Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 1d. 21:17 , atnaujinta: 2012 lapkričio 2d. 11:24

Motina, paaukojusi mirusios vienturtės dukters organus: „Mirtis – ne pabaiga“

Justinos šiame pasaulyje nebėra jau trejus metus, bet jos dėka gyventi gali trys jauni žmonės, dviem sugrąžinta akių šviesa.
Asmeninio archyvo nuotr. / Justinos šiame pasaulyje nebėra jau trejus metus, bet jos dėka gyventi gali trys jauni žmonės, dviem sugrąžinta akių šviesa.

„Laidotuvių dieną mūsų mieste neįmanoma buvo nusipirkti dirbtinių boružėlių. Į laidotuves plūstantys žmonės jas tupdė ant gėlių, klijavo ant atlapų. Justina labai mylėjo šį mažą padarėlį.“

Tokiais žodžiais prasidėjo mūsų pokalbis su Justinos mama. Kalbėti apie Anapilin iškeliavusį savo vaiką yra neapsakomai sunku. Dvidešimtojo gimtadienio nesulaukusi Justina, vienturtis šeimos vaikas, mirė po staigaus ir sunkaus insulto. Nuo tos košmariškos dienos praėjo treji metai.

„Mes buvome tikros draugės“

Pasakodama, kokia buvo Justina, mama vis susizgribdavo, kad kalba esamuoju laiku: „Va, matote, niekaip neišeina kalbėti, kad Justina buvo“. O iš tiesų – kokia ji buvo?

„Labai dažnai pagalvoju, kad užauginome mes ją pernelyg gerą. Tikriausiai tokiems žmonės nebūna lengva gyventi? Niekada nelipo kitiems per galvą, nemokėjo skaudinti ar pyktis. Ji buvo nepaprastai komunikabili, linksma, labai sielojosi dėl savo bendraamžių, jei juos ištikdavo nelaimės“, – pasakoja moteris. 

Asmeninio archyvo nuotr. /Justina
Asmeninio archyvo nuotr. /Justina

Justina dažnai prašydavo patarti, ką ji turėtų daryti, kad mamos netekusi jos klasės draugė atsitiestų – ką jai pasakyti, kaip pasakyti. Mama ir dukra labai daug kalbėdavosi. Apie viską: knygas, madas, filmus, meilę ir skausmą.

„Na, tikriausiai, ji turėjo paslaptėlių. Juk taip ir turi būti. Tačiau būdamos labai artimos, mes labai daug dalykų aptardavome ir išspręsdavome, – prisimena mama. – Justina turėjo labai daug draugų. Kai į laidotuves ėjo jaunimas, čia galėjai pamatyti labai skirtingų jaunų žmonių – Justina itin mokėjo bendrauti.“

Pirma mintis – telefoniniai sukčiai

Žinia apie netikėtai susirgusią dukrą jos mamą pasiekė autobuse – ji vyko į komandiruotę, jau buvo pervažiavusi Lenkiją.

Pyptelėjo mobilusis telefonas. Perskaičiusi SMS žinutę, mama akimirką suabejojo, ar tai tik nebus telefoniniai sukčiai. Žinutė buvo pasirašyta Justinos draugės vardu: „Paskambinkite, jūsų dukrai atsitiko nelaimė.“

Paskambinusi moteris sužinojo, kad Justina ligoninėje, kad atsitiko kažkas labai rimta ir ji turi grįžti namo. Moters kolegos pasirūpino, kad ji lėktuvu skubiai pasiektų Vilnių.

Ligoninėje gydytojai jai paaiškino, kad Justinos galvoje plyšo aneurizma, į smegenis išsiliejo kraujas: „Iki tol niekada nebuvo tekę girdėti tokios diagnozės, galvojome, kad insultas ištinka tik gerokai vyresnius. Niekada nesiskundusi sveikata, Justina tą vakarą su drauge pažiūrėjo filmą ir nuėjo miegoti. Rytą draugė nubudo, tačiau Justinos prižadinti negalėjo.“

Gydytojai neišdrįso kalbėti

Sėdėdami už operacinės durų, tėvai, paskendę maldoje ir viltyje, laukė stebuklo. Po dviejų operacijų, chirurgas pasakė, kad prognozė – nieko gero nežadanti.

Išgirdusi gydytojo žodžius, kad medikai daugiau nieko nebegali padaryti, mama paklausė: „O mes galime kam nors padėti?“

Asmeninio archyvo nuotr. /Justina
Asmeninio archyvo nuotr. /Justina

Šių žodžių gydytojas nesuprato. Jis vėl ėmė aiškinti, kokie pažeidimai yra smegenyse, kad nutrūkusios kraujotakos atstatyti nepavyko. Mama perklausė: „Ar Justina gali padėti kitiems?“

Atsisukusi į savo vyrą paklausė jo nuomonės – ar pritartų organų donorystei? Gydytojas sutrikęs žiūrėjo į abu tėvus ir nedrąsiai tarstelėjo: „Mes neišdrįsome su jumis apie tai kalbėti“.

Donorystei Justinos organai tiko – ji buvo sveika jauna mergina. „Kai po kelių mėnesių iš Nacionalinio transplantacijos biuro gavome laišką, kuriame buvo parašyta, kad Justinos organai į šeimas grąžino tris jaunus žmones, dviem sugrąžinta akių šviesa, supratome, kad tai ir yra didžiausia gyvenimo dovana kažkam, kurią pati Justina būtų norėjusi dovanoti. Tai buvo pats tauriausias jausmas, tada  mus aplankęs. Mes tikrai nesuklydome. Nors tuo nė akimirką nebuvome sudvejoję.“

Justina neleidžia verkti

Mirus Justinai, tarp gedinčiųjų buvo ir abi močiutės. Garbaus amžiaus žmonėms organų donorystė yra sunkiau suvokiama. Tiesiog jie mažiau apie tai žino ir kalba.

Kaip Justinos močiutės sutiko žinią, kad anūkės organai bus paaukoti kitiems? „Mes savo artimiesiems tai pasakėme paprastai – pažindami savo vaiką, galvojame, kad ji taip būtų norėjusi“, – atsakė mama. 

Pagalvojau – juk gali būti, kad čia yra ir dalelė mūsų Justinos. Buvo labai gera matyti tuos žmones

Visi artimieji tas dienas gyveno maldoje, kad pavyktų organus išlaikyti gyvybingus. „Kai visai neseniai dalyvavau asociacijos „Gyvastis“ renginyje ir pamačiau, kad žmonės vaikšto su ženkliukais „Aš gyvenu dėka persodintų kepenų“, „Aš gyvenu dėka persodintos širdies“, „Aš gyvenu dėka persodinto inksto“, pagalvojau – juk gali būti, kad čia yra ir dalelė mūsų Justinos. Buvo labai gera matyti tuos žmones.“

„Mirtis – ne pabaiga. Ši tiesa mus palaiko, mus guodžia ir suteikia jėgų. Dievas viską gyvenime sutvarko taip, kad galėtum po tokių tragedijų išlikti, – ramiai kalba Justinos mama, nors klausant jos vis drėksta akys. – Ką jautėme, gali suprasti tik tas, kas yra išgyvenęs tokią netektį. To apsakyti neįmanoma. Bet mums verkti nepavyksta. Kai atrodo, kad skausmas išsiverš nevaldoma rauda, kažkas prieina, iš nugaros delnais švelniai, bet tvirtai apkabina kaklą, tarsi uždrausdamas verkti. Aš jaučiu, kad mūsų dukra mums neleidžia verkti.“

Malda – ir už donorus

Trečius metus ant Justinos kapo per Vėlines plevens žvakės, jį aplankys daugybė žmonių „Mūsų parapijos kunigai labai gražiai meldžiasi už mirusiųjų vėles, už donorus, padovanojusius gyvenimą sunkiai sergantiems, sukalba maldą ir už Viešpatyje užmigusią Justiną“, – žiūrėdama į langu tekančius lietaus lašus kalba vienturtės dukters netekusi moteris.

Šį pasakojimą pradėjau nuo boružių. Šis Justinos taip mylėtas vabaliukas – visos jos šeimos simbolis, leidžiantis jausti Justiną.

„Ir dabar ant jos kapo dažnai randame gėlės žiedą su tupinčia boružėle. Ir paminklą pastatėme boružės formos. Atėjusiųjų aplankyti jos kapą, pievelėje laukia iš lietuviško akmens nukalta boružėlė. Dabar ir mano automobilyje gyvena boružėlė. Aš jaučiu, kad mūsų dukra taip būna kartu su mumis“, – švelniu rankos judesiu mama paliečia ant krūtinės įsegtą boružės formos sagę.

Per metus –150 transplantacijų

- Lietuvoje kasmet transplantacijų laukia apie 500 ligonių, kiekvienais metais atliekama iki 150 organų persodinimo operacijų. Daugiausia atliekama inkstų transplantacijų. Organų transplantacijos istorija ir prasidėjo nuo inkstų persodinimo – pirmoji operacija atlikta 1970 m.

- Gyvoji donorystė – kai sveikas žmogus dovanoja vieną savo inkstą artimam giminaičiui. Šiemet jau atlikta 10 tokių transplantacijų.

- Mažiausia delsti galima atliekant širdies transplantaciją. Šaltosios išemijos laikas (trukmė, kol širdis iš vienos krūtinės turi būti perkelta į kitą) – iki 5 valandų. Kai donoras yra toliau nuo transplantacijos centrų, esančių Vilniuje ir Kaune, į pagalbą perskraidinti donorinių organų atskuba pasieniečių arba kariniai sraigtasparniai.

- Sutikimą donoro kortelei gauti (t.y. sutinkančių po mirties tapti organų donorais) Lietuvoje yra pasirašę daugiau nei 16 tūkst. žmonių. Sutikimą gali pasirašyti kiekvienas žmogus, sulaukęs 18 metų. Tai galima padaryti bet kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje – pas šeimos gydytoją, odontologą ir pan. Jei žmogui medikai nustato smegenų mirtį, bet duomenų bazėje nėra jo sutikimo tapti donoru, sprendimą dėl donorystės priima artimieji.

Daugiau informacijos apie donorystę Lietuvoje.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką