Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 30d. 19:21

Nutylima tema – savęs žalojimas (II). Kaip padėti tai darančiam paaugliui?

Jauna mergina
Vida Press nuotr. / Jauna mergina

Visame pasaulyje ir Lietuvoje jaunėja save žalojančių paauglių amžius. Sužinojus, jog tokį emocinio skausmo perkėlimo būdą taiko jų vaikas, tėvus gali ištikti šokas. „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė pataria, kokia tėvų reakcija būtų adekvati, konstruktyvi, komentuoja, kaip turėtų elgtis apie save žalojantį elgesį sužinojęs ne šeimos narys ar paauglio bendraamžis.

Pirmąją pokalbio su „Vaikų linijos“ psichologe, savanorių mokytoja Jurgita Smilte Jasiulioniene dalį galite rasti čia: Nutylima tema – paauglių savęs žalojimas (I). Ką visi apie tai turime žinoti?

– Sužinojus, kad vaikas save žaloja, tėvus gali ištikti šokas, kilti daugybė klausimų, kokia reakcija būtų adekvati, kokie veiksmai konstruktyvūs?

– Situacijų gali būti pačių įvairiausių, tačiau galiu patarti, kad, jei tik yra laiko, verta apgalvoti savo reakciją, geriau nereaguoti ūmiai, kad vaikas neišsigąstų. Aišku, tai įmanoma, jei sužinai per atstumą ar kažką pastebėjai, ir kilo abejonė. Tada geriau pasidėlioti galvoje pokalbio planą ir bandyti su vaiku kalbėtis.

Paprastai viskas neapsiriboja tik savižala, tikėtina, kad vaikas pasidarė ir uždaresnis, liūdnesnis, mažiau kur eina. Kartais tai nurašome natūraliam paauglystės etapui ir taip irgi gali būti, tačiau jei pastebėjom kokių randų ar žaizdų, tai dažnai reiškia, kad yra kažkas daugiau. Tada reikia ieškoti ramios progos ir išsakyti savo rūpestį.

Šiuo, kaip ir kitais atvejais, mes, psichologai, patariame naudoti „aš“ teiginius: „man neramu“, „aš noriu suprasti“, „aš tikiu, kad yra rimtų priežasčių, papasakok man“. Reikia ieškoti rakto į vaiką – kad jis kalbėtųsi. Reikia kalbėtis be barimo, be rėkimo, be pasakymo, kad „tu esi durnas, o tai, ką darai, nenormalu“, arba „tu viską gyvenime turi, tik išsidirbinėji“. Toks pasakymas uždaro visus kelius.

Apskritai tie vaikai, kurių tėvai sako, jog „tu turi viską gyvenime“, labai dažnai jaučia emocinę tuštumą. Taigi, jei yra galimybė, reikia apie reakcijas pagalvoti, pasiruošti.

Fotolia nuotr./Mama su dukra.
Fotolia nuotr./Mama su dukra.

– O jei įvyksta kas nors netikėto – pamatomas pats veiksmas ar priemonės?

– Taip, jei įvyksta kažkas netikėto – pamatau peiliuką, aštrų daiktą, susibraižiusį vaiką – tada situacija yra bauginanti, tokiu atveju sunku save sukontroliuoti, greičiausiai, reaguosime impulsyviai. Tačiau kaip besureaguotume – ar apšauksim, ar apsiverksim – labai svarbu suvokti, jog gyvenime su savo vaiku ar paaugliu mes turime daugybę pradžių. Tai reiškia, kad net jei sureagavome audringai, aprėkėme, ieškokim būdų, kaip tą ištaisyti, nesakykim, „viskas, vežam tave į psichūškę“.

Svarbu ieškoti ramaus momento ir pasakyti: „Žinai, man atrodo, kad aš tave išgąsdinau, bet ir aš išsigandau, jaučiuosi blogai...“ Ir kartais paaugliams tereikia, kad kas nors priimtų jų skausmą, sunkumus.

Taigi kai kuriose situacijose patys tėvai gali būti pagalbininkais, tačiau daugeliu atveju, kai vaikas save žaloja, kviesčiau kreiptis pagalbos į psichosveikatos specialistus. Nes dažniausiai tai yra kompleksinė problema, kartais susijusi ir su tėvų–vaikų santykiais. Tokiu atveju situacija tampa itin jautri, vaikui sunku apie viską pasakoti tėvams, o specialistui, neturinčiam tokio artimo emocinio santykio su vaiku, dirbti su tuo paprasčiau.

Ar susiduriame su mintimis apie savižudybę, bandymais žudytis, ar savęs žalojimu, pagalbos reikia ir vaikui, ir šeimai, kad visi turėtų galimybę suvokti, kas vyksta viduje.

Be to, dažniausiai ir patiems tėvams reikia pagalbos, nes ir jie išgyvena daugybę emocijų – kaltę, kurią sunku pripažinti, ir tai tampa gynyba ir vaiko moralizavimu, apima ir nesėkmės jausmas, nes juk ugdžiau vaiką, linkėjau jam sėkmės, o jis save žaloja, vadinasi – nesėkmė...

Esminis mano patarimas – bet kokiu atveju, ar susiduriame su mintimis apie savižudybę, bandymais žudytis, ar savęs žalojimu, pagalbos reikia ir vaikui, ir šeimai, kad visi turėtų galimybę suvokti, kas vyksta viduje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Jurgita Smiltė Jasiulionė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Jurgita Smiltė Jasiulionė

– Kaip į vaiko savęs žalojimą turėtų reaguoti apie tai sužinojęs ar įtariantis suaugęs žmogus, kuris nėra šeimos narys?

– Be abejonės, čia atsiranda daug niuansų. Bendrai kalbant, jei suaugusieji mokykloje ar kitur pastebi vaiko elgesio sunkumus, jie turi informuoti tėvus. Tačiau ir vėlgi pagrindinis tikslas yra pasakyti vaikui, kad „aš matau“, „man rūpi, noriu suprasti“, nes vaikai labai dažnai jaučiasi nematomi.

Jei tas menamas suaugęs žmogus mato kokį nors pasikeitusį vaiko elgesį, mato randus, pirmasis žingsnis yra tinkamu momentu sėsti prie vaiko ir kalbėtis: „Aš matau, man neramu, gal gali papasakoti, kas vyksta?“ Už tokį pokalbį niekas nenubaus.

Kitas reikalas, jei matomas sveikatai ar gyvybei pavojingas elgesys, tada vaikui reikia įvardinti, kad „aš girdžiu, matau, tai, su kuo susiduri, yra rimta, turėsiu apie tai pranešti tavo tėvams“. Jei patys sunkumai susiję su tėvais ir vaikas dėl to nerimauja, bijo, reikia atsižvelgti ir į tai – tada kiekvienos įstaigos darbuotojas turi reaguoti pagal savo įstaigoje numatytas taisykles, praktiką. Jei vaikui baisu, kad bus skambinama tėvams, galima klausti, su kuo tuomet paauglys gali kalbėtis?

Žinoma, bus situacijų, kai paauglys sakys „nieko man nėra“, tada reikia tai priimti, tačiau kartu pasakyti, jog „matau, nerimauju, jei kada norėsi pakalbėti, ateik“, pasiūlyti – „o gal tu nori kalbėti su kažkuo kitu?“ Reikia neapsimesti, kad mes nematom, tačiau diskretiškumo turi būti daug, pavyzdžiui, nėra baisesnio dalyko, kai klausiama, drausminama viešai, taip tik stiprinama stigma, paaugliui darosi labai sunku kalbėti su suaugusiais.

– Jauni žmonės savo išgyvenimais dažnai dalijasi tarpusavyje. Ką daryti paaugliui, sužinojusiam, jog bendraamžis save žaloja?

– Taip, būna ir tokių situacijų, kai paaugliai vienas kitam siunčia sužaloto savo kūno nuotraukas, ir nebūtinai tik tam, kas irgi tą daro, tai irgi liudija apie pagalbos šauksmą. Čia noriu akcentuoti, jog pagalbos suteikimas tikrai nėra paauglių atsakomybė, už pagalbą atsakingi suaugusieji.

Kai į „Vaikų liniją“ skambina vaikai ir pasakoja sužinoję apie tą darantį bendraamžį, klausia, ką jiems daryti, mes sakome: „Gerai, kad esi neabejingas, kad matai, tačiau reikia tam save žalojančiam vaikui pasiūlyti kreiptis pagalbos.“

Interneto pavojai / 123rf nuotr.
Interneto pavojai / 123rf nuotr.

Aišku, kartais paaugliai nedrįsta to daryti. Tada ieškokime suaugusiojo, su kuriuo galima pasitarti – ko nors iš paauglio aplinkos. Trečias dalykas, ką paaugliai gali daryti – patys pasiūlyti kur kreiptis, tai gali būti ir patarimas parašyti ar paskambinti į „Vaikų liniją“ ar „Jaunimo liniją“.

Vienam paaugliui kito paauglio palaikymas labai svarbus, ypač, jei suaugusieji yra tapę „priešais“. Kita vertus, svarbu, kad atsakomybės už pagalbą neužsikrautų pats paauglys, nes tai didelė našta – matyti, bijoti, kad draugas ar pažįstamas bendraamžis tiek save žalos, kad mirs.

– Ar jums yra tekę bendrauti su suaugusiais, kurie paauglystėje save žalojo, ką jie apie tai pasakoja, kas jiems padėjo?

– Kartais ir mūsų linijos savanoriais tampa žmonės su labai turtinga paauglystės patirtimi, tad taip, esu bendravusi su suaugusiais, kurie paauglystėje žalojosi. Mano pastebėjimu, tokie žmonės turi empatijos, supratimo, kodėl tai vyksta, nemažai jų yra kreipęsi į specialistus ir žino, kad tai padeda. Tačiau yra ir suaugusių žmonių, kuriems tai buvo etapas, tačiau neperaugo į nuolatinį elgesį – gal, pavyzdžiui, atsirado klausantis žmogus, kuris tikrai GIRDĖJO. Juk kartais tereikia jautrios ausies, kuri galėtų girdėti, net ir „Vaikų linija“ gali būti ta „ausimi“. Kartais tai gali būti geras draugas, kuris supranta, palaiko, stoja į tavo pusę ir tada per tą palaikymą paauglys supranta, kad gal nėra tiek to emocinio krūvio, tada nebereikia savęs žalojimo.

Dalis žmonių kreipiasi į specialistus, lanko konsultacijas, kalba, ieško alternatyvių būdų išlieti emocijas ir sunkumus įveikia. Vyksta net tokia praktika, kai, pavyzdžiui, ant tos rankos, kuri buvo žalojama, piešiama kas nors gražaus, brangaus, kartais tai padeda.

Bendrai kalbant, suaugusiesiems paauglių reikalai kartais gali atrodyti kažkokie niekai, neverti didelių išgyvenimų, tačiau jei mes sugebame gerai prisiminti savo pačių paauglystę, tada puikiai suprantame, kad kaip mums tada tai nebuvo niekai, taip ir dabartiniams paaugliams jų išgyvenimai yra svarbūs. Suaugusieji turi tai priimti.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Rinkis gyvenimą
Rinkis gyvenimą

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką