Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 2d. 21:01

Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Mindaugas: „Nereikia mūsų gailėtis – leiskite mums viską galėti“

Laiminga pora
123RF.com nuotr. / Laiminga pora
Šiemet gegužę neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Mindaugas kartu su taip pat nevaikštančiu bičiuliu Vaidu įkūrė neįgaliųjų bei senjorų pavežėjimo paslaugas teikiančią įmonę. O liepą Mindaugas kartu su būriu kitų negalią turinčių žmonių dalyvavo projekte „Mums pakeliui“ ir įveikė 500 km „Camino Lituano“ keliu.

Visa tai, anot Mindaugo, puikiai įrodo, jog fizinę negalią turintys žmonės Lietuvoje gali gyventi, o dažnai ir gyvena įprastą gyvenimą. Vis dėlto dalis visuomenės iki šiol kažkodėl juos vertina kaip mažiau galinčius ir gailisi. „To mums tikrai nereikia“, – tikino 15min pašnekovas.

Infrastruktūra gerėja, požiūris taip pat keičiasi

2020 m. pabaigoje Neįgaliųjų reikalų departamento bei rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje labiausiai diskriminuojamos grupės yra asmenys su psichikos negalia ir asmenys su fizine negalia. Lyginant su 2016 m., kada buvo atliktas panašus tyrimas, padaugėjo manančių, jog žmonės su negalia Lietuvoje diskriminuojami.

Tačiau patys negalią turintys žmonės taip nesijaučia. „Aš nesusiduriu su diskriminacija. Kiti galbūt, bet aš – ne. Žinoma, yra smulkmenų: kažkas ne taip pavadina. Bet gyveni ir tiek – nekreipiu dėmesio“, – 15min sakė Mindaugas. Anot jo, žmonių su fizine negalia gyvenimą labai palengvino pagerėjusi infrastruktūra. „Viskas – takai, tualetai, įėjimai – pritaikoma žmonėms su fizine negalia. Žinoma, toli gražu taip nėra visoje Lietuvoje. Tačiau didesniuose miestuose jau yra padaryta labai daug“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, jog kartu su šiais pokyčiais matosi ir didelė sklaida – tai irgi labai svarbu, keičiant visuomenės požiūrį į negalią – ne tik judėjimo, bet ir kitą fizinę ar intelekto, psichosocialinę.

Komunikacija ir švietimas, anot Mindaugo, svarbūs dėl daugelio aspektų. „Žmonės bijo ir nesupranta to, ko nežino, su kuo nesusidūrė. Kartais dėl to padaroma ir įvairių klaidų – tokių nedidelių smulkmenėlių: kažkas nepabaigiama, nes nėra suvokimo, kam tai skirta. Pavyzdžiui, viename miestelyje įrengtas dušas neįgaliesiems. Viskas gražu. Tačiau nėra jokios kėdės – nieko, ant ko būtų galima atsisėsti ir nusiprausti.

123RF.com nuotr./Vis daugiau viešų erdvių pritaikoma žmonės su judėjimo negalia
123RF.com nuotr./Vis daugiau viešų erdvių pritaikoma žmonės su judėjimo negalia

Mintyse pasijuokiau: „Gal jie galvoja, kad mes prausiamės su visu vežimėliu?“

Pasiūlė pavežėjimo paslaugą

„Žmonės su negalia tokie pat kaip ir visi kiti: vieni sėdi ir verkia, bet nieko nenori daryti. Kiti ima ir daro – ieško darbo, kuria savo įmones. Žinoma, (įdarbinant žmones su negalia – 15min past.) yra daugiau reikalavimų, tačiau atsiranda ir darbo vietų, mokymosi, praktikos pasiūlymų, darbdaviai taip pat skatinami priimti neįgaliuosius“, – savo nuomonę į besikeičiančią situaciją pateikė Mindaugas.

Jis pats neįgalus yra dvylika metų – į vežimėlį, kaip pats sakė, atsisėdo po patirtos sunkios kaklo traumos. Leistis į detales jis nenori – taip nutiko, gyvenimas nesibaigė. Mindaugas neslėpė, kad per tuos metus patyrė keletą stadijų, tačiau visuomet žinojo, kad stengsis gyventi pilnavertį gyvenimą. Šiuo metu kartu su bičiuliu Vaidu, kuris taip pat turi fizinę negalią, Mindaugas rūpinasi judviejų įmonės reikalais – gegužę draugai įkūrė įmonę, teikiančią pavežėjimo paslaugas neįgaliesiems bei senjorams.

Asmeninio archyvo nuotr. /Mindaugas Stanevičius ir Vaidas Kuliauskas
Asmeninio archyvo nuotr. /Mindaugas Stanevičius ir Vaidas Kuliauskas

„Mūsų veikla turi daug panašumų su daugeliui jau žinomu socialiniu taksi. Tačiau mes nutarėme praplėsti paslaugą ir visuomet palikti galimybę žmogui užsisakyti pavežėjimą ne tik iš anksto, bet tą pačią dieną per valandą dvi“, – kalbėjo Mindaugas.

Nesusidūrusieji su fizine, ypač – judėjimo, negalia, gali nesuprasti, kam reikia specialios įmonės ir paslaugos, kai galima išsikviesti įprastą taksi.

Pasak Mindaugo, pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria žmonės, turintys negalią, yra tokios, kad paprastai taksi ir kitų pavežėjų automobiliai nėra pritaikyti neįgaliesiems, o vairuotojai neturi žinių ir nemoka asistuoti neįgaliam asmeniui. Be to, neretai neįgalus asmuo arba gyvena neįgaliesiems nepritaikytoje aplinkoje ar keliauja į vietą, kuri nepritaikyta ją patogiai pasiekti.

„Būna, kad už žmogaus su negalia pavežėjimą prašoma suma yra neadekvati ir įprastą kainą viršija net keletą kartų. Tai – labai blogai, nes neturėdami galimybės greitai ir patogiai judėti kai kurie neįgalieji lieka namuose. Iš jų išeina tik tuomet, kai reikia į ligoninę, kitą įstaigą, o ne pramogauti, susitikti su draugais, giminėmis“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad taip neretai elgiasi ir senjorai, ypač tie, kurie skurdžiau gyvena arba turi rimtesnių sveikatos sutrikimų ir dėl to prisibijo naudotis viešuoju transportu.

Neturėdami galimybės greitai ir patogiai judėti kai kurie neįgalieji lieka namuose. Iš jų išeina tik tuomet, kai būtinai reikia.

Svajoja, kad žmonės su negalia daugiau pramogautų

„Šiuo metu dirbame dviese: aš vairuoju, Vaidas priima skambučius, tvarko administracinius reikalus. Turime asistentą, kuris palydi, prisega saugos diržais klientą, jeigu jis pats to negali. Po truputį plečiamės – jau yra dizainerė, ieškome žmogaus, kuris dirbs su projektais“, – apie kasdienį darbą ir įmonės planus pasakojo Mindaugas.

Paklausa, anot jo, didžiulė. „Rinka nėra užpildyta. Mūsų planuose – daugiau automobilių ir vairuotojų, kurie žinotų, kaip elgtis su žmonėmis, turinčiais negalią. Juk net ir vairuoti reikia atsargiau – neužmirštant, ką veži. Be to, daugumos mūsų klientų kelionės – į gydymo įstaigas, reabilitacijos centrus. Jie dažniausiai būna užsisėdėję namuose, tačiau labai nori bendrauti. Paprasta šypsena, nuoširdus domėjimasis tokiu atveju yra labai svarbus“, – apie darbo su žmonėmis su negalia kalbėjo Mindaugas.

Jo svajonėse – gyvenimas „kaip užsienyje“: „Man labai norisi, kad žmonės su negalia ir pensininkai dažniau išsiruoštų į miestą, susitiktų su draugais: į filmą, vakare kavos atsigerti. Tai įprasta užsienyje, bet ne pas mus. Nėra laisvo judėjimo pas mus – jeigu žmogus važiuoja, vadinasi „su reikalu“.

Man norėtųsi, kad jie dažniau išeitų į miestą tiesiog pabūti.

Esame pokyčių pradžioje

Kodėl Lietuvoje žmonės su fizine negalia vis dar nėra pilnaverčiai visuomenės nariai? Lietuvos negalios organizacijų forumo komunikacijos vadovė Simona Aginskaitė įsitikinusi: pagrindinė žmonių su fizine negalia diskriminacijos priežastis – iš senų laikų išlikusios nuostatos, kad kūno negalia lemia bendrą žmogaus „neįgalumą“.

„Negalia tampa pagrindine tapatybės ašimi ir negalią turintis žmogus tampa „neįgaliuoju“. Kitaip sakant, negalia iš medicininės knygelės perlipa ir į socialinę erdvę – staiga šis žmogus negali ne tik, pavyzdžiui, vaikščioti, bet ir mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, dirbti, patekti į visuomeninius pastatus, savarankiškai judėti viešosiose erdvėse, gauti tokių pat paslaugų kokios yra prieinamos kitiems piliečiams“, – kalbėjo S.Aginskaitė.

Pasak jos, jau kuris laikas šios nuostatos keičiasi, vis daugiau pačių žmonių su negalia, visuomenės atstovų, politikų supranta, kad žmonės su negalia ilgą laiką buvo socialiai nugalinti, iš jų buvo atimtos galimybės lygiai su visais naudotis visuomenine infrastruktūra ir paslaugomis.

„Pagaliau suvokėme, kad žmonės su negalia daug didesnes kliūtis ir sunkumus patiria dėl jų diskriminacijos nei dėl pačios savo negalios. Dar prieš 10–15 metų sunkią traumą patyręs mokinys nebegalėdavo grįžti į mokyklą pas bendraklasius vien todėl, kad pastatas buvo nepritaikytas judėti vežimėliu. Užuot pritaikius mokyklą, vaikas buvo siunčiamas į specialiąją ugdymo įstaigą arba jam skiriamas mokymas namuose. Toks sprendimas lemdavo gerokai menkesnes galimybes gauti gerą išsilavinimą ir vėliau dirbti kvalifikuotą darbą. Tačiau vaiko įgyta negalia jam netrukdė mokytis su visais drauge, tam sukliudė administracijos požiūris, kad mokykla – tik sveikiesiems. Žmogus su fizine negalia gali mokytis, dirbti, išlaikyti save, būti savarankiškas, kurti šeimą jei tik aplinka ir paslaugos prisitaiko prie kiek kitokio jo judėjimo ar gyvenimo būdo“, – sakė pašnekovė.

Skirtingai nei Mindaugas, ji sako, kad, nors požiūris po truputį keičiasi, senųjų nuostatų palikimas dar yra išlikęs ir fizinėje aplinkoje (didžioji dalis pastatų, gatvių, viešojo transporto priemonių vis dar neprieinami), ir dalies žmonių galvose, įsitikinusių, kad žmonės su negalia nėra lygiaverčiai piliečiai, kad prieinamumo užtikrinimas nėra būtinybė, o veikiau prabangos elementas ar speciali priemonė, įmanoma atsiradus „laisviems pinigams“.

„Dėl tokio žmonių su negalia nugalinimo arba sisteminės jų diskriminacijos ši socialinė grupė vis dar turi prastesnes galimybes gauti gerą išsilavinimą: labai maža žmonių su negalia dalis patenka į aukštąsias mokyklas, net 70 proc. žmonių su negalia yra bedarbiai, taip pat jie patiria gerokai didesnę skurdo riziką nei žmonės, kuriems nėra nustatytas ribotas darbingumas“, – pažymėjo Lietuvos negalios organizacijų forumo komunikacijos vadovė.

Anot jos, žmonės su fizine negalia, kaip ir su kitomis negaliomis, puikiausiai gali būti visaverte mūsų visuomenės dalimi, tačiau jiems ilgą laiką buvo trukdoma prisidėti prie šalies gerovės. „Sisteminė žmonių su negalia diskriminacija, besiremianti ydingomis nuostatomis, stumia juos į užribį, kuria kliūtis, trukdančias gyventi savarankiškai ir kurti drauge su visais“, – savo mintis dėstė pašnekovė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką