmus metus dar bandžiau save įtikinti, kad viskas gerai ir galiu siekti ambicingų tikslų menų srityje. Deja, mano psichika reagavo kitaip. Prasidėjus intensyvioms panikos atakoms nebežinojau kur kreiptis ir kas su manimi vyksta. Prieš maždaug 18–19 metų dar nebuvo tiek informacijos, kiek dabar.

– Mindaugai, kokios buvo tavo apatijos priežastys?

– Mano vaikystė nebuvo labai lengva: nuolat stigo pinigų, mačiau šeimos problemas ir tai kurstė manyje norą stengtis iš visų jėgų, kad susikurčiau kitokį gyvenimą. Pasirinkęs karininko profesiją, tikėjausi pasiekti karjeros aukštumų, kad galėčiau aprūpinti savo šeimą. Tapau geriausiu savo srities specialistu ir net buvau komandiruotas padirbėti užsienyje.

Atlyginimas buvo nemažas, tačiau mano tikslai buvo aukštesni. Nesulaukęs paaukštinimo kreipiausi į vadovybę, norėdamas išsiaiškinti ar yra galimybių gauti aukštesnes pareigas. Tačiau gautas atsakymas šokiravo. Manęs neketino pakelti pareigose, nes niekas kitas geriau neatliks darbų negu aš. Didžiulis nusivylimas ir neigiamos emocijos peraugo į visišką apatiją. Net su žmona atsidūrėme prie skyrybų slenksčio. Jaučiau visišką neteisybę ir nusivyliau pasauliu.

– Rūta, kaip pavyko susitvarkyti su panikos atakomis?

– Kelias buvo ilgas – nuo įvairių sveikatinimo priemonių iki nuolatinio darbo su savimi. Kaip tik tuo metu prasidėjo populiariosios psichologijos era. Kadangi esu knygų mylėtoja, atsitiktinai į mano rankas pateko knyga apie pasąmonę. Štai tada ir prasidėjo kelias į save.

Kas kartą rasdavau vis naujų atsakymų ir metodų, kaip sau padėti. Sukaupiau didelį žinių bagažą, tačiau vis tik tikrąsias priežastis padėjo suvokti Mindaugas. Tiesa nebuvo labai maloni, tačiau jos pripažinimas veda į pokytį.

– Mindaugai, tai kokios tos priežastys?

– Maždaug per devynerius intensyvaus darbo su savimi ir kitais žmonėmis metus supratau, kodėl susiduriame su tokiomis pasekmėmis, kaip: apatija, depresija, panikos atakos ir pan. Tiek mano, tiek Rūtos pavyzdžiai liudija, kad šie emociniai sutrikimai pasireiškė po gilaus nusivylimo esama situacija. Ką tai reiškia?

Prisiminkime pirmykščius žmones. Jų nekamavo negatyvūs, ilgalaikiai jausmai. Reagavimo schema buvo paprasta – instinktyvi momentinė emocinė reakcija nulemdavo instinktais paremtą veiksmą, o po atlikto veiksmo labai greitai pereidavo į ramybę. Taip funkcionuodami žmonės nebūtų išgyvenę didesnėse bendruomenėse, nes vienas kitą išžudytų.

Dėl to reikėjo sukurti taisykles, kurios užblokuotų instinktais paremtus veiksmus. Tam, kad taisyklės veiktų, reikėjo jas susieti ir su realiomis bausmėmis. Būtent šis taisyklių ir bausmių tandemas visuomenėje įtvirtino kaltės, baimės ir gėdos jausmų dominavimą. Taip buvo suformuota taisyklėmis paremta visuomenė, kuri užtikrino žmogaus gebėjimą suvaldyti instinktus, bet tuo pat metu išsivystė ir neigiami, ilgalaikiai padariniai.

Prisiminkime pirmykščius žmones. Jų nekamavo negatyvūs, ilgalaikiai jausmai.

Visuomenėje dominuojantys baimės, kaltės ir gėdos jausmai labai stipriai apriboja kiekvieno žmogaus kūrybingumą ir gebėjimą atskleisti visą savo potencialą, nes bijoma, ką kiti pasakys. Dėl to kyla savivertės ir pasitikėjimo savimi problemos, kurios žmoguje generuoja dar daugiau negatyvių jausmų. Taip pat visuomenėje dominuojanti taisyklė, kad jausmų demonstravimas yra nepriimtinas, priverčia mus kaupti bei slopinti jausmus.

Taip didžioji dalis žmonių, vietoje veikiančių ir pilnai save realizuojančių, tapo besistengiančiais viską daryti tik gerai ir teisingai bei laukiančiais, kad už tai aplinka ir aplinkiniai duos visko, ko jaučiasi nusipelnę. Būtent įvertinimo už buvimą geru laukimas ir taisyklėmis bei gėdos, kaltės ir baimės jausmais užblokuota žmogaus savirealizacija skatina apatiją, depresiją, ar net priveda žmones prie savižudybių.

O dabar pagalvokime apie mažus vaikus. Jie neturi fizinių galimybių pasirūpinti savimi, todėl vienintelis būdas sulaukti dėmesio ir išreikšti savo poreikius – atviras emocijų rodymas. Smegenys įpranta tokiu būdu gauti, ko reikia ir tuo sėkmingai naudojasi. Tačiau ūgtelėję sužinome, kad taip elgtis nedera ir už atvirą emocijų rodymą gresia bausmė, ar aplinkinių pasmerkimas. Kai jaučiame bausmės grėsmę, iš karto kyla baimės, kaltės ir gėdos jausmai.

Taip kiekvienas išmokstame slopinti jausmus ir reikšti emocijas, norėdami įtikti, patikti ir gauti, ko norime. Be to, prisirenkame begalę taisyklių ir įsitikinimų, kurie pradeda veikti automatiškai. Vienos iš tokių taisyklių – „būk geras (-a)“, „gerai mokykis, kad daug pasiektum, antraip nesugebėsi užsidirbti pinigų ir šluosi gatves“. Toks ateities variantas asocijuojasi su išlikimo grėsme ar net mirtimi, todėl daugelis žmonių stengiasi kaip įmanydami: nori įtikti tėvams, mokytojams, vėliau darbdaviams ir klientams.

Kai jaučiame bausmės grėsmę, iš karto kyla baimės, kaltės ir gėdos jausmai.

Bando įrodyti savo vertę ir galimybes, tačiau didelės pastangos ir vidinis neužtikrintumas sukuria stresą ir įtampą. Net nepastebime, kad bandydami įtikti kitiems ir vadovaudamiesi kitų išgyvenimo taisyklėmis, visiškai paminame savo talentus ir stipriąsias savybes. Todėl ir turime visuomenėje situaciją, kai didžioji dalis žmonių veikia tik iš savo silpnųjų savybių ir dirba nemėgstamus darbus.

Tokiomis sąlygomis realizuoti savo norus ir svajones neįmanoma. Dėl to dingsta bet koks entuziazmas, gyvenimo džiaugsmas ir paskęstame rutinoje. Tai dar labiau prisideda prie apatijos, depresijos ar net gyvenimo beprasmybės jausmo.

Jei žmogus nepasiekia norimų rezultatų, stipriai nusivilia. Tokiais atvejais dažnas sako, kad tiek daug gero padarė, tiek stengėsi, bet niekas neįvertino. Tada puola į kitą kraštutinumą ir nebenori nieko daryti. Taip pasireiškia vidinis vaikas, kuris buvo išmokęs emocijomis išreikšti pretenzijas ir poreikius.

Prasideda vidinė kova. Silpnoji, vaikiškoji dalis jaučiasi nevykusi, nepasitikinti savimi ir pradeda laukti, kol kiti įvertins pastangas, pagailės ir pasirūpins. O kita, dirbtinė asmenybės dalis, kuri vadovavosi taisyklėmis, pradeda jausti neviltį, nes neįvykdė savo užduočių ir dabar gresia „mirtis“.

Todėl apatija, depresija ir panikos atakos – tai vidinio vaiko reakcijos, kuris taip bando išreikšti savo nusivylimą ir sulaukti dėmesio iš kitų. Aš tai vadinu primityviosios smegenų dalies reakcija.

– Mindaugai, o ką jūs patartumėte žmonėms, kurie kenčia nuo depresijos ar panikos atakų?

– Pirmiausia reikėtų suprasti, kad esame suaugę ir turime prisiimti atsakomybę. Mes patys kuriame savo gyvenimą, todėl neprivalome nuolat stengtis įtikti kitiems, vadovautis nelogiškomis vaikystės strategijomis ir naudoti emocijas manipuliavimo tikslais.

Jei žmogus jaučia nepasitikėjimą savimi, silpnumą, menkavertiškumą, pavydą, apatiją ir depresiją, vadinasi, vadovaujasi pasąmoninėmis reakcijomis. O už visos šios „puokštės“ slypės pyktis. Priklausomai nuo žmogaus charakterio, jis arba stipriai reikš pyktį ir bandys sukelti kitiems žmonėms kaltę ir gėdą, arba slopins jį, nes viešai reikšti negalima, neteisinga. Tada susidaro palankios sąlygos panikos atakoms.

123RF.com nuotr./Nerimą jaučianti moteris
123RF.com nuotr./Nerimą jaučianti moteris

Tad abu pasirinkimai naudos neduos, todėl reikėtų labai gerai išanalizuoti, kokiomis tiesomis žmogus vadovavosi nuo vaikystės. Dažniausiai „gera mergaitė“ ir „geras berniukas“ po nesėkmių puola į apatiją, depresiją, patiria perdegimą ar panikos atakas. Tačiau tai nepadeda išspręsti problemos. Jei vaikystėje tėvai pagailėdavo, tai dabar niekas neprivalo pagailėti. Gali palaikyti, padrąsinti, bet ne gailėti.

Turime išmokti tikėti savimi ir savo galimybėmis bei prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kūrybą. Taip pat reikėtų stebėti automatines reakcijas ir atpažinti, kada vadovaujamės mažo vaiko strategija, o kada dirbtinos asmenybės dalimi, šventai tikinčios savomis tiesomis, kas teisinga ir kas ne.

– Rūta, ar tau pažįstamas „geros mergaitės“ sindromas?

– Tikrai taip. Visada norėjau pateisinti kitų lūkesčius, įtikti ir ypatingai vengiau pykčio bei pati jį slopindavau. Todėl manyje nuolat „kovėsi“ silpnoji dalis, kuri elgėsi taip, kaip kiti nori ir savotiškai siekė naudos sau, ir dirbtina, taisyklėmis grįsta dalis, kuri niekada nepripažins savo klaidų ir pagal savo įsitikinimus, kontroliuos visus ir viską.

Todėl apatija, depresija ir panikos atakos – tai vidinio vaiko reakcijos, kuris taip bando išreikšti savo nusivylimą ir sulaukti dėmesio iš kitų.

Supratau, kad taip gyvena daugybė žmonių. Vieni kitus bando paveikti pykčiu ir kitomis emocijos, kad gautų, ko nori. Nuolat bando primesti savo tiesas kitiems ir jas gina taip, lyg tų tiesų paneigimas prilygtų mirčiai.

Vis dar esame lyg maži vaikai, kurie nuolat laukia, kol kažkas mumis pasirūpins arba „ariame” iki nukritimo, tikėdamiesi, kad kažkas įvertins ir pagaliau gausime, ko norime. Net mokykloje dalis mokytojų vadovaujasi tomis pačiomis emocinėmis manipuliacijomis, grasinimais ir t. t. Mūsų niekas nemokė, kaip kurti savo realybę, todėl nieko neišmanome apie gyvenimą. Net jei senatvėje tikiname priešingai.

Ką daryti? Pradėti nuo savistabos. Kai kils noras emocijomis paveikti kitus (taip pat ir Dievą, ar kuo tikite), pagalvokite, ką galėtumėte padaryti patys. Na, jei tikrai pavargote po darbų ir nėra jėgų net pakilti nuo sofos, nereikia vaidinti aukos, o tiesiog paprašyti pagalbos. Taip pat reikėtų prisiminti, kad antroji pusė ir vaikai neskaito minčių, todėl jas reikėtų ramiai išsakyti. Taip išvengsite nereikalingų konfliktų.

Net jei iki šiol stengėtės kaip įmanoma visiems įtikti, niekada ne per vėlu mokytis atrasti balansą tarp naudos gavimo ir davimo. Peržiūrėkite, kokiomis taisyklėmis ir tiesomis vadovavotės. Ko nebereikia, tiesiog atsisakykite tuo tikėti. Nesijaudinkite, kad ne iš karto pavyksta. Leiskite pokyčiui vykti savu tempu, juk ketinate griauti daugybės metų pamatus, todėl darykite tai su meile sau.

Stebėkite, kad nepultumėte į kraštutinumą, nes mūsų smegenys mėgsta nuo vieno, pulti prie kito. Jei daug metų buvote „geru žmogumi“, gali kilti noras staiga tapti „blogu“. Stebėkite ir vadovaukitės sąmoninga dalimi.

– Rūta, o ką daryti, jei žmogus jau vartoja medikamentus?

– Vadovautis gydytojo nurodymais ir pradėti intensyvų darbą su savimi. Pirmiausia prisiminti, kada ir kodėl viskas prasidėjo. Atpažinti, kokie įsitikinimai ir reakcijos galėjo tapti blogos savijautos priežastimi. Jei nepavyko įgyvendinti tikslo, nustokite kaltinti save ir kitus. Verčiau padėkokite, kad ši situacija padėjo sustoti ir atsigręžti į save. Tai gali tapti naujo gyvenimo pradžia, nes niekas nevyksta šiaip sau.

Kai sunku ir užvaldo intensyvūs pojūčiai, bet dar nepavyksta jų stabilizuoti, pamėginkite nukreipti mintis į ką nors įdomaus ir svarbaus. Kai nurims nervų sistema, paanalizuokite situaciją ir pagalvokite, koks buvo tokios reakcijos neracionalus tikslas.

Žmonės, patiriantys panikos atakas, bijo likti vieni. Taip pasireiškia instinktyvi reakcija, siekianti kitų dėmesio. Todėl kuo dažniau reikėtų sutelkti dėmesį į savo vidų ir paklausti savęs „Ar galiu sau duoti meilės? O dar? O gal dar daugiau?“. Po truputį pavyks išjausti pasitenkinimą tiesiog savo buvimu.

Svarbu įsisąmoninti, kad jūs pats / pati esate verti, kaip žmonės ir niekam nieko neprivalote įrodyti. O tikslų siekimas, klaidos ir kliūtys, pasisekimai ir net didžiulė sėkmė yra tik patyrimas. Tai ne vertinimo kriterijus ir neturi nieko bendro su tuo, kas esate iš tikrųjų. Net jūsų profesija ir statusas bei pareigos tėra tik vaidmenys, kuriuos galite atlikti, kaip tik norite.

Kuo aiškiau išanalizuosite tikrąsias negalavimų priežastis ir pakeisite požiūrį bei mąstymą, tuo greičiau ateis palengvėjimas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką