Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 31d. 19:02

Mokslininkė apie alkoholio poveikį ir pasiūlą: „Turbūt taip norima užsiauginti naują alkoholikų kartą“

Moterų alkoholizmas
123RF.com nuotr. / Alkoholis

Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto profesorė, Centrinio psichikos sveikatos instituto Vokietijoje mokslo darbuotoja dr. Valentina Vengelienė jau dvidešimt metų tyrinėja priklausomybę nuo alkoholio. Savo mokslinę karjerą paskyrusi bandymams atrasti efektyvų alkoholizmo gydymą, V.Vengelienė patikina, kad priklausomybė yra viena iš sudėtingiausių ligų, o alkoholis – viena pavojingiausių medžiagų, nuo kurių žmogus gali tapti priklausomu.

Apie tai, kaip alkoholis paveikia organizmą ir kuo jis skiriasi nuo kitų psichoaktyviųjų medžiagų – 15min GYVENIMAS interviu su mokslininke V.Vengeliene.

– Kaip alkoholis veikia smegenyse?

– Visų pirma, alkoholis yra lipofilinis ir hidrofilinis, o tai reiškia, kad yra tirpus ir vandenyje, ir riebaluose. Taigi, žmogaus organizmas jį labai lengvai įsisavina: alkoholiui nereikia kažkokių specialių kanalų, kad praeitų smegenų ar kitus barjerus. Alkoholis jau burnoje pradeda patekti į kraują. Organizmas jį sugeria kaip kempinė.

Antra, alkoholis skiriasi nuo kitų narkotikų tuo, kad yra labai neselektyvus. Tai reiškia, kad jis neturi konkretaus „taikinio“: jei, pavyzdžiui, nikotinas turi nikotininius receptorius, morfinas veikia opioidinius, o kanabinoidai – kanabinoidinius, tai alkoholio molekulė yra paveikianti labai didelį skaičių receptorių (arba sumažindama, arba padidindama jų aktyvumą). Ji tiesiogiai ar netiesiogiai veikia praktiškai visas organizmo sistemas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Valentina Vengelienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Valentina Vengelienė

Pavyzdžiui, alkoholis tiesiogiai slopina žadinančius (glutamato ir NMDA) bei aktyvina slopinančius (GABAA) receptorius. Netiesiogiai jis paveikia dopamino receptorius ir kitus receptorių tipus. Dėl to alkoholis pakeičia visą smegenų veiklą, vienareikšmiškai užslopindamas jas.

Neigiamas poveikis smegenims pasireiškia ir tuo, jog vartojant alkoholį žadinančių receptorių padaugėja, kad smegenys kompensuotų alkoholio slopinimą ir galėtų normaliai veikti. Ir kai po to yra nutraukiamas alkoholio vartojimas, smegenys patiria per didelį sužadinimą, kol atsistato normalus NMDA receptorių skaičius.

Alkoholis jau burnoje pradeda patekti į kraują. Organizmas jį sugeria kaip kempinė.

Aišku, jeigu buvo suvartotas nedidelis alkoholio kiekis (pvz., kelios taurės vyno), smegenys nepatirs stipraus slopinimo ir po to kylančio sužadinimo. Tačiau jei buvo suvartotas didelis alkoholio kiekis (pvz., geriant keletą dienų), abstinencijos metu smegenys patirs per didelį sužadinimą, dėl ko pradės žūti neuronai. O neuronai yra ląstelės, kurios nesidalija ir efektyvaus atsinaujinimo mechanizmo neturi.

– Ar tiesa, kad organizmas alkoholį priima kaip nuodą?

– Nedidelis etilo alkoholio kiekis nėra nuodingas, bet šalinimo iš organizmo procese ir nedidelis kiekis tampa nuodu.

Kai bioaktyvi medžiaga patenka į organizmą, ji dažniausiai yra verčiama į kažkokią kitą medžiagą, ir tada dar kartą verčiama į kokią nors rūgštį, kuri yra pašalinama su šlapimu.

Alkoholio atveju gaunama rūgštis yra acto rūgštis, kuri nėra kenksminga. Tačiau kaip tarpinis produktas gaunamas acetaldehidas – labai nuodingas.

Dėl šios medžiagos poveikio žmonės išgyvena baisiausius alkoholio abstinencijos sindromus. O atsparumas ar tolerancija acetaldehidui neišsivysto, kad ir kiek būtų jo suvartojama.

Acetaldehidas nunuodija visą organizmą, jis neselektyviai suardo ląstelių ir audinių baltymus, o suardyti organizmo baltymai nebesugrįžta į buvusią padėtį. Tai panašus procesas, kaip kiaušinio virimas – karštis denatūruoja kiaušinio baltymus, ir jie pasikeičia negrįžtamai (iš skystos į kietą masę).

Būtent dėl acetaldehido poveikio ir atsiranda visų organų pažeidimai, kadangi viskas mūsų organizme yra sudaryta daugiausia iš baltymų.

Dėl šios medžiagos poveikio žmonės išgyvena baisiausius alkoholio abstinencijos sindromus.

Aišku, pirmiausia yra pažeidžiamos kepenys, nes būtent kepenys alkoholį verčia į acetaldehidą, o iš acetaldehido – į acto rūgštį. Vartodamas alkoholį kepenis paverti į kažką, kas tave pradeda žudyti, nes jos nebeatlieka savo funkcijos. O viena iš pagrindinių kepenų funkcijų yra toksinų, patekusių iš aplinkos, neutralizavimas.

Beje, taip vadinamieji „torpedo“ vaistai, kurie buvo sukurti kaip pati pirmoji pagalbos priemonė alkoholikų gydymui, organizme blokuoja fermentą, kuris acetaldehidą verčia į acto rūgštį. Tokiu atveju, pavartojus alkoholio taip nusinuodiji, kad gali numirti. Aišku, šiuolaikiniame pasaulyje pripažįstama, jog tai tikrai nėra tinkama, o pavojinga priklausomybės gydymo priemonė.

123rf.com nuotr./Alkoholis
123rf.com nuotr./Alkoholis

– Anksčiau dar buvo kalbama apie saugų alkoholio kiekį, o dabar mokslininkai sako, kad tokio nėra. Ką jūs pasakytumėte?

– Tokio tikrai nėra. Iš esmės, ar mažas, ar didelis kiekis nuodų – vis tiek tai yra nuodas. Tarkime, spėju, kad mažas šaukštelis žiurkių nuodų jūsų neužmuš, bet organizmas jį vistiek priims kaip nuodą. Tas pats ir su alkoholiu.

Žinoma, mūsų organizmas yra labai galingas ir prisitaikantis, tad tam tikrame lygyje su tam tikru kiekiu nuodų mes galime susitvarkyti labai sėkmingai. Todėl išgėrus nedidelį alkoholio kiekį, neuronai, aišku, gal ir nežus, tačiau jei iš ryto jaučiamos pagirios – vadinasi, buvo peržengtos kažkokios ribos, ir organizmas vis tiek patyrė tam tikrą pažeidą.

Mažas šaukštelis žiurkių nuodų jūsų neužmuš, bet organizmas jį vistiek priims kaip nuodą. Tas pats ir su alkoholiu.

Tiesiog alkoholiui labai norima padaryti išimtį. Galvoju, kodėl yra taip svarbu išgerti vyno švenčiant ar minint kokią progą, teatre išgerti šampano, kuris tarsi simbolizuoja ypatingą įvykį? Ir ta taurelė geriama nebūtinai dėl apsvaigimo, o kaip kažkokio socialinio elgesio išraiška, norma. O juk tai – paprasčiausias nuodas.

Didelė problema, kad Lietuvoje nėra šventimo be alkoholio, o alkoholio vartojimo tradicija mumyse įaugusi taip giliai, kad netgi tai, jog išgertas vyno butelis yra bene tas pats, kas šaukštelis žiurkių nuodų, yra visiškai ignoruojama.

– Sakykite, o kaip kad ir nedideli suvartojamo alkoholio kiekiai paveikia miegą, nuotaiką, darbingumą, kitus kasdienio funkcionavimo aspektus?

– Kaip ir minėjau, suminis alkoholio efektas yra slopinimas, dėl ko pavartojus alkoholio smegenys užsislopina, sutrinka jų funkcijos, pavyzdžiui, atmintis, dingsta žmogaus cenzoriai. Tuo tarpu nuo didelio alkoholio kiekio visos smegenų funkcijos „išsijungia“, ir žmogus patenka į komą, gali ir numirti.

Kas dėl miego, tai sveikas žmogus, vakare išgėręs alkoholio, užmigs labai lengvai, nes jo smegenys buvo užslopintos. Tačiau užmigęs jis iškart pateks į gilaus miego fazę, o po kurio laiko pabus ir sunkiai užmigs, nes taip vadinamoji „miego architektūra“ išsimuša iš vėžių.

Taigi, pavartojus alkoholio, tos nakties miegas būna sutrikęs. Atitinkamai, kitos dienos produktyvumas, darbingumas – sumažėja.

Aišku, šitas dalykas negalioja sergantiems priklausomybe ar chroniškai geriantiems – jų miego ciklas apskritai būna visiškai sujauktas dėl sutrikusios melatonino (miego hormono) sintezės, tad ir suvartotas alkoholis nebūtinai padeda užmigti. Daug jų susiduria su nemigos sutrikimais.

Su chronišku alkoholio vartojimu yra susiję apie du šimtai įvairiausių ligų.

Be to, net ir nedideli kiekiai alkoholio – tiek dėl sutrikdomo miego, tiek tiesiogiai – paveikia ir pažeidžia imuninę sistemą. Galbūt itin neigiami simptomai sveikatai iškart nepasireiškia, bet per gyvenimą taip po truputį nuodijant organizmą alkoholiu pažeida kaupiasi, ir neretai pasireiškia senatvėje, pavyzdžiui, kokiu nors neuropatiniu skausmu ar vėžiu.

O apskritai, yra pripažinta, kad su chronišku alkoholio vartojimu yra susiję apie du šimtai įvairiausių ligų. Kitaip tariant, praktiškai bet kuri liga gali atsirasti kaip alkoholio vartojimo pasekmė.

– Sakote, jog teorijų, kas nulemia priklausomybės atsiradimą, yra daug. Bet kokie procesai įvyksta smegenyse, kad žmogus pradeda nebegalėti kontroliuoti alkoholio suvartojimo, tampa priklausomas?

– Viskas prasideda nuo to, kas yra būdinga visiems narkotikams.

Tarkime, pajudinu šią kuprinę dėl to, kad nusprendžiau ją pajudinti. Bet aplinkoje yra tokių įvykių, kurie priverčia mane kažkaip elgtis, kurie keičia ar kontroliuoja mano elgesį, ir aš čia nieko negaliu pakeisti. Tai yra įvykiai, kuriuos smegenys suvokia kaip būtinus išgyvenimui (pvz., maistas, vanduo, seksualinis partneris) – jie aktyvuoja tam tikrus smegenų centrus, kurie priverčia mus vienaip ar kitaip elgtis.

Aišku, mes, žmonės, skirtingai nei kiti žinduoliai, gerai save kontroliuojame, tad, pavyzdžiui, jei pamatau ant medžio kabančias raudonas, dideles vyšnias, kurias aš mėgstu ir kurių šiuo metu noriu, galiu priversti save jų nevalgyti, bet mano organizmas vis tiek į jas reaguos. Pavyzdžiui, burnoje pradės skirtis seilės, aš vis į jas žvilgčiosiu. Arba jei ištroškusi pamatysiu vandens stiklinę, dar labiau užsinorėsiu gerti. Tai yra pavyzdžiai, kaip aplinka keičia mūsų elgesį.

Absoliučiai visi narkotikai aktyvuoja tuos pačius smegenų centrus, kurie aktyvuojasi, kai susiduriame su kažkuo svarbiu mūsų išgyvenimui. Tik smegenys šiuo atveju yra apgaunamos – jos atkreipia dėmesį į psichoaktyviąją medžiagą dėl jos poveikio kaip į kažką gyvybiškai svarbaus, nors taip iš tikrųjų nėra. Nuo to viskas ir prasideda.

123RF.com nuotr./Vakarėlis, alkoholis
123RF.com nuotr./Vakarėlis, alkoholis

Toliau seka elgsenos pokyčiai. Manoma, kad su priklausomybės atsiradimu pradeda dominuoti ne tie smegenų centrai, kurie atsakingi už gyvybiškai svarbius įvykius, malonumo suvokimą, bet tie centrai, kurie atsakingi už įpročių formavimąsi, automatinį, kompulsyvų elgesį.

Mat kai žmogus pradeda gerti ar vartoti kitus narkotikus chroniškai, jis tampa priklausomas ne tik nuo cheminio medžiagos poveikio, bet ir nuo visų tų ritualų ir aplinkos veiksnių, kurie lydi medžiagos vartojimą.

Priklausomybė yra elgesio kontrolės praradimas. Todėl tam, kad išsivaduotum iš priklausomybės, turi atgauti elgesio kontrolę.

Juk jei vartoji kasdien, atsiranda tolerancija, ir tie centrai, atsakingi už gyvybiškai svarbius įvykius, taip stipriai nebereaguoja į narkotinę medžiagą, ji taip pat nebesukelia tiek malonumo, kaip suvartota pirmą kartą. Tarsi žmogus galėtų nustoti vartoti, bet jo smegenyse jau būna susidarę tinklai, atsakingi už atitinkamo patologinio įpročio, ritualo susiformavimą – vartojantis ir būna „pagaunamas“ šioje vietoje.

Įpročio, ritualo svarbą priklausomybės atsiradime puikiai iliustruoja tai, kad jeigu rūkantysis, skrisdamas į tolimą kelionę lėktuvu, užsiklijuos pleistrą, kuris jam suteiks dešimteriopą nikotino dozę, nusileidęs lėktuvu jis vis tiek iškart eis surūkyti cigaretę.

Vida Press nuotr./Rūkalius
Vida Press nuotr./Rūkalius

– Kartą tapęs priklausomas, tokiu liksi visam gyvenimui?

– Priklausomybė yra elgesio kontrolės praradimas. Todėl tam, kad išsivaduotum iš priklausomybės, turi atgauti elgesio kontrolę.

Taip, kartais priklausomybe sergantys žmonės nustoja vartoti, bet tai nereiškia, kad jie yra pasveikę.

Pasveikimas nuo priklausomybės pasireikštų tuo, kad esi pajėgus kartais ir saikingai vartoti. Tuo tarpu priklausomybe sergantis žmogus vargu ar yra tam pajėgus. Jis gali absoliučiai nustoti vartoti, bet, matyt, nesugebės kontroliuojamai to daryti.

Priklausomybės stabilumas rodo, kad yra įvykę negrįžtami procesai smegenyse. Aišku, tie tinklai, atsakingi už įpročio formavimąsi, gali pradėti nykti, ir žmogus gali atsikratyti įpročio vartoti tam tikrą medžiagą. Bet vis tiek kai kas išlieka pakitę jo smegenyse, kas nebeatsistato.

Kas dėl alkoholio, priklausomybe alkoholiui sergantiems asmenims būdingas didelis kiekis žuvusių neuronų, ypač priekinėje smegenų žievėje, kuri atsakinga už sprendimų darymą, atpildo ir bausmės įvertinimą, mokymąsi ir kitas aukštesniąsias smegenų veiklas. Dėl to alkoholizmu sergančiųjų smegenų žievė būna pažeista, ir jie atitinkamai nebegali brandžiai kontroliuoti savo elgesio.

Bet iš priklausomybės neišsivaduojama ne tik dėl žuvusiųjų neuronų; yra ir kitų pokyčių smegenyse, kad jos nesugrįžta į normalų funkcionavimą nustojus gerti. O kas tai yra – nėra labai gerai žinoma.

– O kaip palygintumėte alkoholį su kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis pagal jo toksiškumą, priklausomybės išsivystymo potencialą?

– Visi narkotikai sužadina tuos pačius smegenų centrus, atsakingus už gyvybiškai svarbius įvykius, ir tų centrų aktyvavimo stiprumas nulemia, kaip greitai medžiaga gali sukelti priklausomybę. Vieni narkotikai juos sužadina stipriau, kiti silpniau.

Tarkime, kanapės, alkoholis yra vieni iš silpniausių (šių medžiagų reikia vartoti pakankamai ilgai, kad išsivystytų priklausomybė), kokainas, opiodai yra labai stiprūs (jų nereikia daug, kad priprastum).

Vienas stipriausių yra ir nikotinas (jei turi polinkį, pakaks ir dviejų cigarečių, kad „užsikabintum“). Beje, pagal šį kriterijų, kofeinas atsidurtų viduryje tarp alkoholio ir stipriųjų.

Bet vėlgi, tas medžiagos stiprumas nurodo tik tiek, ar greičiau, ar lėčiau išsivystys priklausomybė. Procentas žmonių, kurie taps priklausomi, yra daugmaž tas pats – apie 10–15 proc. vartotojų kiekvienai medžiagai.

Ne nikotinas sukelia didžiausią žalą, o tabako dūmai, dėl kurių suyra plaučiai.

Tuo tarpu pagal medžiagos toksiškumą organizmui, manau, kad alkoholis (dėl minėto acetaldehido) yra toksiškiausias ar bent jau vienas blogiausių. Toksiškumas dažnai yra susijęs ne tiek su pačia psichoaktyvia medžiaga, kiek su papildomomis medžiagomis, kurios yra kartu suvartojamos. Tarkim, rūkymas. Ne nikotinas sukelia didžiausią žalą, o tabako dūmai, dėl kurių suyra plaučiai.

Iš esmės, alkoholis pagal daugelį kriterijų yra pavojingesnis nei kitos psichoaktyviosios medžiagos. Ir čia iškyla klausimas: kodėl jis legalus, o kitos medžiagos – ne? Ar mes jaučiame ypatingą poreikį būtent alkoholiui? Žinoma, kad ne. Tiesiog, matyt, tai yra tokia stipri socialinė norma, tradicija, kad nebeįmanoma jos „ištraukti“ iš mūsų visuomenės.

– Kaip vertinate alkoholio ribojimo įstatymus Lietuvoje?

– Manau, kad tai, jog alkoholis pardavinėjamas nuo dvidešimt vienerių yra geras dalykas – kuo vėliau žmogus pradės vartoti alkoholį, tuo geriau.

Nors žmogaus smegenys baigia formuotis aštuoniolikos metų amžiaus, galutinis jų susiformavimas (neuronų tinklų persitvarkymai) tęsiasi iki kokių dvidešimt penkerių. Tad kuo anksčiau pradedamas vartoti alkoholis, tuo didesnė žala organizmui padaroma – ir ne tik tiesiogiai (kai dėl vartojimo žūsta neuronai), bet ir netiesiogiai (jaunam žmogui tiesiog nesusiformuoja tvarkymosi su gyvenimiškomis problemomis strategijos).

Manau, jog būtų naudinga Lietuvoje pritaikyti švedų modelį, įkuriant specializuotas alkoholio parduotuves. Suprantu, kad priklausomybe sergančių žmonių tai nesustabdys, bet jaunajai kartai tokios priemonės – labai naudingos.

Nesuprantu, kodėl žmonės pyksta dėl šiandieninių prieinamumo ribojimų – aš dar labiau juos sugriežtinčiau. Man, asmeniškai, pyktis kyla dėl visai kitų dalykų. Sakykime, kodėl rinkoje tiek daug skanių, saldžių alkoholinių gėrimų, kurie iš esmės yra pritaikyti jaunimui? Turbūt taip norima užsiauginti naująją alkoholikų kartą.

O tai, kad yra pašalinta reklama, yra labai didelis pliusas, nes reklama veikia žmogaus psichiką. Tokios reklamos, kaip bare alkoholinius gėrimus gurkšnojanti graži, seksuali moteris ar sportiškas vyras, kalnuose rūkantis cigaretę, tik formuoja teigiamą požiūrį į tą narkotiką.

Žinoma, tai, kad Lietuvoje pradėtas reklamuoti nealkoholinis alus, yra labai nesąžininga. Nes smegenys tokias reklamas vistiek asocijuoja su alkoholiu; tai – tokia pati alkoholio reklama, nors teisiškai įstatymas ir nėra laužomas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką