-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Pagalbinį apvaisinimą Turkijoje atlikusi moteris: to nelinkėčiau daugiau niekam

Laura, šiuo metu sėkmingai besilaukianti vaikelio, praėjo tokius kryžiaus kelius, kokių nelinkėtų niekam. Šešeri metai nevilties, du nesėkmingi nėštumai, kelios operacijos ir 20 tūkst. eurų, išleistų gydymui. Ir tik todėl, kad ji neturėjo galimybės gydytis Lietuvoje. Šiandien tokia galimybė jau būtų, bet politikai rengiasi keisti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą.
Nevaisingumas
Nevaisigumas / „Fotolia“ nuotr.

– Prieš kiek laiko pradėjote planuoti šeimos papilnėjimą?

– Kad laikas susilaukti vaiko, pradėjome galvoti prieš šešerius metus. Tuomet net neįsivaizdavome, kad reikės tokių pastangų. Man buvo 28-eri ir kaip tik galvojau, kad iki 30-ties spėsiu pagimdyti. Tačiau po devynių mėnesių nieko nevyko. Nuėjau pas gydytoją pasitarti. Padarė hormonų tyrimus, jie buvo pusė bėdos. Patikrino, ar ovuliacija vyksta – viskas gerai. Vyrui padarėme spermos tyrimą – jis buvo normalus. Taip po truputį besitiriant, praėjo ir pusantrų metų nuo mūsų sprendimo susilaukti vaiko. Galiausiai man paskyrė laparoskopiją, kad patikrintų, ar yra kiaušintakių praeinamumas.

Tačiau tyrimo neprireikė. Pastojau pati. Deja, dešimtą savaitę paaiškėjo, kad vaisiaus vystymasis sustojo ir teko daryti valymą. Buvo visokių emocijų, kita vertus, man tai buvo viltis, kad galiu natūraliai pastoti, nes tuo metu tokią viltį jau buvau praradusi.

Vaisiaus vystymasis sustojo ir teko daryti valymą. Buvo visokių emocijų, kita vertus, man tai buvo viltis, kad galiu natūraliai pastoti.

Po nesėkmingo nėštumo apie metus nieko nedariau. Laukėme vaikelio natūraliai, nes jei vieną kartą pastojau, tikėjausi pastoti ir antrą kartą.

– Po to vis dėlto nuėjote pas gydytoją?

– Taip. Man pasiūlė padaryti gimdos nuotrauką. Paaiškėjo, kad vienas mano kiaušintakis nepratekamas, ir kaip tik tos kiaušidės, kurioje vyksta ovuliacija. Tuo tarpu kita mano kiaušidė – ramesnė. Taip pat turiu balno formos gimdą, kuri teoriškai pastoti netrukdo, bet gali trukdyti išnešioti iki galo. Atsimenu, ligoninėje viską man paaiškino gana tiesmukiškai. Išėjau iš ten verkdama.

Gydytojai pasiūlė stimuliuoti vaistais kitą mano kiaušidę, kad ji suaktyvėtų, ir pradėti daryti inseminacijas, kai į gimdą sušvirkščiama vyro sperma. Jau pirma stimuliacija buvo sėkminga. Pastojau iš pirmo karto. Su vyru džiaugiamės, kad tuo mūsų bėdos ir baigėsi, tačiau 20-tą savaitę ir vėl persileidau. Tuomet atsidūriau tokioje duobėje, kokioje gyvenime nesu buvusi. Pusės metų aš neatsimenu.

– Ką darėte toliau?

– Kita vertus, negalėjau pasiduoti – ir toliau vaikščiojau pas gydytojus. Po keturių mėnesių vėl pradėjome stimuliaciją ir inseminacijas, nes tikėjomės, kad tai vėl suveiks. Metus laiko vis kartodavome jas vos ne kiekvieną ciklą, kai buvo įmanoma tai daryti. Tai reiškia, kad metus laiko be pertraukų gėriau stimuliuojančius hormonus. Po metų vėl patyriau krizę – buvo praėję ketveri metai nuo pirmųjų bandymų pastoti. Nusprendėme daryti pagalbinio apvaisinimo procedūrą mėgintuvėlyje.

Iki tol nusprendžiau savo iniciatyva pasidaryti visus įmanomus tyrimus. Informaciją rinkausi pati, neradau tuo metu vieno gydytojo, kuris padėtų susigaudyti tuose tyrimuose. Galiausiai atsidūriau pas genetikus ir paaiškėjo, kad mano vyro kariotipas pakitęs ir kad mes turime tik 30 proc. tikimybę susilaukti sveiko vaiko.

Paaiškėjo, kad mes turime tik 30 proc. tikimybę susilaukti sveiko vaiko ir gydymo Lietuvoje nėra.

Taip pat išgirdome, kad gydymo Lietuvoje nėra, nes tuo metu Lietuvoje dar nebuvo galimybės atlikti priešimplantacinės diagnostikos ir nustatyti, kuris embrionas yra sveikas. Tai buvo dar viena duobė, kai nebežinai, ką daryti. Viskas netenka prasmės. Galima ir toliau rizikuoti, bandyti ir laukti, kad viskas vėl baigsis, kaip iki šiol. Net buvo akimirka, kai pagalvojome, kad gal ir nereikia tų vaikų.

Tačiau negali nuleisti rankų, kol neišbandei visko, kas įmanoma. Buvo minčių net apie donorinę spermą, bet tai nebūtų mano vyro vaikas, nors aš jau buvau tokioje būsenoje, kurioje buvau atmetusi moralinius dalykus. Vis dėlto, kol viliesi, kad yra galimybė turėti savo vaiką, nesinori rinktis kitos alternatyvos.

Todėl pradėjome ieškoti gydymo užsienyje. Ieškojau informacijos visais įmanomais būdais – klausinėjau medikų, naršiau internete, žiūrinėjau mamų forumus, parašiau į krūvą klinikų, kurios daro priešimplantacinę genetinę diagnostiką.

– Kodėl išsirinkote kliniką Turkijoje?

– Tai buvo rekomenduota klinika, kurioje kainos buvo gerokai žemesnės negu Europoje. Konsultacijos metu sužinojau, kad man reikia operacijos, nes turiu likusių gimdoje sąaugų po antro nesėkmingo nėštumo. Po operacijos Lietuvoje vėl grįžome į Turkiją. Stimuliacijos metu buvo išgauta 12 kiaušialąsčių, iš jų apsivaisino 10, tačiau paskutinę dieną liko vos trys embrionai. Po diagnostikos paaiškėjo, kad vienas iš jų sveikas. Tai man buvo kaip stebuklas, nes tuo metu jau buvau palaidojusi viltį, kad taip bus. Tačiau embrionas neprisitvirtino – aš nepastojau.

Stimuliacijos metu buvo išgauta 12 kiaušialąsčių, iš jų apsivaisino 10, tačiau paskutinę dieną liko vos trys embrionai.

Po metų, atsigavę psichologiškai ir pataupę pinigų, grįžome į Turkiją kartoti procedūros. Kadangi neturėjome šaldytų embrionų, viską teko kartoti iš naujo. Vėl visi tyrimai iš pradžių. Tuomet paaiškėjo, kad reikia šalinti gerąjį kiaušintakį, kadangi jo būklė labai pablogėjusi, o uždegiminis skystis kenks embrionui.

Nepratekamas kiaušintakis jau buvo pašalintas Lietuvoje. Man tai buvo labai sunkus sprendimas, nes tai reiškė, kad natūraliai mes niekada neturėsime vaikų. Tačiau nusprendėme, kad jeigu mokame tokius didžiulius pinigus, reikia padaryti viską, kad procedūra pavyktų. Šią operaciją dariausi Turkijoje. Tuo pačiu jie padarė gimdos rekonstrukciją, šiek tiek pataisė jos formą.

Antras bandymas pavyko – jau 32 savaitės, kaip esu nėščia. Šįkart stimuliavo kiek kitaip, kad gautų dar daugiau kiaušialąsčių. Šįkart pavyko jų gauti 16, apsivaisino 12, bet paskutinę dieną rezultatas buvo toks pats – trys embrionai, sveiki iš jų buvo du. Juos abu užšaldė, nes dėl genetinių tyrimų jau praėjo ta vaisingumo ciklo fazė, kada juos galima įsodinti į gimdą. Teko laukti kito ciklo. Pasirinkau vieną embrioną, kitą pasilikome ateičiai.

– Kiek pinigų išleidote gydymui?

– Per paskutinius dvejus metus, kol gydėmės Turkijoje, išleidome beveik 20 tūkst. eurų. Kiek man kainavo gydymas ir tyrimai Lietuvoje, neskaičiavau, tačiau taip pat bus susidarę tūkstančiai. Mes atidavėme visas savo santaupas, gyvenome susispaudę, atsisakę visko, ko nereikia ir reikia, visų mokamų pramogų, visko. Ir abu turime gerus darbus, normaliai uždirbame. Nežinau, ką reikėtų daryti porai, kuriai nėra iš ko taupyti.

Taip pat mums pasisekė, kad turėjome ne tik pinigų, bet ir supratingus darbdavius, kurie visada mus išleisdavo išvykti. Tai nėra atostogų planavimas iš anksto. Tau pasako – būk antrą ciklo dieną ir tu turi būti, kai ta diena ateina. Ne visada gali nuspėti iš anksto.

Šiandien jau galėtume atlikti šias procedūras ir Lietuvoje, tačiau jeigu iš tiesų bus apribotas sukuriamų embrionų skaičius iki trijų, panašaus likimo šeimos bus pasmerktos neturėti vaikų. Kiek procedūrų reikėtų atlikti, norint susilaukti sėkmės? 10? 20? Hormoninė stimuliacija juk daro didžiulį poveikį sveikatai, jau nekalbu apie psichologinį poveikį. Arba reikia taip norėti vaiko, kad visiškai galėtum užsimerkti prieš pasekmes sau.

Kai įsisuki į šį ratą, visiškai tampi priklausomas nuo ciklo, visi tavo planai sukasi apie jį. Kitos sritys tampa visiškai apleistos, kas turbūt nėra gerai, bet tuo metu kitaip neišeina. Tik kai susitaikai su situacija, pradedi blaiviau žiūrėti, bet iki tol valdo tik noras pastoti ir viskas tam pajungiama – tavo dienotvarkė, vizitai pas gydytoją, finansai...

Taip, galima šaldyti kiaušialąstes, bet vis tiek kiekvieną ciklą organizmas ruošiamas apvaisinimui hormonais. Gal kitokiomis, gal mažesnėmis dozėmis, bet kiekvieną ciklą tu lauki, gauni nežinia ką, gal net neturėsi, ką įsodinti, bet tu pati, kaip moteris, vis tiek praeini pro tą procesą. Mano nuomone, tai visiškai nehumaniška. Seimo nariai nėra šios srities profesionalai, jie neturėtų priiminėti tokių sprendimų ir žaisti žmonių likimais.

– Dar turite vieną užšaldytą embrioną. Ar planuojate jį panaudoti?

– Mums net tokio klausimo nekyla, žinoma, kad bandysime susilaukti vaiko antrą kartą. Tos šeimos, kurios negali susilaukti vaikų, taip myli tuos embrionus, kurie užšaldyti, kaip tikrus savo vaikus. Tad gal reikėtų liautis politikams svaidytis argumentais, kad jie tokiomis pataisomis gina gyvybę. Šie embrionai išmylėti nuo tų dviejų ląstelių.

Taip, kai jie užšaldyti, nereiškia, kad jie atšils, nereiškia, kad išgyvens ar įsitvirtins, bet kai pradėjau domėtis, ir natūralaus apvaisinimo metu daugybė jų žūsta. Pasirodo, pastoti natūraliai yra didelis stebuklas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius